LT   EN   RU  
2019 m. liepos 18 d., ketvirtadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Žiniasklaida
Žurnalisto Gintaro Visocko byla susidomėjo tarptautinė organizacija “Reporteriai be sienų”

2012-03-09 | Maždaug prieš mėnesį Vilniuje viešėjo žurnalistų teises ginačios tarptautinės organizacijos “Reporteriai be sienų” (Reporters without Borders) atstovas. Pagrindinis vizito į Vilnių tikslas – susitikti su baudžiamąja byla už žurnalistinę veiklą nuteistu žurnalistu Gintaru Visocku. “Reporteriai be sienų” darbuotojo ir portalą Slaptai.lt bei laikraštį “XXI amžius” atstovaujančio žurnalisto G.Visocko susitikimas užtruko keletą valandų. Kriminaliniu nusikaltėliu paverstam Lietuvos žurnalistui teko atsakyti į dešimtis klausimų. Svečias iš užsienio domėjosi viskuo, įskaitant ir konflikto su Lietuvos prezidento posto siekusiu generolu Česlovu Jezersku priežastis. Slaptai.lt savininkas G.Visockas pateikė savo nuomonę, kodėl demokratine valstybe tebelaikomoje Lietuvoje žurnalistai už savo profesinę veiklą vis dar persekiojami baudžiamąja tvarka ir tuo pačiu prilyginami kriminaliniams nusikaltėliams. Svečią iš užsienio domino ir Lietuvos teisėjų Valerijaus Paškevičiaus bei Stasio Lemežio sprendimas solidžia pinigine bauda žurnalistą bausti ne už tai, ką korespondentas konkrečiai parašė, o už tai, ką galbūt galėjo pamanyti statistinis Lietuvos rinkėjas ir skaitytojas. “Reporteriai be sienų” atstovas teiravosi, ar beveik 50-ies tūkst. litų baudos nepajėgiančiam sumokėti žurnalistui neteks sėdėti kalėjime, ar ši finansinė našta netrukdo šiandieninei portalo Slaptai.lt veiklai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Žurnalisto Gintaro Visocko skundą nagrinės Strasbūro teismas

2012-03-01 | Niekad nemaniau, jog kada nors su savo valstybe teks bylinėtis Europos Žmogaus teisių teisme Strasbūre. Bylinėtis su savo valstybe – ne itin malonus užsiėmimas. Tačiau kitos išeities neturėjau. Lietuviškoji Temidė, įskaitant Vilniaus miesto pirmąjį apylinkės, Vilniaus Apygardos ir Aukščiausiąjį teismus, pareiškė, jog teisėjas Valerij Paškevič, nagrinėjęs atsargos generolo Česlovo Jezersko privataus kaltinimo tvarka iškeltą man baudžiamąją bylą, nepadarė nė vienos klaidos. Ar tikrai čia nesama perlenkimų? Juk teisėjas V.Paškevič kriminaliniu nusikaltėliu, vertu solidžios piniginės baudos, mane pakrikštijo remdamasis ne konkrečiais kaltinimais, o iš kažkur ištraukta sąvoka apie “statistiniui skaitytojui ir rinkėjui primestą nuomonę”. Aukštesniųjų instancijų teisėjai, įskaitant ir Vilniaus apygardos teisėją Stasį Lemežį, šią nuostatą patvirtino. Taigi nuo šiol Lietuvoje baudžiant žurnalistus kriminalinėse bylose (kur viskas turi būti ypatingai tikslu) konkrečių kaltumo įrodymų nebereikia. Užtenka kaip vėzdu pamojuoti sąvoka apie kažkaip statistiniam skaitytojui ir rinkėjui primestą nuomonę. Be abejo, su tokia lietuviškosios Temidės traktuote taikstytis negalėjau. Kreipiausi į Strasbūrą. Šiandien jau turiu pranešimą, jog mano byla Strasbūro teisme bus nagrinėjama. Turiu net pareiškimo “Visockas prieš Lietuvą” numerį – 46231/11. Tačiau noriu pabrėžti: aš – ne prieš Lietuvą. Ir ne prieš visą lietuviškąją teisėsaugą.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Lietuviškos cenzūros spindesys ir skurdas (2 dalis)

2010-07-25 | Britų profesoriaus Rogerio Corderio knyga „Vyno dieta", sėkmingai parduodama 17 pasaulio valstybių, taip pat sėkmingai dingo iš lentynų Lietuvos knygynuose. Ją, kaip skatinančią alkoholio vartojimą, uždraudė Valstybinė alkoholio ir tabako kontrolės tarnyba. Knygos nebegalima rasti didžiausiuose knygynų tinkuose „Vaga" ir „Pegasas". Anot „Vagos" tiekimo vadovės Aušros Vinkevičienės, leidykla „Jotema" knygas atsiėmė, tačiau ji negalinti pasakyti, kodėl, nes būna, kad vėliau leidėjai vėl jas grąžina perkainavę. Neseniai pasibaigė apklausa, kuria siekta išsiaiškinti ar Lietuvos bibliotekininkai susiduria su cenzūros problema. Apklausoje dalyvavo 31 dalyvis. Paaiškėjo, kad daugelis bibliotekų darbuotojų nesusidurė su cenzūra, tačiau kai kuriuose bibliotekose ji vis dar aktuali. Net 13% atsakiusiųjų pažymėjo, kad jiems teko susidurti su prašymais pašalinti leidinį iš bibliotekos fondų ar apriboti jos prieinamumą. Cenzūros problema atrodytų nesuderinama su šiuolaikinių demokratinių visuomenių gyvenimu. Tačiau netgi demokratiškiausios šalys vis dar susiduria su cenzūros atvejais. Užsienio šalyje duomenis apie leidinius, kuriuos buvo prašoma pašalinti iš bibliotekos fondų ar kitaip riboti jų naudojimą, kaupiami ir viešinami. Pavyzdžiui, Amerikos bibliotekų asociacija (ALA) jau daug metų kaupia statistinius duomenis apie cenzūros atvejus.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Lietuviškos cenzūros spindesys ir skurdas (1 dalis)

2010-07-25 | Tėvynės Sąjunga savo programoje planavo oficialiai įteisinti valstybinę cenzūrą. Savo rinkimų programoje Tėvynės Sąjunga atvirai deklaravo ketinimus įteisinti oficialią valstybinę cenzūrą, tačiau visuomenė kažkodėl į tai nereagavo. Lietuvos Konstitucijos 44 straipsnis byloja vienareikšmiškai: „Masinės informacijos cenzūra draudžiama“. Ir vis dėlto, nė viena teisėsaugos institucija neatkreipė dėmesio į Tėvynės Sąjungos rinkimų programą. Baigiasi Sąjūdžio laikais taip išaukštinta žodžio laisvė? Grįžta komjaunuolių laikai? Pirmaisiais nepriklausomybės metais ir vėliau, siekiant įstoti į Europos Sąjungą ir ypač vykstant deryboms dėl narystės sąlygų, Lietuvos politikai ir valdininkai paniškai bijojo būti apkaltinti spaudimu žurnalistams tuo metu juos budriai stebėjusios Europos Komisijos ataskaitose. Todėl tuo metu Lietuva buvo beveik tobulos žodžio laisvės pavyzdžiu. Tačiau pasibaigus deryboms ir prasidėjus referendumo dėl stojimo į Europos Sąjungą agitacijai, visi suvaržymai baigėsi, ir Europos Komitetas netrukdomas sudarinėjo sutartis, pagal kurias žiniasklaida leisdavosi cenzūruojama komerciniais pagrindais. Buvo reikalaujama pasižadėjimo ne tik platinti vyriausybinę agitaciją, bet ir neskelbti Europos Sąjungai nepalankios informacijos. Už eurosąjunginę cenzūrą televizijos ir stambieji laikraščiai iš valdžios gavo milijonines sumas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Mūšis kibernetiniame pasaulyje

2010-06-08 | Gyvename nuostabiu laiku. Istorijos vadovėliuose aprašoma praeitis – dažnai akmenuotas, spygliuotas, kruvinas, kartais tragiškas kelias – tolsta. Regis, saldus gyvenimas jau ranka pasiekiamas, o grubi ginklo jėga užleidžia vietą švelnia laikomai minties galiai. Soft power prieš hard power. Pamirškime laikus, kai reikėjo būti apsiginklavusiam iki dantų! Šiandien besišypsančioje pasaulinėje arenoje svarbiau ne nugalėti, o įtikinti – galia grįstus santykius keičia įtikinėjimo menas. Ne be interneto pagalbos vienu kaimu tapęs pasaulis nuo kovų perėjo prie diskusijų. Tai panašu į mitą. Akivaizdu, kad mūsų žemė jau nėra padalyta į du blokus. Akivaizdu, kad sienos kiūra. Kinijos turistai plūsta į Paryžių ir Romą, naujieji Putino Rusios princai okupuoja Žydrąjį krantą ir Ispanijos rivjerą. Ar žmonija perlipo kultūrų ir režimų skirtumus, kad pasiektų aukščiausią išsivystymo laipsnį, kai kiekvienas žemės gyventojas turi vienodas galimybes gauti informaciją ir turėti, reikšti nuomonę? Ar kompiuteriais, palydovinėmis antenomis ir plokščiaekraniais televizoriais užtikrinama laisva naujienų ir idėjų sklaida? Ši dieviška hipotezė apgaulinga. Google staiga, triukšmingai ir su nuostoliais pasitraukus iš žemyninės Kinijos dalies, viskas grįžo į senas vėžes: kibernetinė cenzūra žengia į priekį, tinklaraštininkai neapsaugoti nei nuo e. pašto stebėjimo, nei nuo politiškai kryptingo persekiojimo (pasiteiraukite 08 chartiją pasirašiusių pekiniečių arba „žaliųjų“ teheraniečių).

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Cenzūra tarpukariu: už karikatūrą – kalėjimas

2010-05-27 | Žodžio laisvę tarpukario Lietuvoje griežtai ribojo cenzūra. Išspausdinę kritišką medžiagą valdžios atžvilgiu, spaudos leidiniai buvo apkraunami baudomis. Neįstengusiesiems susimokėti baudų grėsė kalėjimas. Iškeltų spaudos bylų ir konfiskuotų numerių skaičiumi lyderis buvo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos leistos "Lietuvos žinios". Nuo jų nedaug teatsiliko tų pačių liaudininkų leistas žurnalas "Lietuvos ūkininkas", krikščionių demokratų "Ryto" ir socialdemokratų partijos "Socialdemokrato" laikraščiai. Miestų ir apskričių komendantai, remdamiesi Vidaus reikalų ministerijai pavaldžių cenzorių medžiaga, bylas laikraščiams galėjo iškelti net už karikatūras. 1925 m. cenzoriams užkliuvo "Lietuvos žiniose" išspausdinta karikatūra, kurioje vaizduojamas esą kompromisines derybas su Lenkija rengęs ministras pirmininkas Vytautas Petrulis ir krašto apsaugos ministras Leonas Bistras. Už šią karikatūrą buvo iškelta byla. Baudų mokėjimas guldavo ant atsakingosios redaktorės, garsios visuomenės veikėjos, Steigiamojo Seimo narės Felicijos Bortkevičienės pečių. Dienraščio redakcijai neturint pakankamai pinigų baudai susimokėti, dėl V.Petrulio karikatūros redaktorė atsidūrė Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Vėliau savaitraštis "Lapas" rašė, kad F.Bortkevičienės įkalinimas buvo susijęs su artėjusiais Seimo rinkimais. Moteris atstovavo A.Smetonos vadovaujamus tautininkus kritikavusiai valstiečių liaudininkų partijai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Posovietinės variacijos. Nostalgija

2009-12-23 | Praėjo lygiai 60 metų, kai George’as Orwellas parašė „1984-uosius“. Jauniausioji karta niekada nepatikės, kokioje šalyje mes gyvenome. Totalitarizmo sąlygomis cenzūra buvo vertikali – ką ir kaip daryti, buvo sprendžiama ir nurodoma iš viršaus. Dabar ji kur kas gudresnė, išsiskėtusi horizontaliai ir dažniausia priklauso nuo finansų ir informacijos sklaidos. Sovietinė praeitis, rodos, vis dar čia pat – šeimų istorijose, tragedijose ir legendose, niekada neįvyksiančioje liustracijoje, bet kartu ji grimzta užmarštin, nes prabėgo beveik 20 metų, kai atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Požiūriai į dabarties meną vis dar labiau susiję su emocijomis, liudijimais, eseistinėmis apybraižomis nei su plačiu kultūrinio lauko kontekstu. Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos cenzūros drakonas turėjo daug galvų: Meno reikalų tarybą, Kultūros ir švietimo komitetą, Kinematografijos komitetą ir Glavlitą (paklususį CK) – šį ilgą koridorių perėjęs meno kūrinys galėjo būti pamatytas ir išgirstas. Oficialiai jokios cenzūros nebuvo, Glavlitas buvo vadinamas ne cenzūros, o kontrolės įrankiu. Vienas buvęs cenzorius pasakoja: „Iš viso mūsų buvo gal 25 cenzoriai, kurių 19 sėdėjo sostinėje. [...] Gal kam atrodys keista, bet koks trečdalis buvo ne kompartijos nariai. [...] Vos tik koks baleto šokėjas ar menininkas negrįždavo iš gastrolių Vakaruose, iškart įsakas nebeminėti išdaviko pavardės, nebepublikuoti jo portretų. [...] Visgi Lietuvos cenzoriai turi kuo didžiuotis.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

AŠ IR "LRYTAS.LT"

2009-12-01 | Ko gero, atidesnis skaitytojas pastebėjo, kad portale „Lrytas.lt" pasirodė mano straipsnis „Adventas – vilties laikas". Noriu užbėgti už akių galimoms interpretacijoms ir kai ką paaiškinti. Prieš savaitę į mane kreipėsi „Lrytas.lt" vyr. redaktorius Rimvydas Valatka. Jis maloniai pakvietė mane karts nuo karto parašyti straipsnių portalui. Tuo pačiu jis užtikrino mane, kad mano rašiniams nebus taikoma jokia cenzūra. Prisipažinsiu, kad tiek pasiūlymas, tiek pats neformalus p. Valatkos laiško tonas nustebino. Juk ne sykį esu kritikavęs „Lietuvos ryto" grupę, ir patį Rimvydą Valatką. Kaip supratote, Valatkos siūlymą priėmiau. Manau, kad bus mano skaitytojų, kurie nusivils tokiu sprendimu, tačiau noriu pareikšti, kad jį priėmiau atsakingai ir viską apsvarstęs. Tad savo straipsnių skaitytojams noriu paaiškinti šio pasirinkimo motyvus. Visų pirma turiu priminti, kad nesu NĖ VIENOS redakcijos darbuotojas. Vienus leidinius su kuriais bendradarbiauju vertinu labiau, kitus mažiau. Rašydamas straipsnius visuomet vadovaujuos savo sąžine. Galiu drąsiai save vadinti nepriklausomu žiniasklaidininku, kuris vadovaujasi tik įsitikinimais, o ne grupiniais interesais. Neslepiu, kad šie įsitikinimai yra krikščioniški, politinės pažiūros – konservatyvios, o kultūrinės vertybės – liberalios. Todėl noriu nuraminti visus: mano kritiškas požiūris į „Lietuvos ryto" grupę nuo bendradarbiavimo su „Lrytu.lt" nekis, nebent pačioje grupėje įvyktų fundamentalūs pokyčiai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Elegantiški susidorojimai

2009-09-13 | Prieš daugiau nei dvidešimt metų man nusišypsojo laimė padirbėti Lietuvos televizijoje, Literatūros ir meno redakcijoje. Sąjūdis dar nebuvo prasidėjęs, o šioje itin svarbioje įstaigoje viešpatavo gelžbetoninis Jonas Januitis, vėliau – nusikaltėlis Juozas Kuolelis. Nors ir kokie abu buvo komunistiniai švonderiai, cenzūra nebuvo totalinė. Galima būtų sakyti, jos beveik ir nebuvo, nes čia dirbo žmonės, puikiai susigaudantys, ką galima šnekėti, o apie ką geriau patylėti. Kitaip nei spaudoje, kur prasprūsdavo tekstų, parašytų Ezopo kalba, čia šia kalbėsena neleido kalbėti kiekvieno vidinis cenzorius. Įsidarbindamas į šią įstaigą turėjau užpildyti ilgiausią anketą, kurioje buvo daugybė bjaurių klausimų, pvz.: „Ar giminėje nebuvo tremtų?“, „Ar turite giminių užsienyje?“ ir kt., į kuriuos atsakydamas turėjau meluoti, nes tėvo šeima buvo išvežta per pirmąjį prieškario trėmimą, o mano dvynė sesuo buvo pabėgusi į Vakarus. LRT cerberiai neiškart susigaudė, bet po gero pusmečio išsikviečia mane į kadrų skyrių ir klausia: kodėl primelavai anketoje? Sakau, – jei būčiau parašęs teisybę, jokiu būdu nebūtumėt manęs priėmę į darbą. Kadrų skyriaus moteriškė man duoda švarų blanką ir sako: „Užpildyk iš naujo.“ Užpildau, rašydamas į visas grafas teisybę. Tada ir prasidėjo labai įdomūs, beje ir malonūs darbo nuotykiai. Kas savaitę pirmadieniais vykdavo redakcijos susirinkimai. Reikėdavo pateikti kokį nors laidos projektą, ir aš sukausi kaip įmanydamas, nes nujaučiau, kad kybau ant plauko.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kad vaikai neskęstų balose

2009-07-20 | Senais laikais bendruomenės, tautos, valstybės gyvenimą reguliavo paprotinė teisė. Pagal moralę ar, kitaip tariant, papročius, nes šis žodis ir reiškia tai, tekėjo bendruomenės gyvenimas. Rašytiniai Lietuvos statutai, kuriais didžiuojamės kaip ankstyvaisiais pažangiausiais Europos teisynais, pasirodė XVI amžiuje senąja slavų kalba, nes, išsiplėtus valstybei, įsiliejus kitakalbių kitų kultūrų žmonėms su kitokiais papročiais, paprotinė teisė nebeveikė, todėl teko raštu suprantamai surašyti įstatymus, vienodus visiems didžiosios valstybės gyventojams. Kam bendruomenei reikalingi įstatymai? Ar ne bendruomenės silpnesniesiems saugoti? Stiprieji ir be įstatymų savo teises sugebėtų apginti. Galima sakyti, kad įstatymai reguliuoja santykius tarp žmonių, skiria, kas yra bloga ir kas gera, reikalauja, kad su visais būtų elgiamasi vienodai teisingai ir saugo žmones nuo blogio, kurį vienas kitam tie gali padaryti. Praėjusią savaitę net 87 Seimo narių balsais, atmetus Prezidento veto, priimtas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas tebekelia daugybę aistrų. Kai kurios spalvingos ir triukšmingos organizacijos protestuoja dėl neva diskriminacinių nuostatų, yra nuogąstaujančių, kad šis įstatymas gali tapti apynasriu laisvajai žiniasklaidai ir cenzūros pradžia, nes kai kurios miglotos ir abstrakčios įstatymo sąvokos gali būti traktuojamos labai jau plačiai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!