Lakūnams tenka pasisemti kantrybės
Didesnę maršruto aplink pasaulį dalį įveikę Rolandas Paksas ir Vladimiras Makagonovas, laukdami siuntos su reikalinga lėktuvo stabdžių sistemos detale, daugiausiai laiko praleidžia prie žemėlapių ir skrydžių informacijos žinynų.
Natūralu, kad globalinio skridimo metu realybė koreguoja išankstinius skaičiavimus bei planus, ir atsidūrus kitoje Žemės pusėje staiga paaiškėja, jog tęsti skrydžio numatyta trasa dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalima. Dažniausiai tai susiję su aukščiu – pavyzdžiui, lakūnams leidžiama skristi tik 9 kilometrų aukštyje, kuris jų mažam lėktuvėliui, aišku, nepasiekiamas.
Su ta problema lakūnai buvo susidūrę, kai reikėjo įskristi į Japonijos oro erdvę. Jau aišku, kad šiokių tokių navigacinių galvosūkių jie neišvengs ir dabar, kai sutvarkę lėktuvą, per Filipinus ir Indoneziją skris į Australiją.
Ši maršruto dalis – daugiau kaip 5000 kilometrų virš Ramiojo vandenyno. Nusileidimai – Filipinų sostinėje Maniloje bei tolimesnėje saloje esančiame Davao mieste ir Ambone, Indonezijoje.
Kai dėl SM–2000, reikia pripažinti, kad šis eksperimentinis lėktuvas pranoksta lūkesčius. Be sutrikusio autopiloto, į kurį lakūnai numojo ranka dar virš Europos, kitos sistemos ir variklis iki šiol Rolandui Paksui ir Vladimirui Makagonovui nekėlė rūpesčių.
Defektas stabdžių sistemoje pilotams, žinoma, yra nemalonus netikėtumas, tačiau tikėtis, kad tokio ilgo skridimo metu eksperimentinio lėktuvo neištiks vienoks ar kitoks gedimas, būtų naivu.
Galima tik pasidžiaugti, kad defektas pasireiškė ne pačioje sudėtingiausioje situacijoje. Penktadienį, skrisdami į Okinavą, lakūnai leidosi pučiant gaiviam šoniniam vėjui – stabdžiai, be kurių būtų buvę labai keblu, veikė gerai. Jie sugedo, kai pilotai rengėsi skrydžiui į Manilą.
Apskritai praėjęs penktadienis, kaip atrodo, buvo daugiausiai nervų iki šiol lakūnams kainavusi diena. Pakeliui į Okinavą jie sutiko dvi frontines audras. Ilgai nardę tarp lokatoriaus ekrane švytinčių audros židinių, lakūnai sėkmingai kirto pirmąjį frontą, tačiau netrukus įsirėžė į antrąjį, ir stichija parodė jiems savo nagus – vienu metu taip bloškė lėktuvą žemyn, kad aukštimačio rodyklė bemat apsuko visą apskritimą (1000 pėdų arba 300 metrų).
Pagaliau ištrūkę iš audros, jie dar ore nusprendė, kad nuotykių šiai dienai jau gana ir į Manilą nebeskris.
Tačiau nusileidus Okinavoje, prie lėktuvo atskubėjęs oro uosto tarnautojas pranešė apie artėjantį taifūną, kuris, jeigu lakūnai pasiliksią nakvoti, užlaikys juos čia ilgam. Trumpai pamąstę, jie vis dėlto nutarė negaišti.
Papildę degalų talpyklas ir įforminę skrydžio dokumentus, pilotai netrukus vėl įsitaisė savo krėsluose. Kai Rolandas Paksas užvedė variklį, lėktuvas netikėtai pajudėjo – neveikė stabdžiai. Laimė, pavyko išvengti susidūrimo su netoliese stovėjusiu automobiliu ir viskas baigėsi gerai.
Lakūnai tikisi, kad laukiamoji siunta Okinavą pasieks trečiadienį, ir jie, per dvi tris valandas pataisę lėktuvą, galės tęsti skridimą.
