LT   EN   RU  
2021 m. birželio 15 d., antradienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Filosofija
  Mokslas > Mokslo sritys > Filosofija
„Filosofijos pagrindai“ II. Būties problema. Atgimimas
Lankomumo reitingas

Renesanso (Atgimimo) epocha apima 15-16 amžius (kai kuriose klasifikacijose ir 14 a.). Tai pasaulio kultūros ir humanistiškosios sąmonės formavimosi laikotarpis. Tarp kitko, kažin ar galima kalbėti apie visuomenės humanistišką sąmonę, jei humanistais vadino universitetų humanitarinių fakultetų profesorius ir studentus. Be to, juk ne „tamsūs" Viduramžiai pagimdė inkviziciją ir raganų medžioklę, o būtent renesansiškasis „humanizmas". Dar daugiau, pats „atgimimo" terminas ne visai tinka, nes reiškia antikos dvasinės kultūros atgimimą. Iš tikrųjų, pasak vokiečių filosofo Osvaldo Špenglerio (1880-1936), „Renesansas nė karto nepalietė tikrosios antikos". Tikrai, humanistams būdingas vienašališkumas klasikinės antikos atžvilgiu. Juos domino ne Platonas - racionalistas, o Platonas - mistikas. Juos...

 Leonid Karpov
„Filosofijos pagrindai“ II. Būties problema. Klasicizmas
Lankomumo reitingas

Septynioliktasis amžius atveria filosofijos raidos periodą, kuris vadinamas Naujaisiais laikais. Šį amžių paprastai vadina mokslinės revoliucijos epocha. Tačiau man atrodo ne visai korektiška charakterizuoti filosofiją kaip metafiziką remiantis fizika (mokslu). Manyčiau, kad reikia rasti bendrą sociokultūrinį kontekstą, relevantišką ne tik mokslui, bet ir filosofijai, menui ir kitoms visuomenės sąmonės formoms. Toks bendras kontekstas 17 amžiuje buvo klasicizmas, susijęs su menu ir estetika. Jo esmė apibūdinama simetrijos, proporcijos ir harmonijos kategorijomis. Klasicizmas aprėpia ne tik racionalizmą, bet ir empirizmą. Naujųjų laikų empirizmo pradininkas buvo anglų filosofas-materialistas Frensis Bekonas (1561-1626). Jo negatyvus požiūris į Atgimimo panteizmą ir mistiką nulėmė jo empirizmą. Be...

 Leonid Karpov
„Filosofijos pagrindai“ II. Būties problema. Švietimas
Lankomumo reitingas

18 amžių dažnai vadina Švietimo epocha. Šį terminą pirmą kartą pavartojo prancūzų filosofas ir publicistas Volteras (1694-1778). Terminas, man atrodo, vykęs, nes patikslina proto sąvoką - epochos svarbiausią charakteristiką. Tikrai, tikėjimas proto galia apibūdina pačią švietimo esmę, bet čia reikia atsiminti, kad tai - apšviestas, o ne pažįstantis protas. Švietimo filosofai buvo tik sistemintojai, kurie susistemino ir logiškai užbaigė savo pirmtakų idėjas. Dar daugiau, filosofai-švietėjai suprato protą kaip taikomąjį reiškinį, tai - registruojantis, aprašantis, empirinis protas. Švietimas yra empirizmo epocha. Neatsitiktinai estetikoje ir mene viešpatauja baroko stilius, kai didžiausias dėmesys tenka detalėms. Ypač tai pastebima architektūroje: daugybė į žemėn svyrančių...

 Leonid Karpov
„Filosofijos pagrindai“ II. Būties problema. 19 a. ir 20 a. klasikinė ir neoklasikinė filosofija
Lankomumo reitingas

Kanto fenomenų ir noumenų dualizmą bandė įveikti Johanas Fichtė, teigdamas, kad egzistuoja kažkoks Aš, kuris yra grynas veikimas, priešingas Kanto daiktui savyje, kuris yra objektas. Šitos veiklos esmę sudaro tai, kad Aš numato (pagimdo) save, t.y. Aš = Aš. Po to Aš supriešinu save su ne - Aš. Grįžtame prie Fichtės „Aš numato (kauzaliai) Aš" ir lyginame jo poziciją su Dekarto „Aš mąstau, taigi esu". Dekartui egzistavimo kriterijus - mintis. Fichtei egzistuoja tai, ko savaime pakanka, kas sugeba produkuoti save. Tai yra tikroji būtis. Toliau Fichtės Aš priešpriešina sau ne - Aš: tas ne - Aš yra empirinis pasaulis. Pagaliau...

 Leonid Karpov
„Filosofijos pagrindai“ II. Būties problema. Nebūties problema
Lankomumo reitingas

Nebūties idėja yra ypatinga tiek filosofijos istorijoje, tiek ir apskritai visuomenės kultūros istorijoje. Viena vertus, ši idėja lyg ir egzistuoja, ją žinojo dar senovės pasaulis, antra vertus, jos lyg ir nėra - apie ją nepriimta kalbėti nei filosofijos istorijos kursuose, nei kultūros istorijos apžvalgose. Geriausiu atveju ji yra fonas, kuriame svarstoma būties problema ir kiti tradiciniai klausimai. Nereikėtų painioti mirties problemos su nebūties problema: pirmoji yra psichologijos, filosofijos, pagaliau dvasios klausimas, o štai pastaroji yra egzistavimo/neegzistavimo ontologinė problema. Morkaus Evangelijoje (14:62) į vyriausiojo kunigo klausimą „Ar tu esi Kristus, Palaimintojo Sūnus"?", Jėzus atsakęs „Aš esu". Kad tai ne įprasta gramatinė...

 Leonid Karpov
„Filosofijos pagrindai“ II. Būties problema. Krikščionybė apie būtį
Lankomumo reitingas

Kaip Dievas kūrė pasaulį aprašoma Mozės Penkiaknygės pirmosios knygos pirmajame skyriuje. Šis procesas užėmė šešias simbolines dienas, simbolines tuo atžvilgiu, kad diena čia ne kalendoriaus vienetas, o tam tikras periodas. Pirmą dieną buvo sukurta dangus ir žemė, t.y. dvasinis ir materialusis pasaulis. „Žemė buvo tuščia ir be pavidalo" (Pr. 1:2). Tai reiškia, kad sukurtas pasaulis neturėjo formos (Dievo pavidalo) ir buvo tuščias (be turinio). Verčiant į šiandieninės kosmogonijos kalbą, pirmasis kūrimo aktas buvo singuliarinis taškas be erdvinės struktūros ir reiškinių, jį pripildančių. Ir toliau: „Gilybės buvo paskendusios tamsybėje, o Dievo Dvasia dvelkė viršum vandenų" (ten pat). „Tamsa" kalba apie šviesos...

 Leonid Karpov
„Filosofijos pagrindai“ III. Sąmonės problema. Problemos istorija. Antika ir helenizmas
Lankomumo reitingas

Senovės Graikijos filosofijoje žmogaus vidinio pasaulio aprašymui naudota sielos - ypatingos, egzistuojančios nepriklausomai nuo kūno substancijos, sąvoka. Ši sąvoka glaudžiai susieta su antikiniu gamtos sudvasinimu - animizmu (lot. anima - gyvybė, animus - dvasia). Senovės graikai griežtai neskyrė dvasinio ir materialaus: pvz., gr. psiuchē - ne tik siela, bet ir būtybė. Dvasiniai ir materialūs procesai buvo maksimaliai suartinami, kartais laikomi beveik identiškais. Tuo atveju skirtumas buvo matomas materialumo lygmenyje: sielą sudaro lengvoji materija, kūną - grubioji. Net Platono eidosai suprasti kaip lengvi materialūs kūnai. Taliui viskas susideda iš vandens, taip pat ir siela. Anaksimenui siela sudaryta iš labai išretinto oro....

 Leonid Karpov
„Filosofijos pagrindai“ III. Sąmonės problema. Problemos istorija. Viduramžiai ir Renesansas
Lankomumo reitingas

Viduramžių neoplatonikas Erigena ir jo teologinės variacijos vaizduoja Platono pateiktą sąmonės schemą. Jis skiria protą (intellectus), samprotavimą (ratio) ir vidinį jausmą (sensus interior). Protas turi intuityvią prigimtį ir mąsto apie Dievą, tikriau, bando tai daryti, nes Dievas aukščiau bet kokios būties. Samprotavimas mąsto apie daiktų amžinus pirmapradžius ir pirmavaizdžius, esančius Dieve. Ir tik vidinis jausmas nukreiptas į jutiminį pasaulį. Šio jutimo veiklą sudaro sąvokų formos jutiminių vaizdinių apibendrinimas. Mistikas Hugo iš Šv. Viktoro (1097-1141) savo sąmonės traktuotėje mažai kuo skiriasi nuo Erigenos. Bendrosios schemos lygyje skirtumai tik terminų vartosena, tai liudija Platono tradicijos patvarumą. Erigenos protą atitinka Hugo stebėjimas...

 Leonid Karpov
„Filosofijos pagrindai“ III. Sąmonės problema. Problemos istorija. Klasicizmas ir Švietimas
Lankomumo reitingas

F. Bekonas, empirikas materialistas, mažai domėjosi sąmonės (sielos, pagal jo terminiją) klausimais, jo pagrindinis dėmesys buvo skirtas mokslo metodologijai. Jo samprotavimai apie žmogaus sielos sugebėjimus yra empirizmo metodologijos įvadas. Jis pažymi du pagrindinius sugebėjimus - samprotavimą ir valią. Šie du sielos sugebėjimai nagrinėjami atitinkamai logikos ir etikos. Logiką Bekonas supranta labai plačiai. Ji, jo nuomone, nagrinėja atradimo, teiginio, atminties ir pranešimo klausimus. Tačiau atradimo problema, griežtai kalbant, tai - ne logikos, o metodologijos, iš dalies epistemologijos (mokymo apie žinojimą) problema. Logika taip pat nenagrinėja atminties, tai psichologijos problema. Pranešimas nėra logikos dalykas, tuo domisi lingvistika ir komunikacijos teorija. Tik teiginys...

 Leonid Karpov
„Filosofijos pagrindai“ III. Sąmonės problema. Problemos istorija. Nuo Markso iki mūsų dienų
Lankomumo reitingas

Originalią ir labai vaisingą sąmonės koncepciją sukūrė K. Marksas. Jis nuosekliai taiko socialinę poziciją tiek būties (visuomeninė būtis), tiek ir sąmonės problemoms: sąmonė, jo nuomone, yra „visuomeninis produktas", kuris apibūdinamas kaip aukštai organizuotos materijos (smegenų) savybė atvaizduoti objektyviąją tikrovę. Būtina turėti omeny, kad Marksui sąmonė yra ne tiesiog smegenų savybė, o smegenis turinčio visuomenės žmogaus savybė. Žmogus palaiko sudėtingus ekonominius, socialinius, politinius ir kitokius santykius su kitais žmonėmis. Šie santykiai priklauso nuo to, kaip žmogus suvokia pasaulį, ir iš esmės yra to suvokimo formos. Taigi sąmonė yra ne kas kita, kaip visuomeninė sąmonė. Svarbi ir Markso tezė apie sąmonę kaip...

 Leonid Karpov   Komentarų: 1

Ar dažnai filosofuojate?

Niekados

Retai

Vidutiniškai

Dažnai

Esu filosofas

Jūsų lytis: Vaikinas Mergina
 Balsavimo rezultatai
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!