LT   EN   RU  
2021 m. rugsėjo 17 d., penktadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Filosofija
  Mokslas > Mokslo sritys > Filosofija
Štai taip Zaratustra kalbėjo - Frydrichas NYČĖ - Apie mokslą
Lankomumo reitingas

Štai taip dainavo burtininkas senis; ir kas tik susirinkę buvo, tarytum paukščiai nejučiom į jo aistros sulindo tinklą, aistros liūdnos, klastingos. Ir dvasios tik sąžiningasis išliko nepagautas: jisai staiga sugriebė burtininko arfą ir, jam iš rankų ją ištraukęs, sušuko garsiai: "Oi, oro trūksta! Oro čia įleiskit gryno! Įleiskit Zaratustrą! Tu tvankini ir nuodiji šią olą, tu piktas burtininke seni! Tu gundai mus, klastingasai gudruoli, nežinomiems geismams, laukiniškumui. Ir vargas, jeigu apie tiesą tokie kaip tu kalbėt ir postringauti ima! Oi, vargas ir visiems laisviesiems protams, kurie tokių štai burtininkų nesisaugo! Tuomet sudie jų laisvei, nes mokymu savuoju tu juos kalėjiman...

Štai taip Zaratustra kalbėjo - Frydrichas NYČĖ - Liūdesio giesmė
Lankomumo reitingas

Sakydamas kalbas šias savo, Zaratustra prie pat olos angos stovėjo; bet vos žodžius paskutinius ištaręs, išbėgo nuo svečių trumpam į orą gryną. "Kokie tyri kvapai! - jisai sušuko.- Kokia tyla aplinkui palaiminga! Bet kur žvėreliai mano dingo? Čionai ateikite, čionai, ereli ir gyvate mano! Jūs pasakykite, žvėreliai mieli: ar žmonės tie, kartu paėmus, šitie didžiųjų siekių žmonės - ar kartais jie neskleidžia kvapo blogo? O, koks aplink mane kvapų gaivumas! Dabar tiktai žinau, dabar jaučiu, kaip myliu jus, žvėreliai mano." Zaratustra ir vėlei pakartojo: "Aš myliu jus, žvėreliai mano!" Išgirdę šiuos žodžius jį tariant, erelis ir gyvatė iš karto prisistatė...

Štai taip Zaratustra kalbėjo - Frydrichas NYČĖ - Apie didžiųjų siekių žmogų
Lankomumo reitingas

Kuomet grįžau pas žmones pirmą kartą, tada ir padariau kvailystę aš vienišiaus, tą didelę kvailystę: prekyvietėje pasirodžiau. Ir kai visiems kalbėjau, aš nekalbėjau niekam. Bet vakare draugai man buvo tik lyno akrobatai ir - lavonai; ir pats aš nuo lavono nesiskyriau. O kitą rytą man nauja tiesa nušvito; tada aš taip sakyt pradėjau: "Kas ta prekyvietė ir kas minia man toji, kas triukšmas man minios ir kas jos ausys ilgos!" O, žmonės jūs didžiųjų siekių, išmokit iš manęs štai šito: prekyvietėj tokiais žmonėm nerasi tikinčio nė vieno. O jeigu norit jiems sakyti kalbą - gerai - sakykit! Tačiau minia tik...

Štai taip Zaratustra kalbėjo - Frydrichas NYČĖ - Vakarienė
Lankomumo reitingas

Kaip tik dabar aiškiaregys nutraukė pasveikinimą Zaratustros ir jo svečių kalbas visokias: jisai Prasiveržė į priekį, kaip tas, kurs nė minutės laiko gaišt negali, sugriebė ranką Zaratustros ir taip sušuko: "bet, Zaratustra! Dalykas vienas juk už kitą būtinesnis, - taip pats sakyti mėgsti; tad štai, dabar man vienas daiktas už kitą būtinesnis. Įterpti žodį savo aš norėčiau: ar tu ne vaišėms čia mane esi pakvietęs? Ir dar yra čionai tokių nemaža, kurie netrumpą kelią nukeliavę. Turbūt ne kalbomis žadi mus pamaitinti? Per daug visi jūs priminėt man šičia ir šalimus, ir skendimus, ir dusimus visokius, ir negandas kitas dar kūno;...

Štai taip Zaratustra kalbėjo - Frydrichas NYČĖ - Pasveikinimas
Lankomumo reitingas

Jau vakarop gerokai buvo, kuomet Zaratustra ilgai, tuščiai ieškojęs, slampinėjęs, į olą savo grįžo vėlei. Visai arti prie jos priėjus, maždaug per dvidešimt žingsnių, įvyko tai, ko jis dabar net nenumanė: jis vėl išgirdo tą nelaimės šauksmą didį. Ir - nuostabus dalykas! Šį kartą šauksmas šitas iš jų paties olos atsklido. Tačiau tas šauksmas buvo toks pratisas, toks keistas, toks negirdėtas, ir jo ausis atskyrė aiškiai, jog daugiabalsio esama šio riksmo: tiktai iš tolo klausant galėjo pasirodyt, kad iš vienų jis eina lūpų. Tad šoko tuoj Zaratustra į olą savo, ir štai jis kokį reginį išvydo po ką tiktai girdėto...

Štai taip Zaratustra kalbėjo - Frydrichas NYČĖ - Vidurdienį
Lankomumo reitingas

Ir bėgo vis Zaratustra ir bėgo, ir nieko jis daugiau nebesutiko; jis buvo vienas vienutėlis, ir tik save atrasdavo jis vėlei, ir mėgavos, ir siurbė jis vienatvę savo ir mąstė apie tai, kas gera,- nemaža valandų ilgiausių. Bet kai vidurdienis atėjo, ir saulė tiesiai virš galvos spindėjo, pamatė jis prie kelio seną, kreivą ir gumbuotą medį, kurį karščiausia meile vynuogienojas apsikabinęs buvo, ir nuo savęs paties tas medis pasislėpęs jautės: ant jo daugybė vynuogių gelsvų kabėjo, viliojusių keleivio akį. Tada Zaratustra panoro sau troškulį truputį numalšinti ir uogų kekę nusiskinti; bet kai jis ranką jau ištiesęs buvo, užsigeidė jis dar...

Štai taip Zaratustra kalbėjo - Frydrichas NYČĖ - Šešėlis
Lankomumo reitingas

Ir vos tas elgeta nudūmė ir vėl Zaratustra paliko vienas, tuoj už savęs jisai išgirdo kitą balsą šaukiant: "Sustoki! Zaratustra! Palauk manęs! Tai aš, o, Zaratustra,- šešėlis tavo!" Tačiau Zaratustra nelaukė, nes jį nusivylimas staigus apėmęs buvo, kad jo kalnuos taip ankšta pasidarė. "O kur vienatvė mano dingo? - jis tarė nusiminęs. Išties per daug man viso šito; kalnai šitie žmonių knibždėte knibžda, nebe pasaulio šito yra manoji karalystė, naujų kalnų man reikia. Mane šešėlis mano šaukia? Ir kas jis man, tasai šešėlis mano? Tegu jis iš paskos sau bėga! O aš - nuo jo pabėgsiu." Štai taip Zaratustra pasakė...

Štai taip Zaratustra kalbėjo - Frydrichas NYČĖ - Savanoris elgeta
Lankomumo reitingas

Kuomet Zaratustra paliko žmogų tą bjauriausią, jį šaltis smarkiai krėtė, ir vienišas jis pasijuto: mat daugel šalčio ir vienatvės jo mintyse judėjo, todėl jo sąnariai atšalo. Tačiau keliaudamas kalnais pakalnėm, žaliom ganyklomis ir pievom, taip pat daubom nykiom ir akmeningom, kur kitados sraunus upelis tarytum lovon atsigulęs buvo, Zaratustra ūmai sušilęs pasijuto ir pralinksmėjo vėlei. "Ir kas gi su manim čia daros? - savęs jisai paklausė. - Kažkas taip šilta ir taip gyva mane nūnai gaivina,- tatai turėtų netoliese būti. Jau nebesu toks vienišas be galo; nežinomi man palydovai ir broliai paslaptingi bastosi aplinkui, kvėpavimą jų šiltą siela manoji jaučia."...

Štai taip Zaratustra kalbėjo - Frydrichas NYČĖ - Bjauriausias žmogus
Lankomumo reitingas

Ir vėlei kojos Zaratustros kalnais ir giriom bėgo, o akys jo ieškojo vis ir dairės, bet nesimatė niekur to, ką jos regėt norėjo,- to, kuris nelaimę didžią kenčia ir šaukiasi pagalbos. Tačiau, kiek ėjo jis ir bėgo, širdis jo džiūgavo ir jautė dėkingumą. "Kiek daug gerų dalykų,- jisai kalbėjo,- diena šita man dovanojo - kaip atlygį už pradžią blogą! Kokių nepaprastų sutikti pašnekovų teko! Žodžius aš jų ilgai kramtysiu, kaip gero javo grūdus; į miltus mano dantys juos turės sumalti ir sutrinti, kol jie man tarsi pienas į sielą sutekės palengva!"- Tačiau kai kelias vėl pasuko ir aplenkė didžiulę uolą,-...

Štai taip Zaratustra kalbėjo - Frydrichas NYČĖ - Be tarnybos
Lankomumo reitingas

Tačiau visai netrukus, kuomet Zaratustra to burtininko atsikratė, jis vėl kažką prie kelio sėdintį išvydo - juodais drabužiais vyrą aukštą, išblyškusiu ir liesu veidu: šis jį suerzino gan smarkiai. "O, varge!- savo mintyse jisai sušuko.- čia sielvartas, drabužiais susisupęs, sėdi, jis - dvasininkų padermės, man rodos: ko tiems čia mano karalystėj reikia? Tad kaip! Vos pasprukau nuo burtininko vieno, kaip šarlatanas kitas kelią man pastojo, - kažkoks raganius laimintojas, tamsių jėgų stebuklininkas, kurs iš malonės Dievo duotas, šmeižikas šio pasaulio pateptasis - tegu jį velnias neša! Bet velnias niekuomet nėra toj vietoj, kur jis turėtų būti: jis visad per vėlai...

Ar dažnai filosofuojate?

Niekados

Retai

Vidutiniškai

Dažnai

Esu filosofas

Jūsų lytis: Vaikinas Mergina
 Balsavimo rezultatai
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!