LT   EN   RU  
2024 m. kovo 29 d., penktadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Archeologija
  Technologijos > Kompiuterinės technologijos > Kompiuteriniai žaidimai
Lankomumo reitingas Publikuota: 2005-11-12
Palangiškių ūkis ir bendruomenė
Vladas Žulkus „Palangos priešistorė ir viduramžiai archeologo akimis“. III dalis

Kuršių pajūrio žemės buvo nevienodai palankios žemės ūkiui, tačiau jis buvo daugumos kuršių ekonomikos pagrindas, ir žemdirbyystės pažanga ilgą laiką lėmė krašto turtingumą ir galybę.

VII - XI a. arimo įrankių - arklo ir žagrės ir norago paplitimas rodo, kad pajūryje įnovacijos žemės ūkyje buvo spartesnės. Peršasi nuomonė, jog žemdirbystės įrankiai ir pažangi trilaukio sistema kartu su rugio kultūra plito iš vakarų, atrodo, visų pirma pajūriu ir svarbiausiais prekybos keliais. Sunku pasakyti, ar ekonomikos pakilimas yra priežastis, ar pasekmė žymaus žmonių skaičiaus padidėjimo pajūryje XI a., bet tai yra savitarpyje susiję reiškiniai, rodantys savitą ūkio struktūrą.

X - XII a. kuršių kapuose yra daug žalvarinių papuošalų, sidabro, randama daug kapų su svarstyklėmis ir svarsteliais - pirklių kapų. Turingiausi kapai yra pajūryje. Turtėjo pajūrio gyventojai ne dėl plėšikavimo, bet dėka tarpininkavimo prekyboje. Dėka geriau tyrinėtų pajūrio kapinynų galime daugiau pasakyti ir apie Mėuvos žemės , ir apie Palangos ekonomiką ankstyvaisiais viduramžiais.

Svarbiausias akstinas tarpgentinei ir tarptautinei prekybai vystyti buvo žaliavų stygius. Pirmiausia tai pasakytina apie žalvarį ir metalus jam gaminti, šviną, alavą, sidabrą plačiai naudotus papuošalams gaminti. Lyginant žalvario kiekius Mėguvos kapinynuose buvo nustatyta, kad daugiausia jo būta Palangoje ir jos apylinkėse: Kretingoje, Girkaliuose. Tai rodo, jog kaip tik per Palangą į Mėguvą ir tolimesnes žemes patekdavo žalvaris, atplukdytas jūra per vakarų slavų centrus iš Vidurio Europos arba tiesiai iš Švedijos, kur nuo seno buvo kasamas varis ir švinas. Birutės kalno gyvenvietėje rasta 19,66 g sverianti žalvario lazdelė - žaliava ir švino plokštė rodo, jog Palangoje tikrai senovėje buvo prekiaujama spalvotais metalais. Daugiausiai žalvario ir sidabro rasta XI a. palangiškių kapuose. Nuo XI a. per Palangą į pietinių kuršių žemes iš Vakarų Europos patekdavo ir sidabras, ir importinis stiklas. Gausiai kaip tik Palangos ir jos apylinkių kapinynuose randami atvežtiniai stiklo karoliai tvirtina to meto Palangą buvus svarbiausiu šių dirbinių tranzitinės prekybos centru. Palangos centras plėtojosi ne tik dėl tranzitinės prekybos. Turėjo ji ir savų išteklių - kituose kraštuose paklausaus gintaro. Radiniai gyvenvietėse rodo, jog gintaras buvo renkamas ilgesnį laiką ir sukaupus didesnį kiekį parduodamas. Patys palangiškiai jo nedaug naudojo. Gyvenvietėse kol kas yra rasti tik, palyginti, menki įrodymai apie Palangoje plėtotus amatus, tačiau kapinynų radiniai patvirtina aukštą jų lygį. Statistiniu lyginamuojo metodu nustatyta, kad VIII - XII , o ypač X - XI amžiais Palanga yra buvusi kryžinių smeigtukų, puoštų sidabru ir mėlyno stiklo akutėmis, įvairių rūšių lankinių ir pasaginių segių gamybos centras.

Į klausimus, kaip keitėsi gyventojų skaičius pietinėje kuršių gyvenvietėje ir kas jie buvo atsako kapinyno duomenų tyrinėjimai. Kapinyne griautinius VIII - X a. kapus keitė vėlesni degintiniai, tačiau tai vyko tolydžiai - kapai yra vieni greta kitų ir tik retai degintiniai rasti įsiterpę į senesnius kapus. Tyrinėjant, kaip kito Palangos kapinyno kapų skaičius laikui bėgant, susidurta su neįprasta situacija. Kapų skaičius šiame kapinyne staigiai sumažėjo po X a. ir pastoviai mažėjo iki XIII a. Klaidos čia negali būti, nes kapų sumažėja labai pastebimai - XI a. jų beveik perpus mažiau kaip X a. Žmonių skaičiaus mažėjimas nuo XI a. yra pastebėtas visuose Mėguvos kapinynuose ir tai susiję su kuršių kultūros smukimu XII amžiuje. Ši tendencija gerai atitinką bendrą situaciją - nuo XI a. pradeda mažėti gyvenviečių visoje Lietuvoje. Netoli nuo Palangos esančiuose Girkalių, Kretingos, Pryšmančių, Lazdininkų kapinynuose XI a. datuojamų kapų dar buvo daugiausiai, tik po to jų skaičius pradėjo mažėti.Atrodytų, kad Palangoje X a. įvyko kažkoks žmonių persigrupavimas - pietinė gyvenvietė buvo apleidžiama ir skurdo. Kapų radiniai kalba apie tai, jog gyvenvietė galėjo tuštėti, bet tikrai neskurdo - XI a. Palanga klestėjo. Pietinę Palangos gyvenvietę kuršiai bus palikę dėl kažkokios vietinio pobūdžio priežasties. Nesunku pastebėti, jog pietinė gyvenvietė patuštėjo kaip tik tuomet, kai išsiplėtė Birutės kalno gyvenvietė ir, atrodo, atsirado kitos dvi gyvenvietės, taip pat neabejotinai susijusios su prekyba. Žmonės iš pietinės gyvenvietės bus išėję į kitas, dėl to pasikeitė jų socialinis statusas, ir mirusieji buvo laidojamo kitoje ar kitose vietose.

Palangos pietinės gyvenvietės gyventojų skaičius XI a. antroje pusėje galėjo sumažėti ir dėl kitos priežasties. Taip manyti verčia ir Birutės kalno gyvenvietės chronologija - XI a. antroje pusėje čia žymiai sumažėjo pastatų. Gali būti, jog Palanga ir XI a. antroje pusėje buvo išdeginta kažkokių atėjūnų, matyti vikingų.

Kuršiškosios palangiškių visuomenės tyrimą tęsiant lyginsime Palangą su kitai ištirtais Mėguvos kapinynais. Turtiniu požiūriu išsiskiria trys palaidotų žmonių kategorijos: turtingi, vidutiniai ir neturtingi. Ištyrus daugiau kaip 700 kapų, visoje Mėguvos žemėje, galime teigti , kad “vidutiniokai” čia sudarė apie du trečdalius gyventojų. Jų mažėjo nuo X amžiaus. X - XIII a. pastebimai mažėjo ir turtingųjų, o vargingųjų bendruomenininkų tuo tarpu daugėjo. Taip pat buvo ir Palangoje.

Socialinę palangiškių sanklodą atspindi žemdirbių, karių, vergų kapai. Žemdirbių kapuose randama dalgių, darbo kirvių, pjautuvų arba šių įrankių miniatiūrų, retkarčiais trintuvų grūdams (nedideli akmenys, kuriais grūdus tridavo akmeniniuose “loviuose”).

Karių kapus žymi kalavijai, kovos kirviai ir kovos peiliai, vienas ar keli ietigaliai. Atskirai ietigalių rasta daugelyje vyrų kapų, ir tai rodo, kad ankstyvaisiais viduramžiais ietimis ginkluodavosi ne tik kariai, bet ir laisvieji bendruomenės nariai, taip yra buvę ir kituose kraštuose. Tai žinodami galime tarti, kad vyrų kapuose, kur nėra net ietigalio, yra palaidoti žmonės neturėję teisės nešioti ginklą - vergai.

Žermdirbių santykinis skaičius Mėguvoje, bendrai paėmus, didėjo iki XI a. - po to jų kapų mąžta. Palangoje buvo kitaip - šia žemdirbių smarkiai sumažėja jau XI a., ir tai yra susiję su išskirtine palangiškių bendruomenės ekonomine struktūra, kurioje žemdirbystė užėmė tik antraeilę padėtį. Mėguvoje ir Palangoje atskirai, pastebėtas žemdirbių skaičiaus augimas nuo IX - X a. sutampa su turtingų kapų mažėjimu - reiškia, dalis pasiturinčiųjų vis rečiau dirbo žemę, tik ją vienu ar kitu būdu valdė arba pelnė turtą kitokiais būdais. Žemę dirbti vis labiau tapo neturtingųjų prievole. Be to, pastebėta, kad žemdirbių ir vergų kapų skaičius augo tolygiai. Tai ne atsitiktinumas, o atspindys didėjančio nelaisvųjų žmonių indėlio į patį sunkiausią verslą - žemdirbystę.

Šie duomenys gražiai sutinka su kitu palyginimu - Mėguvos žemėje, o ypač Palangoje, XI a. išaugo gerai ginkluotų karių kapų skaičius. Dalis buvusių žemdirbių surado kitus būdus turtui įgyti - tai sutampa su jau minėtomis rašytinių šaltinių žiniomis apie kuršių vikingavimą. Palanga pirmavo - šie procesai čia buvo kontrastiškiausi, pajūrio kuršiai buvo labiausiai įtraukti į vikingavimą. Turime įrodymų, jog palangiškiai vikingai viduramžiais neapsiribojo vien svetimų pakrančių plėšimu.

Mes mažai težinome apie vergų instituciją baltų žemėse, tačiau pajūryje, kuris labai buvo susijęs su skandinaviškuoju pasauliu, matyti yra buvusi panaši ir vergų padėtis. Vergais tapdavo karo belaisviai, kurie buvo naudojami sunkesniems darbams turtingesnių kuršių ūkyje. Egilio sagoje vienas danas kartu su savo sūnumis išvaduotas iš kuršių nelaisvės kalbėjo taip: - Žiemą su manimi elgėsi gerai, ir aš prižiūrėjau šionykščio bondo (valstiečio) ūkį. Na, o vaikinus pavertė vergais, ir jiems buvo nelengva.” Prekyba vergais vikingų laikais buvo labai pelninga ir ja vertėsi visi be išimties. Vergai buvo trokštamas karo grobis, X a. viena vergė Švedijos rinkoje kainavo nuo 1 iki 3 markių sidabro - viena markė - apie 213 g sidabro. Apuolės agulties metu švedai nenorėjo sutikti su taika tikėdamiesi visus belaisvius kuršius paversti vergais. Kiti vergai galėjo būti nupirkti belaisviai, tačiau didžiausią jų dalį, matyti, sudarė nuskurdę valstiečiai patys parsidavę į vergiją, savotiški “vergai pagal kontraktą”. Tokių turėjo daugėti socialiai skaidantis žemdirbių visuomenei.

Palangoje gyvenvietės dar per mažai tyrinėtos, kad galėtume pasakyti, ar neturtingųjų nameliai stovėjo ten, kur ir turtingųjų pastatai. Beje, tokio skirstymo gyvenvietėje dar galėjo ir nebūti, tačiau jis buvo kasdieniame gyvenime, buvo ir po mirties. Turtingesnių kapų pastebimai daugiau yra kapinyno pietvakarinėje dalyje, vienas kitas viduryje ir tik vienas rytiniame krašte. Bendrai imant, ir karių kapų vakarinėje kapinyno dalyje yra tirščiau, nemažai jų viduryje ir pastebimai mažiau rytinėje dalyje. Be to, karių kapai nebuvo išmėtyti tolygiai, bet buvo susikoncentravę spiečiais po kelis nedideliame plotelyje. VIII - IX a. yra datuojamos trys didesnės jų grupės, tiek pat išsiskiria ir X - XIII a. kapų tarpe. Įdomu tai, jog Palangos kapinyne karių kapai yra ir turtingųjų zonoje, ir centrinėje dalyje tarp pirklių kapų. Neturtingi kapai daugiausiai telkėsi rytiniame kapinyno krašte. Toks kapų išsidėstymas nėra atsitiktinis, nes laidota kelis šimtmečius. Dėl to galime teigti, kad Palangos turčiai jau nuo IX - X a. savo mirusius laidojo atskiriau, matyti, “geresnėje” vietoje - kapinyno pietrytinėje dalyje. Beje, ši kapinyno dalis buvo labiausiai vertinama visais laikais - ten kaip niekur apstu ir griautinių, ir degintinių kapų - vidutiniškai 4 m2 rastas vienas kapas.

Karių kapų skaičius Mėguvos žemės kapinynuose tolydžio mažėjo VIII - XIII a. laikotarpyje. Išmtį sudaro XI a. kuomet jų daugiau ar mažiau santykinai padaugėja visur. Palangoje ir vėl yra kitaip: daugiausiai karių buvo palaidota IX amžiuje, X a. tokių kapų labai sumažėjo, o XI vėl padaugėjo. Bendrą karių kapų mažėjimą Mėguvoje galima paaiškinti socialiniais pasikeitimais visuomenėje - laisvųjų bendruomenės narių nuginklavimu , telkiant valdžią nedaugelio rankose. Ginklo, ypač brangesnio, nešiojimas vis labiau tapo valdančiųjų privelegija. XI a. Palangoje palaidoti turtingesni kariai tai jau nebe ginkluoti bendruomenės nariai, bet kariai - profesionalai - draugininkai. Ryškus ir priešingas bendrai Mėguvos tendencijai labai padidėjęs karių kapų skaičius Palangoje IX a. galėtų būti siejamas ir su kažkokiais, didesniais nei įprasta, kariniais susirėmimais Palangos pajūryje, nes toks pat reiškinys pastebėtas ir Palangos hinterlandui priklaususių Girkalių, Pryšmančių ir Kretingos gyvenvietėčių kapinynuose. Gal tai siejasi su Rimberto paminėtomis IX a. viduryje vykusiomis kuršių kovomis prieš danus ir švedus ir su garsiuoju Seeburg?

Nuo X a. kuršių kapinynuose atsiranda kapai su svarstyklėmis sidabrui sverti ir svarsteliais - jie laikomi pirklių kapais. Reikia pažymėti, jog skirtingai nuo skandinavų šalių, kuršių kapinynuose svarstyklėlės ir svarsteliai yra randami išimtinai vyrų kapuose. Tokių kapų santykinių skaičių palyginimas liudijo palangiškius pirmavus ir šioje srityje. Kapų su pirklių atributika santykinis skaičius Palangoje yra didžiausias Lietuvoje - jų pastoviai daugėjo nuo X iki XII amžiaus. Tuo metu Palangos kuršių kapinyne yra daugiausiai importuotų daiktų, turtingo pirklio kape rastos įdėtos dvi Lietuvoje retos monetos - vienas X a. pabaigos, kitas XI a. pradžios vokiški denarai . Tiesa, ne visi “pirklių” kapai Palangos kapinyne buvo vienodai turtingi. Ne visi kapai su svarstyklėmis ir svarsteliais yra turtingi įkapių ir kituose kapinynuose. Kai kuriuose iš jų nebuvo ginklų, net ietigalių, antai iš 18 Palangos, Lazdininkų, Girkalių, Kretingos ir Laivių pirklių” kapų 11-oje rasti kalavijai, kovos kirviai arba ietigaliai, o septyniuose apskritai nebuvo ginklų. Visi šie “beginkliai kapai”, išskyrus vieną, buvo neturtingi įkapių. Todėl galima spėti, tarp negausių X - XII a. prekeivių būta ir turtinių, ir socialinių skirtybių. Ginklai “pirklių” kapuose rodo buvus laisvųjų pirklių, o beginkliai ir kai kurie neturtingi kapai, matyti, priklausė prekeiviams, dirbusiems kitų, turtingesnių pavaldume.

Apie besiformuojančią išskirtinę pirklių padėtį visuomenėje kalba Palangos kapai. Iš 10 kapų su svarstyklėmis ir svarsteliais aštuoni yra netoli vienas kito centrinėje kapinyno dalyje ir po vieną rytiniame bei vakariniame krašte. Ten, kur koncentruojasi pirklių kapai, yra vienas iš spiečių “karių kapų”. Įdomu tai, kad ten nėra ypatingai daug turtingų kapų - tie “pirklių” kapai čia ir yra turtingiausi. Beje, pirklio kapas rastas vakriniame krašte buvo neturtingas, tačiau apsuptas turtingų kapų - gal jis yra neturtingo prekeivio, dirbusio kuriam nors netoliese palaidotam turčiui, kapas?

“Pirklių” egzistavimo problema baltų visuomenėje dar yra diskutuojama. Mažai tegalima pasakyti apie pirklius, kaip luomą. Turint omenyje kitokią vakarų baltų visuomeninę sanklodą ankstyvaiasiais viduramžiais, negalime ir “pirkliams “ taikyti bendrus kriterijus. Turimi duomenys be pirklių, kurie tenkino aukštuomenės poreikius - tai buvo labiau būdinga rytiniam regionui, leidžia kalbėti apie nuo XI a. pajūrio žemėse besiformuojantį laisvų, nuo feodalo nepriklausomų, pirklių nors ir negausų sluoksnį. Privatinės žemės nuosavybės institucija čia pirmiausiai ir mezgėsi kartu su prekyba. Kita vertus prekyba, matyti, nebuvo jų vienintelis verslas. Net Skandinavijoje dar neegzistavo pirklių - profesionalų institucija . Visi turimi duomenys rodo, kad kuršių, visų pirma Palangos, “pirkliai” nebuvo visuotinai priklausomi nuo feodalų - nebuvo vien pastarųjų faktoriai. Pirklių kaip visuomenės dalies ir jų socialinės reikšmės paneigti nėra pagrindo, tačiau negalime teigti ir juos buvus nepriklausomais profesine prasme. Dalis pirklių, be abejo, buvo ir žemdirbiai. Jų , net ir turtinguose kapuose randama dalgelių, jų miniatiūrų. XI - XII a. Palangoje jau galėjo būti pirklių, kuriems prekyba buvo pagrindinis verslas, tačiau tai nebuvo visuotinis reiškinys kuršių visuomenėje.

Jau pasibaigus vikingų epochai, viduramžiais, Švedijoje dar egzistavo pirkliai, kurie užsiiminėjo atsitiktine prekyba važinėdavo po kaimus, ar net gabendavo prekes, dažniausiai žuvį, laivais ir toliau - tai dažniausiai buvo papildomai uždarbiaudavę laisvieji valstiečiai. Nuo jų buvo skiriami profesionalūs pirkliai - birkarlar, kurių veikla buvo susijusi su tarpininkavimu prekyboje. Išskirtinė Palangos, kaip pajūrio prekybinio centro, padėtis rodytų, kad dalis Palangos svetimųjų ir vietinių pirklių užsiiminėju kaip tik tarpininkavimu prekyboje. Profesionaliosios prekybos užuomazgų reikėtų ieškoti ne kuršiškojoje, bet kitose trijose, visų pirma Birutės kalno gyvenvietėje, tačiau tokią prielaidą galėtų patvirtinti tik rasti tų žmonių kapai.

Privatinę žemės nuosavybę Mėguvos kuršių visuomenėje buvus archeologija beveik nepateikia duomenų. Iki pat XIII a. žemė, matyti, liko feodalo nuosavybe arba buvo valdoma kaimo bendruomenės. Netyrinėjus kaimaviečių, sunku yra pasakyti , kada atsiranda privati žemėvalda, kurią rodo tvortomis aptverti labiau išskaidyti sklypai ir pradėjęs mažėti kiemų skaičiaus gyvenvietėse. Šiek rtiek galime pasakyti tik pasidairę po kaimynus. Vakarų slavuose iki XII a. dar tebesilaikė kaimo bendruomenė ir privatinės žemės nuosavybės nebuvo - tik XII - XIII a. atsiranda aptvertos sodybos. Rusioje kaimo bendruomenė dar minima ir XII a. Prūsų žemėse, ankstyvaisiais viduramžiais taip pat dar nėra buvę privačios nuosavybės . Švedijoje apylinkėse, kur žemę XII a. valdė karaliai, aukštuomenė, vyskupai ir svarbios bažnyčios, buvo dideli ekonomiškai ir politiškai struktūralizuoti kaimai, tačiau juose taip pat dar nekito kiemų skaičius - jų gyventojai nebuvo laisvi ir nepriklausomi žemės valdytojai, jų nuosavybė nebuvo paveldima. Jie buvo tik nuo žemvaldžio priklausomi žemės nuomotojai . Žemė turėjo priklausyti giminei ir atėjęs į giminę partneris (sutuoktinis) nedalyvavo žemę skirstant. Šeimos nariai turėjo pirmumo teisę žemę įsigyjant. Kas neturėjo jokios žemės valdos buvo vergas arba varguolis (neturčius), arba galėjo būti miestietis nuo IX a. atsiradusiuose miestuose gyventi iš amato arba prekybos .Netenka abejoti, jog kuršių, kaip ir kitų baltų srityse iki pat XIII a. žemes valdė feodalai . M. Gimbutienės nuomone, tai buvo kunigaikščiai arba kilmingieji, kartu su jiems ištikimais, kraujo ryšiais susijusiais žmonėmis . Mėguvos žemėje irgi taip buvus rodo nuo X a. mažėjantis turtingų žmonių kapų skaičius, žmonių, kurie žemės nedirbo, tik ją valdė.
Pagoniškųjų kunigų - žynių visuomeninis rangas yra dar neaiškesnis. Nėra jokių duomenų, jog I tūkstantmetyje baltų kraštuose galėjo funkcionuoti žmonių grupė, užsiimanti vien sakraline veikla. Kartais yra rašoma apie “žynių administracija”, veikusią prie didesnių pilių prūsų gyvenvietėse, tačiau jokių įrodymų nepateikiama. Tiesa, čia galėjusią egzistuoti “hierarchinę žynių sistemą” teigtų kai kurie rašytiniai šaltiniai, tačiau XIV a. kronikininko Petro Dusburgiečio žinią apie prūsų krivę, kuris buvęs visų pagonių “popiežiumi”, reikia vertinti kaip lokalinį reiškinį. Nuodugnesni istorikų tyrinėjimai aiškiai įrodo, kad bendros visiems baltams žinių hierarchijos nei XIII, nei XIV amžiais nebuvo. Matyti, ir ši institucija atskirose baltų gentyse buvo skirtinga ir nevienodai išplėtota. Archeologijos duomenys irgi byloja, kad baltų gentyse valstybės susidarymo išvakarėse nebuvo vieningos ideologijos ir bendros religijos.

SANTRUPOS
ATL - Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje.
CVKIA - TSRS Centrinis valstybinis karinis istorinis archyvas
LEK - Liv-, Est-und Kurländisches Urkundenbuch
MRGD archyvas - Mokslinių restauracinių gamybinių dirbtuvių archyvas
MADA - Mokslų akademijos darbai
PRPI - Paminklų restauravimo-projektavimo institutas
PSRL - Polnoje sobranije russkich letopisej

Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį.

Atsitiktinės gairės:    Modemai (8)    Kompiuteriniai žaidimai (270)    Grupės (81)    Rašytojai (11)    Panayiotis Zavosas (2)    Hobi (106)    Emigrantai (22)    Rinkimai (23)    Egiptas (24)    Dažasvydis (3)    SSL sertifikatai (6)    Gatvės šokiai (5)    Trys karaliai (5)    Drabužiai (41)    Civilinė sauga (7)    Buto remontas (3)    Hakeriai (273)    Radvilos (32)    Vandenis (7)    Sąmokslo teorija (19)    Kietieji diskai (17)    Darbo partija (4)    Aikido (14)    Teisė (61)    Statyba (29)    6 branduolių (3)    Siamo katės (2)    Gaisrininkai (7)    Meninė gimnastika (14)    Meilė (138)    Tatuiruotės (7)    Variakojis (11)    Politika (26)    Lengvosios muzikos grupės (27)    Kreditai (2)    Bibilija (10)    Žuvininkystė (2)    Krišnaizmas (3)    Shotokan (11)    Kazimiera Prunskienė (13)    Liberalai demokratai (3)    Žvaigždės (19)    Džiazo muzikos grupės (11)    Geologija (20)    Vorai (2)    Kaziuko mugė (3)    Opijatai (13)    Bendruomenės (158)    Jurga Ivanauskaitė (17)    Kelionių organizatoriai (6)
1. Pietų Korėjos valdžia uždraudė nepilnamečiams žaisti kompiuterinius žaidimus naktimis
2. Internetiniame žaidime vaikams – seksualūs apatiniai ir „egzotiško“ įvaikio pirkimas
3. „Windows 7“ žaidimų mėgėjams: pliusai ir minusai
4. Kompiuterinių žaidimų entuziastai rinksis Kaune
5. Žaidimui "Žuvies kelionė" - prizas už netradicines viešųjų ryšių priemones
6. Baltijos šalių kompiuterinių žaidimų asai iš WCG finalo medalių neparsiveža
7. Nusipirkau pasaulį
8. Kaip apsaugoti savo akis žaidžiant kompiuteriu?
9. Vivisektorius. Žvėris viduje
10. Oddworld Inhabitants keičia profilį
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!