Flamenkas ir korida jau seniai tapo dviem neatsiejamais Ispanijos simboliais. Mano pirmoji pažintis su flamenku, deja, įvyko ne Pietų Ispanijoje, o viename Maskvos kino teatre. Pamenu, kaip prieš porą dešimtmečių žiūrėjau kino filmą “Karmen“ su garsiais ispanų flamenko atlikėjais Antonijum Gadesu ir Laura del Sol ir buvau tiesiog pakerėta. Be vieno žodžio, tik kūno kalba perduodama aistringa meilės istorija, skambant Pako de Liusijos užburiančiai muzikai, mane tiesiog užhipnotizavo. Jaučiau, kad negaliu paleisti kėdės ranktūrių, o visą kūną krečia virpulys. Taip gimė mano susižavėjimas ir meilė flamenkui, muzikai ir šokiui, sugebančiam pavergti žmogaus sielą.

Kaip gimė flamenkas?

Daugelis mano, kad flamenką į Ispaniją atgabeno čigonai iš Indijos. Mat galima surasti panašumo tarp rankų ir plaštakų judesių indų ”kathak”šokiuose ir flamenko. Teisingiau būtų teigti, kad čigonai paveikė flamenko stilių, bet, norint suvokti šio meno susiformavimo priežastį, reikia būti bent šiek tiek susipažinusiam su Ispanijos istorija.

Septynis šimtmečius musulmonams valdant šalį, Ispanijos teritorijoje be didelių konfliktų sugyveno įvairios kultūros. Tačiau, Kastilijos karaliams nugalėjus musulmonų valdžią, situacija pasikeitė. Karalius Ferdinandas V ir karalienė Izabelė 1492 metais išleido įstatymą, pagal kurį visi gyvenantys jų valdomoje teritorijoje privalo priimti į katalikybę, o nepaklusę šiam įstatymui baudžiami. Griežčiausia bausmė – mirtis ant laužo. 1499 metais Ispanijoje bandyta priversti 50 tūkstančių musulmonų pasikrikštyti. Tačiau eksperimentas nepavyko. Nenorintiems savo religijos pakeisti arabams, kilusiems iš Šiaurės Afrikos, čia vadinamiems maurais, teko palikti miestus ir kaimus bei ieškoti saugesnio prieglobsčio kalnuose. Prie jų prisijungė ir tuo metu engiami ir persekiojami čigonai bei žydai, visi tie, kurie norėjo išvengti inkvizicijos. Ir nors tarp šių kultūrų labai sunku surasti ką nors bendra, jos visos turėjo vieną priešą – katalikybę. Tokiose “atstumtųjų“ kolonijose, kuriose gyveno ir krikščionys disidentai, ir gimė flamenkas. Jo raidą nulėmė ir populiarios to meto Andalūzijos dainos bei šokiai.

Manoma, kad flamenko pavadinimas yra kilęs iš arabų žodžių “felag mengu“ - “klajojantis valstietis“. Taip buvo apibūdinami ispanų musulmonai, bėgę nuo inkvizicijos ir prisijungę prie čigonų.

Nuo dainuojančių kavinių iki flamenko operos

Gimęs kaip daina (cante), akompanuojant tik plojimu delnais (toque de palmas), dabar flamenkas yra neatsiejamas ir nuo kitų dviejų elementų – šokio (baile) ir gitaros grojimo (guitarra). Panašiai kaip džiaze, atlikėjai laikosi tam tikros pagrindinės muzikinės linijos, kurią papildo sava improvizacija. Centrinė figūra yra dainininkas. Šokėjai kūno kalba, perkusiniais pėdų ir sudėtingais delnų judesiais interpretuoja dainoje atliekamus žodžius bei stengiasi perduoti dainos nuotaiką. Gitara paryškina vieną ar kitą dainos melodiją.

Pradžioje flamenkas buvo atliekamas tik siaurame šeimos rate. Pirmosios flamenko mokyklos atsirado aštuonioliktame amžiuje, bet ypač populiarus šis šokis tapo devynioliktame amžiuje. 1842 metais Sevilijoje atidaryta pirmoji “Cafe Cantante” - kavinė, skirta dainavimui, o 1960 metais jų jau atsirado Andalūzijos miestuose, Madride bei Barselonoje. Dažniausiai lankytojų čia laukdavo vienas ar du dainininkai, trys keturios šokėjos moterys ir du šokėjai vyrai bei du gitaristai. Flamenkas tuo metu išpopuliarėjo ir prarado grynai čigoniškos muzikos, skirtos varguomenei, statusą.

1910 metais flamenko kavinių bumas ėmė slūgti, o flamenko persikėlė į didesnes scenas. Atsirado “Flamenko operos“ ir “Flamenko baletai“. Nuo 1915 metų flamenko pasirodymai vyksta visame pasaulyje. Ir dabar flamenko atlikėjų užsienyje yra daugiau nei pačioje Ispanijoje.

1950 – 1960 metus įprasta laikyti flamenko renesansu. Tuo metu Kordoboje ir Malagoje rengiami flamenko festivaliai. Jo muzikai įtaką daro džiazas ir salsa. Flamenkas vėl sugrįžta ir į kavines bei tampa viena labiausiai mėgstamų turistų atrakcijų. Įdomu tai, kad užsieniečiai flamenką dažniausiai tapatina su temperamentingu šokiu, nors pačioje Ispanijoje didesnis dėmesys skiriamas būtent dainavimui.

Kaitinantis kraują

Man asmeniškai taip pat labiausiai imponuoja flamenko šokis. Nesuprasdamas dainos žodžių, gali tik nujausti, kad dainuojama apie meilę, gyvenimą ir mirtį. Šokėjų judesiai dainos tekstą paverčia gyvu dramatišku paveikslu. Jeigu pastebėjote, šokėjai dažniausiai nesišypso. Jų veidai neretai perkreipti skausmo ar nevilties. Aistra jiems nėra juokinga, ji visada balansuoja tarp gyvenimo ir mirties. Ji viską apimanti, griaunanti ir kurianti tuo pačiu metu.

Net tada, kai šokėjams trūksta meistriškumo, jie paperka žiūrovus savo temperamento demonstravimu. Bet, stebėdamas profesionalų atlikėją, gali išties pasiekti dvasinę ekstazę. Pamenu, kaip prieš kelis metus Vilniuje koncertavo Maria Viva. Su pažįstamais nepigiai kainavusius bilietus nusipirkome pirmose eilėse. Ne tik, kad geriau galėtume matyti, bet ir todėl, kad geriau būtų galima pajausti nuo scenos sklindančias vibracijas ir vidinę įtampą. Stebint pasirodymą, išties užvirė kraujas. Nepajutau, kaip ašaros pradėjo riedėti skruostais. Jaučiausi kvailai, nes nenorėjau aplinkiniams pasirodyti sentimentali ar perdėm jausminga. Bet kai atsisukusi pamačiau, kad pažįstamo iš Vokietijos ambasados skruostai taip pat blizga nuo ašarų, supratau, kad flamenkas taip veikia ne mane vieną.

Ir vis dėlto specialistai pripažįsta, kad tikrąjį flamenką reikia stebėti ne ant scenos ir tik Pietų Ispanijoje. Vidurnaktį nedidelėje grupelėje draugų, kai aplink nėra nieko daugiau, tik dainininkų balsai, gitaros skambesys ir mėnulio šviesoje judantys šokėjų kūnai, gali pajusti tikrąjį flamenko žavesį ir jo intymumą.