LT   EN   RU  
2019 m. rugpjūčio 19 d., pirmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Šventieji
Šventasis Antanas, kuris mus moko ropštis Dievo link...

2009-04-03 | Mūsų laikais visa krikščioniškoji teologija išgyvena akivaizdų sugrįžimą prie pagrindinio tikėjimo šaltinio - Dievo žodžio. Savaime suprantama, jog visa metodika, kurią rašydamas Sermones naudojo šv. Antanas, yra tolima šių laikų žmogui ir vargiai kas šiandien ja pasinaudotų. Tačiau Antano teologija, gyvai persunkta Dievo žodžio ir jo paties išgyventa, lieka aktuali ir šiandien. Savo brolius, kuriems ir skirti jo Sermones puslapiai, šventasis ragino gilintis į Evangeliją, ieškoti gyvojo Kristaus, taip eiti į šventumą... V sekmadienio po Velykų pamoksle šv. Antanas slaptoje kontempliacijoje siekiančius šventumo poetiškai vadina žvaigždėmis. Paduvos šventasis daugelyje Sermones eilučių pabrėžia, jog meilė yra viso tobulumo matas. Šventasis sako, jog tikėti į Dievą, tai jį mylėti. Anot jo, labiausiai myli tie, kurie gyvena siekdami dieviškosios artumos mistinėje kontempliacijoje. Antanas mistinę kontempliaciją išreiškia įvairiais žodžiais - jausti, ragauti, skanauti, būti panardintam, būti įtrauktam į žmogiškais žodžiais neišreiškiamą dieviškąją tikrovę. Bet Antanas teigia, jog nevalia per ilgai užsibūti kontempliacijoje, būtina ir artimo meilės veikla. Mūsų laikų visuomenė išgyvena individualizmo krizę. Tai būdinga ne tik pasauliečiams, bet ir pašvęstojo gyvenimo broliams ir seserims, kurie ilgus metus buvo ugdomi pašvęstąjį gyvenimą suprasti kaip individualų pašaukimą. Šv. Antanas, būdamas ištikimas Evangelijai, daug kalba apie bendruomeninį pašvęstojo gyvenimo matmenį.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Šventasis Kazimierai, melski už mus!

2009-03-04 | Kovo 4 dieną švenčiame šv. Kazimieros šventę. Tai vienintelis Lietuvos šventasis, o jo šventė liaudyje labai populiari. Šv. Kazimieras buvo žmonių pamiltas, nes gyveno Lietuvoje, įmynė pėdas mūsų žemėje, jo kūnas palaidotas Vilniuje, kur žmonės gali aplankyti jį ir melstis prie karsto. Lietuviai tikėjo, kad šv. Kazimieras jų maldą ir supranta, ir išklauso. Argi jis nebuvo lietuvio karaliaus sūnus? Argi jis nematė Lietuvos žmonių skurdo ir vargo bei negirdėjo jų skundų dar būdamas gyvas? Lietuviams šv. Kazimieras buvo toks artimas, kad pasakojimai apie jo gyvenimą ir stebuklus išėjo už Bažnyčios ribų ir pasklido tarp žmonių – virto pasakomis bei legendomis. Šventojo karalaičio ypatingas pamaldumas į Dievo motiną taip pat artimas lietuviams, nes Lietuva – Marijos žemė, kurioje gausu jos šventovių. Jaunimas iš šv. Kazimiero turėtų mokytis jaunystės ir skaistybės branginimo. 1948 m. birželio 11 d. popiežius Pijus XII paskyrė jį visos lietuvių jaunuomenės ypatinguoju globėju. Taip šv. Kazimieras tapo jaunimo globėju ne tik Lietuvoje, bet ir visuose pasaulio kraštuose, kur lietuviškasis jaunimas begyventų. Šv. Kazimieras savo kilme buvo tikras lietuvis. Jis kilęs iš garsiosios ir garbingos Gediminaičių giminės. Šios giminės atstovai – didieji Lietuvos kunigaikščiai: Kęstutis, Algirdas, Vytautas Didysis ir kiti. Šv. Kazimiero tėvas buvo Kazimieras Jogailaitis, Lietuvą (o vėliau kartu ir Lenkiją) valdęs nuo 1447 m.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Už „Kalėdų Senelio“ figūros slypi šventasis Mikalojus

2008-12-06 | Ne visi žino, jog už „Kalėdų Senelio", dalinančio dovanas, figūros slypi garsus krikščionių šventasis - Šv. Mikalojus iš Miros, vėliau imtas vadinti šventuoju Mikalojumi iš Bario. Yra išlikę labai nedaug patikimų istorinių duomenų apie Mikalojaus gyvenimą, tad tenka remtis tradicijos pasakojimais. Manoma, kad jis gimė Pataros uostamiestyje, pietvakarinėje Mažosios Azijos dalyje, dabartinės Turkijos teritorijoje, tarp 260 - 280 metų. Pasak tradicijos, Mikalojaus tėvai, kilmingi ir pasiturintys krikščionys, sūnų išauklėjo pagal krikščioniškas dorybes bei supažindino jį su Šventuoju Raštu. Jiems anksti mirus, visas turtas atiteko Mikalojui, o šis nusprendė skirti jį geriems darbams. Pasak vieno iš žinomiausių pasakojimų apie šventąjį, proga tam pasitaikė netrukus. Vienas Pataros miesto gyventojas prarado visus savo turtus ir neturėdamas ko duoti kraičiui, negalėjo rasti savo trims dukterims vyrų. Nerdus jokios išeities, šioms būtų tekę verstis prostitucijos amatu. Tai išgirdęs, Mikalojus naktį jiems pro langą įmetė auksinių pinigų kapšą. Tokiu būdu vyresnioji duktė galėjo ištekėti. Per kitas dvi naktis Mikalojus tokiu pat būdu padėjo kitoms dviem dukterims. Imperatoriaus Diokleciano krikščionių persekiojimo metais Mikalojus buvo įkalintas kartu su kitais krikščionimis. Laisvę atgavo Konstantinui 313 metais paskelbus vadinamąjį Milano tolerancijos ediktą, kuris leido krikščionims laisvai praktikuoti savo kultą.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Šv. Augustinas

2008-08-28 | Rugpjūčio 28 d. minime šv. Augustiną (354-430), vyskupą, Bažnyčios mokytoją. Augustinas gimė lapkričio 13 d. Tagastėje, Afrikoje. Jo tėvas buvo pagonis, o motina šv. Monika - krikščionė. Sugustinas mokėsi Tagastėje, Madauroje ir Kartagenoje. 375 m. jis dirbo laisvojo meno mokytoju Tagastėje, vėliau Kartagenoje. 383 m. Nuvyko į Romą, o 384 m. persikėlė į Milaną, kur dėstė retoriką. Savo dvasinį šio laikotarpio gyvenimą jis vėliau atpasakojo veikale „Confessiones". 373 m. skaitydamas vėliau dingusius Cicerono veikalus, Augustinas susidomėjo filosofija. Kadangi krikščionių Šventasis Raštas tuo metu jo nepatenkino dėl savo paprastumo, Augustinas prisijungė prie manichėjų sektos (374-383 m.). bet liko nepatenkintas manichėjišku dualizmu, todėl dar vėliau prisidėjo prie neoplatonikų skeptikų. Gyvendamas Milane jis išklausė šv. Ambraziejaus pamokslų, kurie padarė jaunajam filosofui didelį įspūdį. Po sunkių dvasinių kovų su savo aistringa prigimtimi, veikiamas šv. Antano ir kitų to meto vienuolių pavyzdžio, apaštalo Pauliaus laiške romiečiams Augustinas rado savo kelią į krikščionybę. Atsivertęs į tikrąjį tikėjimą, jis atsisakė mokytojo darbo ir ėmė ruoštis krikštui, kurį drauge su savo sūnumi Adeodatu priėmė iš šv. Ambraziejaus rankų 387 m. Hippo vyskupas 391 m. jį įšventino kunigu. Kartu su Alypijumi, Evodijumi ir kitais jis įkūrė vienuolišką religinę bendruomenę, kuri palaipsniui išaugo iki dvasinės seminarijos lygio. Daugelis jos narių tapo įžymiais vyskupais.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Šventasis Pranciškus ir godumas šiandien

2008-05-12 | Jei nemanote, kad mūsų vartotojiška visuomenė yra godi, tai toliau galima neskaityti, nes šio fakto kaip tik ir neįrodinėsiu. Jei nemanote, jog daugumą šiuolaikinės civilizacijos ydų ir kasdienį piliečių nepasitenkinimą... beveik viskuo, labiausiai sąlygoja būtent ši nuodėmė, taip pat su jumis nesiginčysiu. Tačiau jeigu pritariate, kad godumo šaknys giliai veši mūsų visuomenėje, ir tai yra blogai, tuomet kartu panarstykime šios piktžolės kaulelius. Keliaujant per šį godų pasaulį neseniai teko aplankyti vieną „antigodumo" salelę - šv. Pranciškaus Asyžiečio kapą. O juk vystant pasirinktą temą neišvengiamai dera prisiminti šį vieną didžiausių godumo piktžolės ravėjimo meistrų. Žmonės labai mėgsta antagonizmus. Juoda - balta, Jin ir Jan, godumas ir šv. Pranciškus... Blogis visada kovoja su gėriu pasakose ir mūsų vidinėje, sąžinės apšviestoje, arenoje. Įtampa tarp priešingų jėgų ne tik laiko visą pasaulį krūvoje, bet ir dvasiškai įtempia kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką. Kiekviename žingsnyje susiduriame su apsisprendimo dilema, kai nuo vieno peties mus kursto mažas juodas velniukas, o nuo kito pamaldžiai atkalbinėja baltas angeliukas. Matyt, tiek viso pasaulio, tiek ir žmogaus dvasios struktūra paremta antagonizmų įtampa. Tiksliųjų mokslų atstovai nagrinėdami reiškinius dažnai taiko ekstremumų metodą, t.y. ieškoma, kaip procesas vystosi ekstremaliomis sąlygomis. Tokie artėjimai supaprastintai, tačiau neblogai atskleidžia procesų raidos tendencijas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Šventojo Pranciškaus malda

2007-10-04 | Iš „saldžių" kičinių paveikslėlių ar net kai kurių filmų apie šventąjį Pranciškų daugelis gali susidaryti šio didžio šventojo klaidingą įvaizdį. Dažnai žmonės mato Pranciškų kaip labai aktyvią ir labai lengvai evangelizuojančią asmenybę, apsuptą paukštelių ir gyvulėlių iš visų pusių. Greičiausiai toks šventojo Pranciškaus įvaizdis ir nėra visiškai klaidingas, bet jis neatskleidžia viso paveikslo ir užgožia galimybę pastebėti pagrindinį dalyką šventojo gyvenime, jo veikloje ir mokyme. Labai reikšminga scena šventojo Pranciškaus gyvenime, kuri pakeitė jo kryptį, buvo ta, kai jis grąžino rūbus savo tėvui ir viešai pareiškė, kad nuo to momento jis sakys: „Tėve mūsų, kuris esi danguje". Nuo tada prasidėjo „brolijos giesmė" jo gyvenime. Pranciškui kiekvienas tapo broliu ir seserimi, nes visi yra sukurti to paties Dangiškojo Tėvo. Maža to, Pranciškaus gyvenimo pavyzdys yra sekti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pėdomis, nes Jėzus yra vienintelis Tėvo Sūnus, kuris yra tobulas, klauso Tėvo ir yra Jo mylimas. Pranciškus nematė geresnio būdo sekti Jėzumi ir vykdyti Tėvo valią, kaip tik gyventi evangelinį gyvenimą - gyventi Evangelija, kuri yra Dievo Žodis - kelias, tiesa ir gyvenimas. Geriausiai šventąjį Pranciškų mes galime pažinti iš jo paties palikto rašytinio palikimo - raštų, kurie yra pats geriausias Poverello pristatymas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Šv. Laurynas: tarp legendos ir istorijos

2007-08-10 | Šv. Laurynas yra įtrauktas į oficialųjį Romos šventųjų ir kankinių katalogą Martirologio Romano, vadinasi yra patikimų istorinių žinių, liudijančių apie asmenį. Šv. Laurynas, diakonas ir kankinys, troško, kaip rašė šv. Leonas Didysis, sulaukti kankinystės kaip ir popiežius Sikstas. Tikriausiai dar būdamas vaikas Laurynas matė grandiozines šventes, skirtas Romos įkūrimo tūkstantmečiui, kuris buvo minimas 237-38 metais, valdant imperatoriui Filipui, vadinamam Arabu. Laurynas buvo vienos Sirijos srities didiko sūnus. Netrukus po minėtų švenčių, Filipą nuverčia nuo sosto ir nužudo Decijus, žiaurus krikščionių persekiotojas, žuvęs kare 251 metais. Imperija išgyvena krizę, kyla germaniškųjų tautų spaudimo grėsmė ir persų agresija. Prieš persus kovoja ir imperatorius Valerianas, įžengęs į sostą 253 metais: Šapuro I armijos nugalėtas mirs kalėjime 260-siais. Tačiau jau 257 m. paskelbė krikščionių persekiojimą. Kaip tik čia ir sutinkame Lauryną, apie kurio gyvenimą žinoma labai nedaug. Gausesnių žinių turima apie jo mirtį, kuri taip pat buvo sudėtinga. Anot senųjų šaltinių, Laurynas buvo popiežiaus Siksto II arkidiakonas, tai yra, pirmasis iš septynių diakonų anuomet patarnavusių Romos Bažnyčiai. Jis padeda popiežiui liturgijoje, dalina Eucharistiją ir administruoja Bažnyčiai skirtas aukas. Taigi, prasideda persekiojimai ir iš pradžių neatrodo tokie jau žiaurūs, kaip Decijaus laikais.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Pranciškus Asyžietis - šventasis meilės globėjas

2006-10-04 | Pranciškus Asyžietis yra populiariausias „oficialus" šventasis pasaulyje, galbūt ypač dėl to, kad jį plačiai pripažįsta ir nekrikščionišką religiją išpažįstantys žmonės. Jis yra populiarus ne tik dėl anuometinės bičiulystės su ekologija, krikščionišku pamaldumu, savanorišku neturtu ar netgi, nors tai ir arčiau tiesos, su džiaugsmu, kuriuo Pranciškus patraukia mus daug labiau, nei mes sąmoningai suvokiame jo gyvenimą - o labiausiai dėl eroso, kurio vakarietiška krikščionybė visai nepaisė. Būdamas aistringas iki savo širdies gelmių, Pranciškus suteikia mums reikalingą leidimą gauti meilės palaiminimų savo pačių gyvenimuose. Ar jis pats sąmoningai pasišventė tam? Ar pats Pranciškus tobulai ėjo eroso keliu? Abiem atvejais atsakymas yra ne. Tačiau populiarumas kartais liudija apie bendruomenės suvoktą dovaną, nors tuo tarpu pats apdovanotasis gali gerai nesuvokti turįs tą dovaną. Pavyzdžiui... kodėl bitlai buvo taip neįtikėtinai (net jiems patiems) populiarūs? Atleiskite už šį šuolį nuo Pranciškaus iki Johno, Paulo, George‘o ir Ringo, bet šie keturi vyrai tikrai sensacingai sužadino archetipinę gaivališką energiją, kuri milijonams žmonių padėjo atsiverti, išgyventi bendrystę kartu klausantis muzikos ir beveik pagarbiai laukti naujo albumo pasirodymo, kas mūsų laikais jau atrodo seniai pamiršta. Kaip ir šv. Pranciškus, bitlai tik iš dalies buvo atsakingi už tai, kad juos sekiojo visame pasaulyje - jie kūrė muziką ir rūpinosi savo pasirodymais.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Didysis stebukladarys šv. Antanas Paduvietis

2005-06-11 | Lietuviai nėra žinomi kaip dideli šventųjų garbintojai. Be Marijos, turbūt joks kitas dangaus gyventojas nesusilaukė didesnės pagarbos, nebent šv. Pranciškus Asyžietis. Tiesa, nemažą dėmesį yra užsitarnavęs šv. Antanas Paduvietis, kurio vardadienį švenčiame birželio 13 dieną. Apie šį šventąjį literatūros nėra daug, o lietuvių kalba jos iš viso nėra. O vis dėlto tas Paduvietis buvo dėmesio vertas vyras. Jis gimė pasiturinčioje šeimoje maždaug prieš 800 metų (1195 m.) Portugalijoje, Lisabonos mieste, ir buvo pakrikštytas Ferdinando vardu. Dar būdamas paauglys, Ferdinandas pajuto pašaukimą dvasiniam gyvenimui ir įstojo į Augustinijonų vienuoliją. Turėdamas didelių gabumų, net nesulaukęs 24 metų, jis gavo aukščiausius teologijos ir kanonų teisės magistro laipsnius. Ferdinandas buvo įšventintas į kunigus ir skirtas profesūrai. Tuo metu Pietų Europos dalis išgyveno dvigubą krizę. Viena buvo Afrikos arabų, vadinamųjų saracėnų, sukelta tautinė ir kultūrinė krizė. Jie buvo užėmę Ispaniją bei dalį Portugalijos ir ten valdė net 150 metų. Arabų kultūros pėdsakų ispanų ir portugalų architektūroje, muzikoje bei menuose liko visiems laikams. Antra Europos krizė buvo religinio pobūdžio. Ji Portugalijoje ypač stipriai pasireiškė, kadangi į politines intrigas buvo įsivėlę net dvasininkai, kuriems vadovavo Augustinijonų vienuolija. Šie kartu su maištininkais ir karaliumi pasiskelbusiu Alfonso Henriques sukilo prieš teisėtą valdžią, bažnytinę tvarką ir net prieš patį popiežių Inocentą II.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Šv. Kazimieras - Lietuvos globėjas

2005-03-02 | Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero kaip ir kitų šventųjų gyvenimas danguje neatsiejamas nuo žemiškojo gyvenimo. Šv. Kazimiero gyvenimo aprašymuose nemažai kalbama apie jo asmenybę - jis savo tėvų, karaliaus Kazimiero Jogailaičio ir karalienės Elžbietos, buvo auklėtas krikščioniškai, mokėjo lotynų kalbą, pasižymėjo pareigingumu valstybės reikaluose pavaduodamas tėvą. Pirmojoje jo biografijoje, parašytoje popiežiaus legato Zacharijo Fererio ir išleistoje Krokuvoje 1521 m., žavimasi Šv. Kazimiero gailestingumu ir teisingumu, tik po to aprašomi po jo mirties įvykę stebuklai. (Jau turime lietuviškus vertimus: Ankstyvieji Šv. Kazimiero „Gyvenimai", sudarė Mintautas Čiurinskas, Aidai, 2004 ). Karalaitis Kazimieras (145810 03 - 1484 03 04) gimė ir augo Krokuvoje, ir jau subrendęs jaunuolis gyveno Vilniuje, buvo vadinamas „vargšų užtarėju iš kunigaikščių giminės", čia įvyko ir pirmieji stebuklai prie jo karsto. Tikėtina, kad Vilniuje buvo sukurtas ir mums žinomas seniausias, stebuklingu laikomas, tapybos atvaizdas, vadinamas „Venerabilis Icon", arba Šv. Kazimieras trirankis, dabar esantis Vilniaus arkikatedroje, jo vardo koplyčioje (atnaujintas 1594 m.). Skaitydami Šv. Kazimiero „Gyvenimus", pastebime, kad pirmas lemtingas posūkis, vedantis karalaitį šventumo link, įvyko po nesėkmingo žygio į Vengriją, kai jis atsisakė karališko sosto ir garbės, pašventė savo gyvenimą Švč. Mergelei Marijai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!