LT   EN   RU  
2019 m. lapkričio 17 d., sekmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Dailė
Dailininkas grafikas Algirdas Pakeliūnas

2006-02-21 | Personalinės parodos: dešimtmečio kūrybos apžvalgos paroda Kauno viešojoje bibliotekoje (1976), piešinių, atliktų tušu, paroda ,,Aušros žvaigždė“ Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (1995), paroda Pasvalio M. Katiliškio viešojoje bibliotekoje (2002). Svarbiausios grupinės parodos: Kauno dailininkų pavasario paroda Kaune (1966), paroda „Kaunas – mūsų miestas“ Kaune (1968), tarptautinė paroda ,,Tapyba ir grafika muzikoje“ Bydgoščiuje, Lenkijoje (1969), Kauno dailininkų paroda, skirta V. I. Lenino 100-osioms gimimo metinėms, Kaune (1969), Kauno grafikų parodos Vilniuje (1969, 1971), antroji Pabaltijo grafikos trienalė Taline, Estijoje (1971), Kauno dailininkų paroda Kaune (1974), Panevėžio dailininkų pavasario paroda Panevėžyje (1983), paroda ,,Tapyba, grafika, skulptūra ‘99“ Kaune (1999). Interjero ir eksterjero darbai: Elektrėnų jachtklubo bareljefai ,,Neptūnas“, ,,Saulė“, ,,Marių žirgas“, ,,Vėjas“, ,,Žuvys“, ,,Baltosios lelijos“, ,,Burės“ ir kt. (iš viso 12 vnt., medis); Kauno kavinės ,,Liepa“ medžio reljefai ,,Jaunamartė“, ,,Gale lauko toli“, ,,Bitininkai“, ,,Žaliuose gojuose“ (medis, 1970).

Lankomumo reitingasKomentarų: 2

plačiau >>

Žemė ir dangus po Rotušės skliautais

2006-01-28 | Žiedimo maestro ir kaulinio porceliano asė. Juodos ir baltos spalvų derinys po senoviniais Rotušės rūsių skliautais. Tai vakar Keramikos muziejuje atidarytos Vidmanto Valiušio ir Aldonos Keturakienės parodos “Kontrastai” intriguojantys deriniai. Utenos rajone, Leliūnuose gyvenantis meistras V.Valiušis dar vadinamas “žiedimo karaliumi”. “V.Valiušiui kasdienis puodų žiedimas yra tarsi muzikanto pratimai. Jis laisvai žaidžia forma, negalvodamas apie techninius dalykus”, - pagiriamuosius žodžius meistrui žėrė A.Keturakienė. Ji kas vasarą pas V.Valiušį veža savo studentus, būsimuosius keramikus, išmokti senovinės juodosios keramikos technikos. Leliūnuose meistras turi ne tik degimo krosnį, kurioje 980 laipsnių Celsijaus temperatūroje pušinių malkų pelenai nusėda ant molio ir jį paverčia juodu. Jis buvusioje mokykloje įkūrė Keramikos muziejų, prie kurio iki vasaros už ES fondų lėšas turėtų būti įrengta keramikos studija profesionaliems menininkams. Vienos viešnagės Leliūnuose metu A.Keturakienė pasiūlė V.Valiušiui surengti bendrą parodą. “Bet iki to laiko tu turi įvykdyti mano užduotį: atsisakyti savo puodų ir vazų dekoro bei patobulinti kūrinių formas”, - tada išvykdama meistrui pasakė A.Keturakienė.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Buvęs kaunietis pasuko į nepelningą verslą

2005-12-31 | Jis mokėsi technikos ramiai, neskubėdamas, kaip sako, daugiausia per save. Daugiau kaip prieš du dešimtmečius atvyko gyventi į Kėdainius. 1979 metais priimtas į Tautodailininkų sąjungą. Jam padėjęs šios sąjungos Kauno skyrius, kuris organizavo kūrybines stovyklas. Bet vis tapybos. O pirmoji skulptūros stovykla buvo Žalgirio parke (1993 m.). Sis parkas - netoli mūsų rajono ribos, prie Cinkiškių. Ten stovi pirmas monumentalus Juliaus darbas "Maršalka Čiupurna", nors iš tikro pirmieji didesni skulptūros darbai buvo antkapiniai paminklai savo mirusiems giminaičiams. Žalgirio parke ir įvykęs didysis lūžis - posūkis į skulptūrą.
Pirmas didelis darbas Kėdainiuose - Šv. Juozapo bažnyčios šventoriuje "Kristus, laiminantis sūnų paklydėlį" (1995 m.). Jį laiko vienu iš geriausių savo darbų. Tie metai buvo įsidėmėtini tuo, kad Julius buvo pakviestas į Daniją ten daryti monumentaliąją medžio skulptūrą. Danai jau buvo primiršę savo medžio skulptūrų tradiciją. Jie įvertinę Juliaus darbus labai neblogai, kaip sako, geriau negu jie patys tikėjosi. Ir dabar kasmet Julius kartu su žmona, kuriai labai dėkingas už jo kūrybos palaikymą ir kuri pati jau netgi tapo skulptore, ten vyksta. Danijoje jau stovi apie 45 Juliaus skulptūros. Julius yra dalyvavęs negeriame tarptautiniame medžio drožėjų simpoziume, kai kuriuos net organizavęs ar padėjęs organizuoti, kaip Šeteniuose, C. Milošo gimtinėje. Arba paskutinis - tiesa, tai buvo respublikinis simpoziumas, jau šiais metais, kai medžio drožėjai darė skulptūras, pastatytas Kėdainiuose, Smilgos upelio pakrantėje.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Juzefos Čeičytės paroda Radvilų rūmuose

2005-02-02 | Tapytoja, kino ir teatro dailininkė, eiles kurianti Juzefa Čeičytė Lietuvos meną praturtino svariu kūrybos indėliu. 7 dešimtmetyje J. Čeičytė ėmė garsėti, kaip įdomių ir tuomet neskatinamų kurti abstrakcijų autorė. Jos paveikslai – ne sausos technikos ir plastinių ieškojimų išraiška, bet jos dvasinės erdvės, savimonės atspindžiai, fiksuoti savita, nepanašia į nieką plastine forma. Drobėse spalvų, tonų, koliažo technikos elementų visuma autorė reiškė ir filosofinius savo laiko ir patirties apmąstymus. Juzefa Čeičytė gimė 1922 m. Rokiškio raj., Aleknų kaime. Valstybiniame dailės institute studijavo tapybą pas Antaną Gudaitį, Viktorą Vizgirdą. Išvengusi ištremtų tėvų dalios, 1948 m. buvo pašalinta iš instituto ir tik gerų žmonių išslapstyta nuo represijų. Jai teko dirbti Valstybinio operos ir baleto teatro dekoracijų ceche, vėliau slapstėsi Linkuvoje, Ramygaloje, Panevėžyje, įsidarbino Klaipėdos dramos teatre. Ten 1949 – 54 m. sukūrė scenovaizdžius ir kostiumus 15-ai spektaklių. Eksternu išlaikiusi egzaminus ir apgynusi diplominį darbą, gavo scenografės diplomą ir buvo paskirta uostamiesčio teatro vyriausiąja dailininke. Buvo kviečiama kurti ir kituose teatruose. 1960 m. priimta į Lietuvos dailininkų sąjungą. Nuo 1961 m. iki 1978 m. Lietuvos kino studijoje kūrė dekoracijas, kostiumus vaidybiniams ir dokumentiniams filmams.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Impresionizmas IV dalis

2003-05-30 | Impresionizmo tradicijas kurį laiką tęsė vadinamasis neoimpresionizmas (priešdėlis neo reiškia naujas), XIX a. pabaigos tapybos kryptis. Jos pradininkas ir pagrindinis atstovas Žoržas Sera (1859 - 1891). Naudodamiesi naujausiais mokslo laimėjimais, neoimpresionistai studijavo, kaip žmogaus akis priima šviesą ir, priklausomai nuo to, kūrė savitą tapybos techniką. Drobę jie tapė grynomis spalvomis, dažus išdėstydami paveikslo paviršiuje vienodo dydžio taškeliais. Rinkdamasis spalvas dailininkas irgi nebuvo visiškai laisvas. Pavyzdžiui, šešėliai savo spalvomis turėjo papildyti figūrų spalvas (viena kitą papildančios spalvų poros buvo raudona - žalia, mėlyna - oranžinė, geltona - šviesiai violetinė). Tapyti paveikslai panašesni į mozaikas, o ne į gamtoje matytus vaizdus.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Impresionizmas III dalis

2003-05-30 | Savo naujuosius principus jaunųjų tapytojų grupė taikė ne tik peizažui, bet ir bet kuriai iš gyvenimo paimtai scenai. Tokia tapyba buvo susidomėjęs Pjeras Ogiustas Renuaras (Pierre Auguste Renoir; 1841-1919). Jis 1876 m. Nutapė paveikslą, kuriame pavaizdavo šokius po atviru dangumi Paryžiuje. Čia jis stengėsi perteikti įvairius juokingus žmonių tipus, pagauti laisvo, nerūpestingo gyvenimo nuotaiką. Jam įdomos linksmos minios elgesys, keri jį ir šventiškas grožis. Tačiau labiausiai jis nori perteikti linksmą spalvų margumyną ir patyrinėti saulės atošvaisčių žaismą ant sukūriojančios minios. Net sugretintas su Manė nutapytu Monė laiveliu, šis kūrinys atrodo eskiziškas, neužbaigtas. Tik kai kurių pirmojo plano figūrų galvos nutapytos kiek detaliau, bet ir tai labai netradicine ir drąsia maniera. Sėdinčios ponios akys ir kakta paslėptos šėšėlyje, o saulės spindulys krinta ant jos burnos ir smakro. Suknelė nutapyta laisvais potėpiais, drąsesniais nei Franso Halso ar Valaskeso.

Lankomumo reitingasKomentarų: 7

plačiau >>

Impresionizmas II dalis

2003-05-30 | “Olimpija”- tai ne kilminga deivė, ne aristokratė, o paprasta Paryžiaus gatvių dukra, pozuotoja Viktorina Meran. Be to, ši mažutė Olimpija visiškai nesidrovėjo savo paprastumo ir nuogumo. Priešingai, jos tiesus ir giliai persmelkiantis žvilgsnis vertė gėdytis visus tuos, kurie ją akiplėšiškai apžiūrinėjo parodos salėje, o taip pat ir gyvenime. Jos trapaus ir gražaus kūno pora tarytum atsiribojo nuo aplinkos, nuo viso to, kas vertė paklusniai vaidinti nedėkingą vaidmenį. “Olimpija”- tai viešas žmogaus apsivalymas ir išsilaisvinimas. Vėliau prie šio siužeto grįžo Sezanas, beatodairiškai drąsiai nutapęs “Moderniąją Olimpiją”.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Impresionizmas I dalis

2003-05-30 | Ištikimybės gamtai principą išpuoselėjo XIX a.. aštuntojo dešimtmečio meno kryptis. Ši kryptis pavadinta impresionizmu. Pirmiausiai ji susiformavo prancūzų tapyboje kaip priešprieša soloniniam akademizmui; vėliau reiškėsi daugelio Europos šalių dailėje, literatūroje, muzikoje, teatre. Impresionizmo pagrindas - įsitikinimas, kad viskas pasaulyje nuolat kinta ir tikra yra tik tai, ką atskiras žmogus mato ir jaučia konkrečią akimirką. Impresionistų kūrybai būdinga trumpalaikių pojūčių, unikalių įspūdžių, intymių pergyvenimų perteikimas. Vaizdus detales kūrinyje sieja ne mintis o nuotaika. Impresionistai stengėsi atspindėti drobėje įspūdžių, kuriuos patirdavo stebėdami gamtą, realų gyvenimą, akimirkas.

Lankomumo reitingasKomentarų: 2

plačiau >>

Lietuviškojo klasicizmo savitumai. Palyginimas su Lenkijos klasicizmu

2003-05-30 | Lietuvos klasicizmo architektūra buvo kuriama pagal tą pačią visos Europos idėjinę programą. Tačiau išsiskiria ir saviti regioniniai lietuviškojo klasicizmo bruožai. Aiškių meninių skirtumų pastebima net tarp Lietuvos ir Lenkijos architektūros. Lenkijos (ypač Varšuvos) klasicizmo kūriniams būdingas formų sudėtingumas, pabrėžtas dekoratyvumas, statyti ištaigingi, puošnūs reprezentaciniai karaliaus, magnatų rūmai ir ansambliai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Klasicizmo ryšys su romatizmu

2003-05-30 | XIX amžiaus ketvirtajame – šeštajame dešimtmetyje šalia klasicizmo reiškėsi ir romantizmas. Jis neišstūmė klasicistinių bruožų, bet persipynė su jais ir egzistavo lygegrečiai tuo pačiu laiku. Romatizmo architektūros kūrėjai daugiausia buvo profesoriaus K. Podčašinskio auklėtiniai, įsijungę į kūrybinę veiklą jau po universiteto uždarymo.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!