LT   EN   RU  
2021 m. balandžio 23 d., penktadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Dievas
  Religija ir tikėjimai > Krikščionybė > Katalikybė > Dievas
Lankomumo reitingas Publikuota: 2011-07-10
Ką ir kaip Die­vas lai­mi­na?

Ką at­sa­ky­tu­mė­te, jei kas nors jū­sų pa­klaus­tų: „Kas liu­di­ja ar įro­do, kad Die­vas ta­ve lai­mi­na?" Pri­si­min­tu­mė­te pa­si­se­ku­sius dar­bus, ge­rą svei­ka­tą, sa­vo di­de­lį na­mą ar ge­rus san­ty­kius su ap­lin­ki­niais? Ne­nu­steb­ki­te, jei apie tai pir­miau­sia ir pa­gal­vo­jo­te, tai - na­tū­ra­lu.

 

Pa­sau­lio, ir, de­ja, kai ku­rių krikš­čio­nių stan­dar­tais, tur­tas, ge­ra svei­ka­ta, sėk­mė ver­sle ir pri­pa­ži­ni­mas yra aki­vaiz­dūs pa­lai­min­to gy­ve­ni­mo žen­klai. Ta­čiau pa­sau­lio stan­dar­tai vi­siš­kai ne­ati­tin­ka to, ką pa­lai­mi­ni­mais va­di­na Bib­li­ja.

Ką reiš­kia bū­ti Die­vo pa­lai­min­tam? Ma­nau, ge­riau­siai į šį klau­si­mą at­sa­ko Šven­to­jo Raš­to ei­lu­tės - evan­ge­li­jos pa­gal Ma­tą 5-7 sky­riai. Taip, tai  Kal­no pa­moks­las. Jė­zus su mo­ki­niais už­ko­pė į kal­ną ir pra­dė­jo juos mo­ky­ti, sa­ky­da­mas: Pa­lai­min­ti varg­šai dva­sia, nes jų yra dan­gaus ka­ra­lys­tė. Pa­lai­min­ti, ku­rie liū­di, nes jie bus pa­guos­ti. Pa­lai­min­ti ro­mie­ji, nes jie pa­vel­dės že­mę. Pa­lai­min­ti, ku­rie alks­ta ir trokš­ta tei­su­mo, nes jie bus pa­so­tin­ti. Pa­lai­min­ti gai­les­tin­gie­ji, nes jie su­si­lauks gai­les­tin­gu­mo. Pa­lai­min­ti ty­ra­šir­džiai, nes jie re­gės Die­vą. Pa­lai­min­ti taik­da­riai, nes jie bus va­di­na­mi Die­vo vai­kais. Pa­lai­min­ti, ku­rie per­se­kio­ja­mi dėl tei­su­mo, nes jų yra dan­gaus ka­ra­lys­tė. Pa­lai­min­ti jūs, kai dėl ma­nęs jus šmei­žia ir per­se­kio­ja bei me­luo­da­mi vi­saip pik­tžo­džiau­ja. Bū­ki­te links­mi ir džiū­gau­ki­te, nes di­de­lis jū­sų at­ly­gis dan­gu­je. Juk ly­giai taip per­se­kio­jo ir iki jū­sų bu­vu­sius pra­na­šus (Mt 5, 2-12). 

Už­li­pęs ant kal­no, nuo ku­rio at­si­vė­rė nuo­sta­bi Ga­li­lė­jos jū­ros pa­no­ra­ma, Jė­zus pra­dė­jo mo­ky­ti nu­ste­bu­sią mi­nią. Jo žo­džiai ir val­džia, su ku­ria Jis kal­bė­jo, trik­dė. Jis mo­kė vi­siš­kai prie­šin­gai, nei jie bu­vo įpra­tę gir­dė­ti mo­kant sa­vo re­li­gi­nius va­do­vus. Kas yra pa­lai­min­tie­ji? Varg­šai dva­sia, liū­din­tys, per­se­kio­ja­mi ir ro­mūs? Pa­sau­lis lai­ko juos ne­vy­kė­liais, o ne nu­ga­lė­to­jais! 

Ir kaip jie pa­lai­min­ti? Jų pa­lai­mi­ni­mai nie­ko ben­dra ne­tu­ri su ma­te­ria­liu tur­tu ir kles­tė­ji­mu! Tie pa­lai­mi­ni­mai at­ro­do ne­ap­čiuo­pia­mi, bent jau šiuo me­tu. Tai dau­giau dva­si­nės pri­gim­ties pa­lai­mi­ni­mai, tar­nau­jan­tys žmo­gaus šir­džiai, pa­ten­ki­nan­tys vi­di­nius jo po­rei­kius, o ne su­ku­rian­tys pa­to­gią bui­tį ir iš­tai­gin­gą gy­ve­ni­mą.

Kas tai per pa­lai­mi­ni­mai? Pa­mąs­ty­ki­te, ką apie tai sa­ko Jė­zus. Vi­sų pir­ma tai - dan­gaus ka­ra­lys­tė, pa­guo­da, pa­vel­dė­ta že­mė, pa­si­ten­ki­ni­mas ir gai­le­stin­gu­mas. Taip pat sa­ko­ma, jog pa­lai­min­tie­ji re­gės Die­vą, bus va­di­na­mi Die­vo vai­kais ir gaus at­ly­gį dan­gu­je. 

Kas gaus šiuos pa­lai­mi­ni­mus? Varg­šai dva­sia, tie, ku­rie liū­di, yra ma­lo­nūs, ku­rie alks­ta ir trokš­ta tei­su­mo, yra gai­les­tin­gi, ty­ros šir­dies, taik­da­riai, tie, ku­rie bu­vo per­se­kio­ja­mi, už­gau­lio­ja­mi ir šmei­žia­mi. Tie pa­lai­mi­ni­mai pri­klau­sys tik jiems, nes jie su­si­ta­pa­ti­no su Kris­tu­mi! 

Be abe­jo, mi­nios bu­vo nu­ste­bu­sios. Tai juk bu­vo vi­siš­kai prie­šin­ga ne tik tam, ko mo­ko pa­sau­lis, bet ir tam, ką mąs­tė, ko mo­kė ir sie­kė tų die­nų re­li­gi­niai va­do­vai. 

Pa­žiū­rė­ki­me, pa­vyz­džiui, kaip yra pa­lai­min­ti varg­šai dva­sia. Ką reiš­kia bū­ti varg­šu dva­sia? Šiek tiek švie­sos šiuo klau­si­mu įne­ša evan­ge­li­jos pa­gal Lu­ką 18 sky­riu­je už­ra­šy­tas pa­ly­gi­ni­mas apie fa­ri­zie­jų ir mui­ti­nin­ką (Lk 18, 9-14). Pri­si­min­ki­me: į šven­tyk­lą mels­tis at­ėjo du žmo­nės: fa­ri­zie­jus ir mui­ti­nin­kas. Fa­ri­zie­jus sto­vė­da­mas taip sau vie­nas mel­dė­si: ‘Dė­ko­ju Tau, Die­ve, kad ne­su toks, kaip ki­ti žmo­nės - plė­ši­kai, suk­čiai, sve­ti­mau­to­jai - ar­ba kaip šis va mui­ti­nin­kas. Aš pas­nin­kau­ju du kar­tus per sa­vai­tę, duo­du de­šim­ti­nę iš vis­ko, ką įsi­gy­ju'. O mui­ti­nin­kas, ato­kiai sto­vė­da­mas, ne­drį­so nė akių pa­kel­ti į dan­gų, tik, muš­da­ma­sis į krū­ti­nę, mal­da­vo: ‘Die­ve, būk gai­les­tin­gas man, nu­si­dė­jė­liui!' (Lk 18, 11-13).

Ne­ga­li­ma pa­mirš­ti Jė­zaus žo­džių, už­ra­šy­tų 14 ei­lu­tė­je: Sa­kau jums: ši­tas nu­ė­jo į na­mus iš­tei­sin­tas, o ne anas. Kiek­vie­nas, ku­ris sa­ve aukš­ti­na, bus pa­že­min­tas, o ku­ris sa­ve že­mi­na, bus iš­aukš­tin­tas. Ge­ras sa­vęs ver­ti­ni­mas su­truk­dė fa­ri­zie­jui pa­ma­ty­ti, koks iš tie­sų nie­kin­gas varg­šas jis yra Die­vo aky­se. Čia žo­džiu varg­šas iš­vers­tas įdo­mus žo­dis: jis ne­kal­ba apie tai, kad žmo­gus sto­ko­ja ko­kių nors pa­grin­di­nių gy­ve­ni­me da­ly­kų, bet reiš­kia, kad žmo­gus taip skurs­ta, kad ne­ga­li net gal­vos pa­kel­ti! Pa­lai­min­ti yra tie, ku­rie at­ei­na pas Die­vą, ne­tu­rė­da­mi ką Jam pa­siū­ly­ti. Jie ne­tu­ri vi­siš­kai nie­ko! Ko­dėl jie yra pa­lai­min­ti? Nes jie ži­no, kad tik dėl Die­vo ma­lo­nės - ma­lo­nės per ti­kė­ji­mą - jie ga­li at­ei­ti Die­vo aki­vaiz­don. Jie ne­si­re­mia jo­kiais sa­vo nuo­pel­nais ar ge­rais dar­bais. 

Jie ga­li sto­vė­ti Die­vo aki­vaiz­do­je tik dėl ty­ro, ne­pel­ny­to Die­vo pa­lan­ku­mo.

Kaip su­vo­kian­tys to­kią sa­vo būk­lę ir be­si­ar­ti­nan­tys prie Die­vo yra pa­lai­mi­na­mi? Ką jie gau­na? Dan­gaus ka­ra­lys­tę ir vi­sa, kas tai yra, įskai­tant ir tai, kad taip jie tam­pa Kris­taus, Ka­ra­lių Ka­ra­liaus, šei­mos na­riais.

Ar jūs dai­ro­tės ap­link ir ly­gi­na­te sa­vo ma­te­ria­lų­jį tur­tą su ki­tų tu­ri­mu tur­tu? Ar kar­tais pa­mąs­to­te, kaip bū­tų ge­rai, kad bū­tu­mė­te kaž­kas dau­giau, nei esa­te, ar tu­rė­tu­mė­te dau­giau, nei tu­ri­te? Ko­dėl? Jei jūs tu­ri­te Dan­gaus ka­ra­lys­tę ir ga­li­te į Ka­ra­lių kreip­tis: „Ab­ba, Tė­ve!", ko dar jums rei­kia? Ar ne­sa­te pa­lai­min­ti? Ar su­vo­kia­te, ko­kią mei­lę jums Tė­vas pa­ro­dė, nes jūs ga­li­te va­din­tis Die­vo vai­kais?! Dė­ko­ki­te Jam už to­kią ne­pa­pras­tą mei­lę! Pra­šy­ki­me at­lei­di­mo už sa­vo mur­mė­ji­mą, pa­vy­dą, tuš­čias ir gei­du­lin­gas mū­sų pro­tą už­val­dan­čias min­tis.

Pir­mą kar­tą ty­ri­nė­ja­nt Kal­no pa­moks­lą ir čia iš­var­dy­tus pa­lai­mi­ni­mus ga­li pa­si­ro­dy­ti, jog var­gu ar tai pa­dės su­pras­ti, ką ir kaip Die­vas lai­mi­na. Ta­čiau čia, šio­je Raš­to da­ly­je, su­ra­šy­tos tie­sos mums įgy­ja nau­ją pras­mę, jei sa­vęs pa­klau­sia­me: „Kaip šios iš­var­dy­tos sa­vy­bės, ku­rios ve­da prie pa­lai­mi­ni­mų, pa­de­da man gi­liau ben­drau­ti su Vieš­pa­čiu?"

Pa­vyz­džiui, pri­si­min­ki­me ant­rą­jį pa­lai­mi­ni­mą: Pa­lai­min­ti, ku­rie liū­di, nes jie bus pa­guos­ti (Mt 5, 4).  Pa­gal­vo­ki­te apie liū­de­sio ir aša­rų ku­pi­nas si­tu­a­ci­jas sa­vo gy­ve­ni­me. Iš­gy­ven­da­mi iš­mė­gi­ni­mus ar sun­ku­mus dau­ge­lis nė ne­pa­gal­vo­ja, kad tai yra pa­lai­min­tas lai­kas. Ta­čiau tai tik­rai yra pa­lai­min­tas lai­kas, jei mes su­pran­ta­me, ką Jė­zus tu­rė­jo ome­ny, sa­ky­da­mas: Pa­lai­min­ti liū­din­tys, nes jie bus pa­guos­ti. Tik pa­gal­vo­ki­te, jei mes nie­ka­da ne­liū­dė­tu­me, jei nie­ka­da ne­lie­tu­me aša­rų, mes ne­pa­tir­tu­me iš Vieš­pa­ties at­ei­nan­čios pa­guo­dos pa­lai­mi­ni­mo!

Kart­kar­tė­mis ten­ka gir­dė­ti žmo­nes sa­kant: „Taip, tai bu­vo la­bai sun­kus, skaus­min­gas lai­kas, bet į nie­ką ne­keis­čiau to, ką to­je si­tu­a­ci­jo­je iš­gy­ve­nau su Vieš­pa­čiu". Gir­dė­jau dau­gy­bę pa­sa­ko­ji­mų, jog iš­gy­ve­nę di­de­lius iš­mė­gi­ni­mus žmo­nės jau­čia­si pra­tur­tė­ję, nes gi­liau su­vo­kė tie­są, kad Die­vas yra su­ve­re­nus ir kad Jis tu­ri tiks­lą net iš­ban­dy­mų me­tu. Jie su ti­kė­ji­mu pri­ėmė iš­šū­kius ir ne­įsi­lei­do kar­tė­lio, to­dėl per iš­mė­gi­ni­mus jie ar­ti­miau pa­ži­no Die­vą ir bu­vo Jo su­stip­rin­ti. Jie pa­ži­no, ką reiš­kia bū­ti pri­sig­lau­dus prie Jo krū­ti­nės ir jaus­ti Die­vo El Shad­dai - Die­vo, ku­ris yra vi­sa, ko rei­kia, - šir­dies pla­ki­mą.

* * *

Ma­no šir­dis liū­di dėl to, ką, pri­si­den­giant krikš­čio­ny­bės var­du, aš ma­tau pro­pa­guo­jant per te­le­vi­zo­rių. Tai dar la­biau ma­ne įkve­pia mo­ky­ti žmo­nes stu­di­juo­ti Die­vo žo­dį, kad jie at­skir­tų tie­są nuo me­lo. Kaip daž­nai mes gir­di­me: „Die­vas yra toks ge­ras! Jis pa­lai­mi­no ma­ne svei­ka­ta, tur­tu ir pa­da­rė ma­ne lai­min­gą!" 

Ar Die­vas yra ge­ras tik tuo­met, kai Jis su­tei­kia to­kius pa­lai­mi­ni­mus? Jei ne­ži­nai, kas sa­ko­ma Die­vo žo­dy­je, gir­dė­da­mas to­kį mo­ky­mą ir liu­di­ji­mus, ga­li pa­ma­ny­ti, kad ma­te­ria­lūs pa­lai­mi­ni­mai ar svei­ka­ta ir yra di­džiau­si Die­vo pa­lai­mi­ni­mai. Kai žmo­nės tik taip su­vo­kia pa­lai­mi­ni­mus, jie ne­be­ga­li su­pras­ti tik­rų Die­vo pa­ža­dų, ku­rie ne­ga­ran­tuo­ja, kad mums pa­vyks iš­veng­ti iš­mė­gi­ni­mų ir sun­ku­mų, bet ža­da, kad ir tuo mums sun­kiu me­tu Vieš­pats bus su mu­mis. Daž­nai jie nu­si­vi­lia ar net ima pyk­ti ant Die­vo, kad Jis ne­pa­de­da jiems iš­ei­ti iš ne­ma­lo­nios pa­dė­ties taip, kaip Jis pa­de­da ki­tiems...

Gir­dė­da­ma to­kį mo­ky­mą ir to­kius liu­di­ji­mus pa­gal­vo­ju: „No­rė­čiau jus nu­si­vež­ti į Ru­mu­ni­ją ar Ru­si­ją su­si­tik­ti su ten gy­ve­nan­čiais krikš­čio­ni­mis". Man yra te­kę dar­buo­tis šio­se ša­ly­se dar prieš ko­mu­nis­ti­nės sis­te­mos žlu­gi­mą. Ir kar­tais sa­vęs klau­siu: ar ti­kin­tie­ji ten nė­ra la­biau Die­vo pa­lai­min­ti nei ame­ri­kie­čiai? At­ro­do, kad jie su­mo­kė­jo kai­ną ir da­bar iš­gy­ve­na to ver­tą ar­tu­mą su Die­vu ir sa­vo na­miš­kiais - ar­tu­mą, ku­ris gi­mė dėl ap­lin­ky­bių: skur­do, kan­čių, rau­dų... Ap­si­lan­kiu­si tų žmo­nių na­muo­se, pa­si­klau­siu­si jų is­to­ri­jų, aš pa­mąs­tau: „Mes ne­ži­no­me, kas yra tik­ra­sis tur­tas ir kas iš tie­sų yra tur­tin­gi".

Ma­te­ria­lus ap­rū­pi­ni­mas daž­nai ga­li ne pa­lai­min­ti, bet iš­blaš­ky­ti, ati­trauk­ti dė­me­sį. Šie žmo­nės yra tur­tin­gi ki­taip. Ir be vis­ką ap­va­lan­čios ir iš­ty­ri­nan­čios Die­vo ug­nies mes to nie­ka­da ne­pa­tir­si­me! Jų ti­kė­ji­mas, iš­sau­go­tas ei­nant per ug­nį, yra bran­ges­nis už auk­są! 

Pa­slėp­tie­ji pa­lai­mi­ni­mai

Daž­nai tik­ruo­sius pa­lai­mi­ni­mus pa­ste­bi­me ne iš kar­to, mat jie tar­si už­del­sia ar ku­rį lai­ką sle­pia­si... po iš­mė­gi­ni­mais. Sū­nus ar duk­ra, dėl ku­rių da­bar jums skau­da šir­dį, ga­li tap­ti Die­vo įran­kiu, iš­trauk­tu iš ug­nies ir lieps­no­jan­čiu dėl Jo bei šlo­vin­gai Vieš­pa­ties nau­do­ja­mu Die­vo ka­ra­lys­tės la­bui.

Šį­ryt skai­čiau evan­ge­li­jos pa­gal Lu­ką 1 sky­rių ir gal­vo­jau apie Elž­bie­tą. Iz­ra­e­li­tei mo­te­riai ne­tu­rė­ti vai­kų bu­vo bai­si gė­da ir mil­ži­niš­kas skaus­mas. Jos am­žiaus mo­te­rys džiau­gė­si be­si­lau­kian­čios, o Elž­bie­ta vis lau­kė - mė­ne­sis po mė­ne­sio, me­tai iš me­tų. Kai ji ir jos vy­ras Za­cha­ri­jas su­lau­kė se­ny­vo am­žiaus, Die­vas pa­ša­li­no jos gė­dą. Elž­bie­ta tu­rė­jo pri­vi­le­gi­ją pa­gim­dy­ti Jo­ną Krikš­ty­to­ją, ku­ris ruo­šė ke­lią Gel­bė­to­jui. Ko­kia nuo­sta­bi jos is­to­ri­jos pa­bai­ga! Vieš­pats bu­vo nu­ma­tęs pa­lai­min­ti Elž­bie­tą dar prieš pa­sau­lio su­kū­ri­mą. Tik Elž­bie­ta to ne­su­vo­kė...

Apaš­ta­las Pau­lius mo­ko, kaip tu­rė­tu­me pri­im­ti pro­ble­mas, su ku­rio­mis su­si­du­ria­me kas­die­ną. Ant­ra­me Laiš­ke ko­rin­tie­čiams mū­sų pa­ti­ria­mus kas­die­nius sun­ku­mus jis va­di­na leng­vu siel­var­tu. Ir ne­svar­bu, ko­kios di­de­lės tos pro­ble­mos, tai tė­ra leng­vas siel­var­tas, jei žvelg­si­me į jas am­ži­ny­bės per­spek­ty­vo­je. Kai esa­me spau­džia­mi, kai mus sle­gia pro­ble­mos, Pau­lius ra­gi­na mus žvelg­ti to­liau - už tų sun­ku­mų, už to siel­var­to: To­dėl mes ne­pails­ta­me. Nors mū­sų iš­ori­nis žmo­gus ir nyks­ta, vi­di­nis die­na iš die­nos at­si­nau­ji­na. Mū­sų trum­pa­lai­kis leng­vas siel­var­tas ruo­šia mums vi­sa pra­noks­tan­čią am­ži­ną­ją šlo­vę. Tuo tar­pu mes ne­žiū­ri­me į tai, kas re­gi­ma, bet į tai, kas ne­re­gi­ma, nes kas re­gi­ma, yra lai­ki­na, o kas ne­re­gi­ma - am­ži­na (2 Kor 4, 16-18).

* * *

Die­vo pa­lai­min­tas gy­ve­ni­mas ne­reiš­kia to­bu­lo gy­ve­ni­mo, gy­ve­ni­mo be jo­kių pro­ble­mų. Ži­no­ma, tam tik­ra pras­me mes vi­si sie­kia­me to­kio gy­ve­ni­mo, nes mums da­ro įta­ką pa­sau­lis, ža­dan­tis, jog tai ga­li at­ras­ti čia pat, už kam­po. Kol bu­vau ne­iš­gel­bė­ta, to sie­kiau ir aš. Bu­vau tik­ra, kad toks ide­a­li­zuo­tas pa­sau­lis, ku­rį bū­da­ma pa­aug­lė ma­ty­da­vau pie­šia­mą fil­muo­se, iš tie­sų eg­zis­tuo­ja. Da­bar su­pran­tu, kad bū­ti pa­lai­min­tai reiš­kia bū­ti tuo, kuo Die­vas no­ri, kad aš bū­čiau, ir da­ry­ti tai, ką Jis no­ri, kad aš da­ry­čiau. Ir nors sa­vo gy­ve­ni­mo ke­ly­je mes su­si­dur­si­me su dau­gy­be iš­mė­gi­ni­mų, mes ga­li­me tai va­din­ti džiaugs­mu, kaip ir mo­ko apaš­ta­las Jo­kū­bas: Ma­no bro­liai, lai­ky­ki­te di­džiau­siu džiaugs­mu, kai pa­ten­ka­te į vi­so­kius iš­ban­dy­mus. Ži­no­ki­te, kad jū­sų ti­kė­ji­mo iš­ban­dy­mas ug­do iš­tver­mę, o iš­tver­mė te­sub­ręs­ta iki ga­lo, kad bū­tu­mė­te to­bu­li, su­bren­dę ir nie­ko ne­sto­ko­tu­mė­te (Jok 1, 2).

O su­si­dur­si­me mes su pa­čiais įvai­riau­siais iš­mė­gi­ni­mais, įvai­riau­sių for­mų ir spal­vų. Bet mū­sų ti­kė­ji­mo iš­ban­dy­mas ug­do iš­tver­mę, ir tai yra pa­lai­mi­ni­mas, nes taip mes vis la­biau pa­na­šė­ja­me į Kris­tų.

Kas yra pa­lai­min­tie­ji?

Vi­si tur­būt esa­me ma­tę, bent jau per te­le­vi­zo­rių, kaip vie­nai ku­riai spor­ti­nin­kų ko­man­dai lai­mė­jus rung­ty­nes be­si­džiau­gian­tys jos sir­ga­liai šau­kia: „Mes pir­mi! Mes pir­mi!" Kai prie jų pri­ar­tė­ja ka­me­ra, šūks­niai gar­sė­ja. Ta­čiau ar bū­ti pir­mam yra pa­lai­mi­ni­mas? Ar to­bu­las „10" yra Die­vo pa­lai­mi­ni­mo žen­klas? Ar šie lai­mė­to­jai ir yra tie, ku­rie gaus ap­do­va­no­ji­mą?

Jei žvelg­si­me iš Die­vo per­spek­ty­vos - ne. Že­mę pa­vel­dės ro­mie­ji. Pa­žiū­rė­ki­te į šių die­nų he­ro­jus, pa­sau­lio gar­se­ny­bes ar „žvaigž­des". Žmo­nės no­ri vis­ką apie juos ži­no­ti, su jais bū­ti, juos imi­tuo­ti. Bet ar ma­to­te, kad jie alk­tų ir trokš­tų tei­su­mo? Ar, prie­šin­gai, jie nė ne­rau­do­nuo­da­mi pui­kuo­ja­si sa­vo nuo­dė­mė­mis? Jie at­ro­do pa­ten­kin­ti ar ieš­ko vis ko nors nau­jo, vis ko nors „ki­to­kio"? Jie no­ri vis dau­giau ir dau­giau - kaž­ko... bet ko! Ar jie pa­lai­min­ti?

Kas šia­me pa­sau­ly­je yra ver­ti­na­mi ir lai­ko­mi šau­nuo­liais: gai­les­tin­gie­ji ar tie, ku­rie li­pa per ki­tų gal­vas, kad tik gau­tų tai, ko jie no­ri? Ar vie­ną die­ną jiems ne­pri­reiks gai­les­tin­gu­mo? Ar jie jo su­si­lauks? Ar jie - tik­rai yra pa­lai­min­ti?

Šio­mis die­no­mis amo­ra­lu­mas kles­ti, jis ska­ti­na­mas, juo pui­kuo­ja­ma­si, o ty­ru­mas, skais­tu­mas yra že­mi­na­mi ir nie­ki­na­mi. Ar gy­ve­nan­tys ne­do­rai yra pa­lai­min­ti? Pa­sau­lio aki­mis žiū­rint, gal ir taip, kol kas jie at­ro­do pa­lai­min­ti. Jie links­mi­na­si: mer­gi­nos, vai­ki­nai, pa­si­ma­ty­mai, ro­ma­nai, aist­rin­gi su­si­ti­ki­mai, drą­sūs ir ne­do­ri po­el­giai... Ta­čiau jei jie ne­at­gai­laus, jie nie­ka­da ne­re­gės Die­vo... Liūd­na, tie­sa?

Ar ne­at­lei­džian­tys ir sau­gan­tys šir­dy kar­tė­lį yra pa­lai­min­ti? Pa­žiū­rė­ki­te į jų vei­dus. At­kreip­ki­te dė­me­sį į jų kū­no kal­bą. Ar jie pa­na­šūs į Die­vo vai­kus?

Die­vo pa­lai­mi­ni­mai taip ski­ria­si nuo to, kas pa­lai­mi­ni­mu yra va­di­na­ma pa­sau­ly­je, tie­sa? Ar da­bar leng­viau at­pa­žin­ti pa­lai­min­tuo­sius? Ar tarp Die­vo pa­lai­min­tų­jų esa­te ir jūs?

Iš kn. „Can a Bu­sy Chris­tian De­ve­lop Her Spi­ri­tu­al Li­fe?"
V
er­tė Ža­ne­ta La­zaus­kai­tė

Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį.

Atsitiktinės gairės:    Vynas (16)    Lobių ieškotojai (3)    Kovos menai (72)    Mistika (9)    Moters diena (4)    Kūdikio maitinimas (3)    Specialiosios tarnybos (36)    Vandenis (7)    Visuotinė istorija (44)    Komunikacija (166)    Anželikos Cholinos šokio teatras (11)    Lietuvoje (16)    Lotynų šokiai (5)    Kitos šventės (7)    Dektinė (2)    Vilniaus bendruomenės (4)    2009 metų horoskopas (15)    Mokslininkai (2)    Hipnozė (10)    Transportas (125)    MTV (5)    Žmonės (241)    Kelionių pasiūlymai (7)    Tamplierių ordinas (7)    Seimo rinkimai (4)    Aerobika (3)    Elektroninės šiukšlės (10)    Šaulys (7)    Susitaikymas (9)    Kvepalai (10)    Šalys (61)    Grybų patiekalai (6)    Teatrai (21)    Sodininkystė (22)    Psichiatrija (64)    Kompiuteriniai žaidimai (270)    Regbis (4)    Užsienyje (2)    Leo LT (12)    Auklėjimas (7)    Ekonomika (259)    Pagalba ir prevencija (124)    „Laisvės kryžkelės“ (10)    Avinas (7)    Vėlinės (5)    Amerikos lietuviai (7)    Chemija (5)    Atviras kodas (23)    Pelės (5)    Įdomybės (87)
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!