Ką daryti, kai vaikas pradeda isterikuoti?

Dvejų-dvejų su puse metukų vaikai pradeda justi savo nepriklausomybę ir bando tai išreikšti ribotomis priemonėmis. Pagrindinės - verksmas, riksmas. Retas vaikas augdamas nėra sukėlęs isterijos.

Ikimokyklinukai įgūdžius tobulina: prie verksmo prisideda voliojimasis ant grindų, spardymasis, kartais net fizinė agresija.

Toks elgesys nesukelia pasigėrėjimo nei tėvams, nei patiems vaikams. Tiesiog mažieji dar nemoka reikšti apmaudo ar įtūžio konstruktyvesniais metodais.

Isterijas keliantys vaikai nori vien savarankiškumo. Leiskite jiems persirišti šaliką, jei tai buvo pykčio priežastis, persimauti kojinaites - gal jos susiraukšlėjo ir batai trina. Kai vaikas pavargs užsiimti tokiais sudėtingais darbais, ateikite jam į pagalbą. Apskritai stenkitės mažyliui suteikti kiek įmanoma daugiau laisvės: tegul paspaudžia durų skambutį, atidaro duris, užsimauna pirštines, pats valgo sriubą, užsimauna kojines. Jei tvirtina nenorintis valgyti, tegul nebevalgo. Tik nepamirškite perspėti, kad iki kito valgio negaus nieko, išskyrus vandenį ar sulčių atsigerti.

Dvimečiams pats laikas mokytis kalbėti mandagiai, nezirsti. Jei mažylis imasi savo ir pradeda niurgzti, verkšlenti, zyzti, rėkti, tėvai turėtų nekeldami balso paaiškinti: „Tu tikrai gausi atsigerti (lėlę, kaspinėlį - t.y. tai, ko prašė), bet tik tada, kai nusiraminsi ir mandagiai pasakysi: „Mamyte, prašau, duok man gerti“. Jei zirzimai nesiliauja, vertėtų pakartoti: „Mama tikrai duos tau, ko nori, bet reikia nusiraminti ir kalbėti gražiai. Žinau, tu tai moki“. Po to nekreipkite į vaiką jokio dėmesio, kol jis nenusiramins ir nepaprašys mandagiai. Tada pagirkite - pasakykite, kad tokį prašymą labai malonu išpildyti.

Būtent tokios metodikos reikėtų laikytis ir tada, kai vaikas voliojasi ant grindų ir surengia tikrą isterijos spektaklį. Nereikia stengtis jo perrėkti - taip tik įkaitinsite aistras. Lygiai taip pat neigiamai veikia raminami žodžiai, pažadai, notacijos, grasinimai ar bausmės. Pakaktų pasakyti: „Matau, kaip tau negera. Kai tik nusiraminsi, ateik, ramiai pasikalbėsime ir viską aptarsime“. Po šių žodžių vertėtų trauktis iš „mūšio lauko“. Jei taip elgsitės kaskart, kai tik prasidės isterijos, ir jei jus palaikys kiti šeimos nariai, tokie spektakliai greit baigsis.

Kas kita, kai agresija fizinė. Reikia paaiškinti, jog niekas neturi teisės mušti ar žnaibyti kito. Pavyzdį, kaip bėdos sprendžiamos be pykčio, turėtų rodyti tėvai.

Jei mama ir tėtė niekada nemuša vaiko, jiems bus paprasčiau įveikti jo agresyvumo protrūkius. Reikia perspėti: kaskart, kai tik į darbą bus paleisti kumščiai, teks stoti į kampą. Svarbu laikytis pažado. Kampe vaikas stovi tiek minučių, kiek jam metų. Sulaukus vienuolikos statymas kampan nebeveikia kaip drausminamoji priemonė.

Nuspėti agresiją lengviau, nei numaldyti

Stenkitės mažylį laiku valgydinti ir guldyti miegoti. Sotus ir pailsėjęs vaikas rečiau kaprizinasi.

Suteikite vaikui kiek įmanoma daugiau laisvės.

Dažniau eikite su vaiku pasivaikščioti: tegul pajuda, pažįsta aplinką.

Jei vaikas suirzo, pasiūlykite jam kitą užsiėmimą arba žaidimą.

Jei prasidėjo isterija, užjauskite jį trumpa fraze ir kurį laiką palikite vieną.

Geriausiai mažąjį isteriką atveda į protą žiūrovų nebuvimas.

Jei isterija prasidėjo žmonių pilnoje vietoje, nepalikite vaiko vieno. Ramiai nuveskite jį ten, kur nebus žiūrovų.

Parengė Kosma BALTUTYTĖ