Modernus nacionalizmas gimė su Didžiąja Prancūzų Revoliucija. Iki tol jam vietos nebuvo - luominė visuomenė nesudarė prielaidų džiaugtis, jog gimei ir miršti badu būtent tame, o ne aname žemės lopinėlyje. Keičiantis santvarkai nacionalizmas tapo dominuojančia vakarų pasaulio ideologija, o patriotizmas tapo jausmu, būtinu kiekvienam nacionalinės valstybės gyventojui. Tai lengva paaiškinti - dingus luominei visuomenei išnyko senasis savų-svetimų skirstymo pagrindas, todėl žūtbūt reikėjo naujo. Mintis, jog tauta - etniškai vienalytė žmonių grupė - yra savi, skambėjo patraukliai. Taigi nacionalinės valstybės valdė pasaulį. Nacionalinės valstybės, vedamos nacionalinių ambicijų, sukėlė du pasaulinius karus. Nacionalinės valstybės puoselėjo nacionalinius įstatymus, nacionalinę valiutą, nacionalinį himną, nacionalinę kalbą, nacionalinę vėliavą. Šiuos dalykus, pasak nacionalizmo, reikia gerbti. Reikia gerbti paleolito palikimą - plaukuotų, ne itin protingų, vis tik sugebėjusių išgyventi, žmonių elgesio schema tapo įstatymiškai įtvirtinta, propaguojama ir kažkodėl visiems savaime suprantama ideologija.
Žmogus turi racionalumo - mąstymo dovaną. Jis yra pajėgus suvokti racionalius argumentus ir pagal juos pakeisti savų-svetimų skirstymą į pasaulėžiūrą, atitinkančią dabartinę situaciją. Situaciją, kurioje nėra būtina turėti konkurentų, kurioje visi gali būti savi. Ne tik žmonės, bet ir likę tarpgalaktinės konferencijos dalyviai. Tačiau mąstymas veikia taip pat efektyviai, kaip ir civilizacijos aušroje. Dauguma negali nė pagalvoti apie silpniausių patriotizmo formų atsisakymą. Pavyzdžiui daug žmonių demonizuoja Europos Sąjungą - neva tai kažkokio mistiško Briuselio sukurptas mechanizmas, kurio pagalba Lietuvai primetami įvairūs įsipareigojimai. Neretai Europos Sąjungą lygina su SSRS. Daug kas nepritaria Lisabonos sutarčiai - ją supranta ne kaip Europos unifikavimą, bet kaip Lietuvos (arba Airijos, žiūrint apie kurią šalį kalbėsime) suvereniteto varžymą. Tai irgi suprantama, juk patrioto sąmonėje pirmiausia esi lietuvis ir tik po to europietis. Pirma reikia užtikrinti lietuvių interesus, kitos tautos eina po to. Daug ką pasako paprastas patriotiškas didžiavimasis esant lietuviu. Gimimas šiame regione yra tarsi laimėjimas per se. Keista, tačiau patriotai linkę pripažinti, jog gimimas bet kurioje kitoje vietoje irgi laimėjimas. Gimei Australijoje - esi Australijos patriotas, gimei Vokietijoje - esi Vokietijos patriotas ir taip toliau. Kad ir kur begimtum, gali džiaugtis unikalia, savita savo krašto kultūra, ją saugoti, puoselėti, mylėti ir taip toliau. Taigi gimimas patriotizmo atžvilgiu net ne loterija. Tai tas pats, kas didžiuotis gebėjimu sudelioti puzzle, skirtą vaikams nuo 3 iki 5 metų. Juk pralaimėti neįmanoma. O kaip reguotų lietuviai, jei jiems kas nors pasiūlytų anglų kalbai suteikti gimtosios kalbos statusą? Lietuviškai kalba labai mažai žmonių, kalba yra sudėtinga ir beveik nenaudinga pasaulyje, todėl gana racionalu būtų jos atsisakyti - pereiti prie populiaresnės kalbos. Jei tai pasiūlytų politikas, tai jo šansai būti išrinktam į kokį nors postą gerokai sumažėtų. Gerokai - t.y. jis atgautų rinkėjų simpatijas nebent vienas pats okupavęs ir prie Lietuvos aneksavęs Rusiją. Politikas turi būti patriotas. Jis negali tiesiog būti protingas, kompetetingas ir humaniškas. Jis turi mylėti savo šalį.
Taigi jei nacionalizmas yra ideologija, kuri kaip ir bet kokia kita ideologija savo dogmų pagalba formuoja tam tikrą pasaulėžiūrą, tai jam iš šono nuolat gelbsti patriotizmas - jausmas, įprasminantis nacionalizmą. Šiam dvejetukui sunkoka atsispirti. Pamenu, kaip kažkada išgirdau, jog Europos valstybės sudaro 15% NATO pajėgų. Iškart iškilo vaizdynys - kaunasi NATO kariai su neapibrėžtais blogiukais, mūsų, europiečių, nedaug, bet mes kiek galime padedame aliancui, prisidedami savo dalimi prie pergalės, kaip šaunu, kaip galima didžiuotis, jog esi... Šios mintys praskriejo sekundės greitumu, kai susigriebiau, jog fantazuoju. Tačiau tą sekundę aš buvau patriotas - Europos patriotas. Todėl iš dalies suprantu nacionalistinius patriotus, žinau kaip jie jaučiasi ir ką jie jaučia galvodami apie savo šalį. Jausmas tikras, tik neracionalus. Neretai šis jausmas iškreipiamas, susimaišo su ksenofobija, tuomet jis tampa ne tik neracionalus, jis tampa pavojingas. Esu tikras, jog atsirastų žmonių, kurie man už mano išsakytas mintis mielai sulaužytų kojas. Jie net nesiklausytų, ką sakau, girdėtų tik eretiką, puolantį jų tėvynę. Fanatizmas pavojingas, jis būna įvairių dydžių ir formų, bet jam būdingas vienas bendras bruožas - fanatikai lengviausiai atskiria savus nuo svetimų.
Nacionalizmas yra atgyvena, tačiau daug senesnė nei pati ideologija. Nors nacionalizmui tik keli šimtai, jis su mumis jau 15 tūkstančių metų per ilgai. Jis ir kiti būdai kategorizuoti savus ir svetimus per ilgai užsiliko, laikas į pensiją. Kalbant poetiškai - kraujo neperpilsime. Kalbant ne taip poetiškai - genų nepakeisime. Bet visada galima pradėti mąstyti.