LT   EN   RU  
2019 m. lapkričio 11 d., pirmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Gintaras Beresnevičius
Gintaras Beresnevičius: gyvenimo normos ir kūrybos formos

2007-07-29 | Liepos 6-ąją Gintarui Beresnevičiui būtų sukakę 46-eri. Rugpjūčio 6-ąją minėsime pirmąsias mirties metines. Šių datų kontekste pamėginsiu forsuoti klausimą, kuris daugiau ar mažiau pagrįstai leistų užtvenkti įsivaizdavimus apie G. B. Bėgant laikui net pats brangiausias įspūdžių auksas gali išsibarstyti, todėl šį kartą bandysiu pateikti kažką panašaus į schematinius apibendrinimus (suvokdamas tokios užmačios sąlygiškumą, o gal net ir ydingumą). Keliu labai paprastą klausimą: koks Gintaro charakterio bruožas, jo būdo savybė, asmens ypatybė daro jį išsiskiriantį, nesumaišomą su kitais žmonėmis, yra jo individualumo ženklas, nepakartojamumo kodas? atsakymas paprastas. Tačiau įdomu tai, jog šio kraštutinai akivaizdaus, paviršiuje glūdinčio atsakymo tarsi ir nežinojau, kol nesuformulavau minėto klausimo. Kol bendravimas yra savipakankamas, iš tiesų tarsi ir nėra reikalo kelti klausimo. O šiandien, specialiai forsuodamas klausimą ,,kuo šis žmogus išsiskyrė iš kitų ", randu tokį atsakymą: Gintaras buvo nepaprastai korektiškas, išskirtinai diskretiškas, taktiškas, labai geranoriškas bičiulis. Žinoma, žodžiai ,,diskretiškas" , ,,korektiškas" yra išdėvėti, be to, jiems trūksta šiam pokalbiui būtino herojinio patoso. Galima, žinoma, paieškoti ir kitokių, galbūt tikslesnių įvardijimų, tačiau iš pradžių aš bent pirštu parodysiu į tai, kas mane ypač stebina. O stebina, net glumina, jog per 28-erius pažinties su Gintaru metus nesu matęs jo nė karto supykusio.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Gintaras Beresnevičius. Biografija

2007-01-16 | 1979 - 1984 m. Vilniaus universitete (VU) studijavo istoriją. 1986 - 1989 m. buvo Kauno politechnikos instituto (KPI) Filosofijos katedros asistentas. 1990 - 1999 m. - Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Etnologijos ir folkloristikos katedros dėstytojas. Humanitarinių mokslų daktaras: 1993 m. VDU apgynė humanitarinių mokslų srities etnologijos krypties mokslų daktaro disertaciją „Pomirtinio gyvenimo samprata senovės lietuvių pasaulėžiūroje”. Pradėjo bendradarbiauti su žymiausiu lietuvių etnologu Vytautu Bagdanavičiumi, įsteigusiu Čikagos lituanistikos tyrimo ir studijų centrą. 1993 m. stažavosi Vokietijoje. Nuo 1995 m. - VU Religijos tyrimų ir studijų centro docentas. Taip pat skaitė paskaitas Vilniaus dailės ir Lietuvos muzikos akademijose. Dėstyti kursai: Religijotyros įvadas, Religijų istorija, Lietuvių religija ir mitologija. Nuo 1990 m. dirbo Kultūros, filosofijos ir meno institute Baltų kultūros skyriuje, nuo 2004 m. buvo šio skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas. Buvo Lietuvos religijotyrininkų draugijos pirmininkas, mokslinio žurnalo „Darbai ir dienos“ redakcinės kolegijos narys, „Naujojo židinio“ bendradarbis, „Metų“ kolumnistas, „Šiaurės Atėnų“ religijos skyriaus redaktorius. Išleido 17 knygų, tarp jų - kelis mokslinius veikalus. Pirmojo lietuvių postmodernistinio romano autorius. Publikavo apie 60 mokslinių straipsnių baltų religijų istorijos ir teorijos temomis, apie 500 publicistinių, eseistinių straipsnių.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jonas Vaiškūnas "Atskleidęs Baltų kultūros galias"

2007-01-06 | Gintaras, daugumai žinomas kaip publicistas ir eseistas, pirmiausia buvo mūsų senosios baltų religijos bei mitologijos tyrinėtojas, religijotyrininkas, etnologijos daktaras. Jis dėstė įvairiose Kauno ir Vilniaus aukštosiose mokyklose religijotyrą, baltų religiją ir mitologiją, religijų istoriją. Po Norberto Vėliaus mirties būtent jis iš profesoriaus rankų perėmė lietuvių mitologijos ir religijos tyrimų vėliavą. Paskelbė daugiau nei 60 mokslinių straipsnių baltų religijų istorijos ir teorijos temomis, išleido ne vieną mokslinę knygą, iš kurių svarbiausiosios yra: „Dausos. Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje“ (1990), „Baltų religinės reformos“ (1995), „Religijotyros įvadas“ (1997), „Religijų istorijos metmenys“ (1997), „Eglė žalčių karalienė“ ir lietuvių teogoninis mitas“ (2003), „Palemono mazgas. Palemono legendos periferinis turinys“ (2003), „Lietuvių religija ir mitologija: sisteminė studija“ (2004). Jau pirmosios G. Beresnevičiaus knygos– „Dausos“ ir „Baltų religinės reformos“– įsiveržė kaip šviežio oro gūsis į lietuvių mitologijos tyrėjų kabinetus. Šie originalūs veikalai, pajudinę iš sąstingio baltų religijos istorijos periodizavimo klausimą, atvertė naują lietuvių ir baltų mitologijos bei religijos studijų puslapį.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Imperijos idėja pagal Gintarą Beresnevičių

2006-12-13 | Kas sakoma jo knygoje “Imperijos darymas“? Trumpai drūtai – kaip lietuviai XXI amžiaus pirmoje pusėje pradės valdyti Europą. Kodėl? Na, mes turime imperinio valdymo patirtį – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, savo prigimtimi esame barbarai, kuriems tiesiog lemta kariauti ir valdyti. Tik štai bėda – mažoje Lietuvoje nėra nei su kuo kariauti, nei ką valdyti. Todėl vyrai geria, prasigeria, mušasi tarpusavyje, žudosi. Iš nevilties, kad nėra su kuo kariauti, kad nėra ką valdyti. Tačiau mes stojame į Europą. Ir štai į ją įstojus, mums atsiveria daug platesnės veiklos erdvės – visa senutė Europa. O ir prasisukti pro tą Europą nėra taip sunku – ji jau nusilpusi, pavargusi, o be to, patenkinta ir soti. Taigi mums, barbarams, tik valdyti juos! Tad tam ir reikia ruoštis, o ne verkti, kad prarandame identitetą ir ištirpsime it tie „Tirpuko“ ledai beveidėje Europoje. Beresnevičius paradoksaliai supina senuosius mitus apie mūsų garbingą praeitį su naujomis ateities vizijomis. Juk šiaip esame įpratę, kad tie, kurie žvalgosi į praeitį, tai ir nori joje pasilikti, visus gąsdindami nutautėjimo ir dvasingumo praradimo pavojais. O čia viskas apversta aukštyn kojomis.Beresnevičius žvelgia kuo gilesnėn praeitin tam, kad nubrėžtų kuo platesnes ateities perspektyvas. Koncepcija keista. Keista, nes nelabai telpa į dabar pripažintas ir apyvartoje naudojamas schemas. Sakykime, Edvardas Gudavičius ir Alfredas Bumblauskas turėtų viešai sudeginti šią knygą kaip eretišką.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vilkų saulutei nusileidus

2006-09-24 | Gintaras Beresnevičius buvo tikroji knygų žiurkė. Skaitydavo daug ir greitai, akis pati peršokdavo „tuščias“, naujos ar kūriniui esminės informacijos neteikiančias vietas. Jo kambaryje stirtos knygų gulėjo tiesiog ant grindų, atrodė, jog jos iš tų grindų ir auga, kaip tekstualūs haliucinogeniniai grybai. Daugybė ženklų rodė, jog tos knygos čia poilsio neturi: jos skaitomos. Nors ne, atvirkščiai, juk pailsi būtent skaitomos knygos, tai įstiklintose lentynose jos visos pavargusios. Gintaras buvo dosnus skaitytojas. Ne vien knygoms, jau minėta metafizine prasme, taip pat ir kitiems skaitytojams, su kuriais jis dalydavosi perskaitytu, lyg maistu bendrame žygyje. Jo komentarai, išsakomi tyliu, keistai lūžinėjančiu balsu, su tuo balsu savotiškai kontrastuodavo: buvo tvirti, taiklūs ir bekompromisiniai. Dažnai kontraversiški, tačiau Gintaras savo versijoms paremti pasitelkdavo tokį teoretinį aparatą, kad oponentų versijos, sakytum, išsižudydavo pačios. Daugelis prisimins jo recenzijas, parašytas, kaip ir daug kas, tarsi autorius vėluotų į lėktuvą, tačiau ir tie bėglūs tekstai (recenzijos Gintarui buvo savotiška miela marginalija) atverdavo iš tiesų esmines recenzuojamo kūrinio puses, nes neesminių, kaip jau rašiau, Gintaras nefiksuodavo. Ilgai dar pasigesime tokių žaibiškų ir tokių tikslių literatūros/kultūros pasaulio faktų vertinimų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Leonidas Donskis: Gintaras Beresnevičius – vakar ir visados

2006-09-11 | Iš tikrųjų G. Beresnevičiaus publicistika yra unikalus mokslo ir meno lydinys. Nepaisant provokuojančių ir šmaikščių pasažų apie barbarus lietuvius, esą turinčius istorinį šansą tapti išsivadėjusios, intelektinės ir kultūrinės gyvybės netekusios senosios Europos vedliais, visi jo tekstai stovi ant masyvių baltų mitologijos, religijos istorijos ir sociologijos bei puikaus Europos kultūros kanono ir modernybės išmanymo pamatų. Tad visas tariamas lengvumas ir nerūpestingumas apibendrinant Lietuvos istorinį likimą ar globalizacijos padarinius mums (kitaip tariant, tai, kas su mumis atsitiko, kaip pasakytų Zygmuntas Baumanas) tėra ledkalnio viršūnė. Kas slypi po vandeniu, yra gilaus ir originalaus mąstytojo drąsa žvelgti į daiktų ir reiškinių esmę, užuot įsijungus į politiškai korektiško laikmečio lengvai įteisintas ir tik išoriškai dramatiškas kovas dėl jų pavadinimų. G. Beresnevičiaus asmenybėje glūdėję abu talentai – mokslininko ir menininko – sukūrė junginį, kurio itin reikėjo siekiant fiksuoti, kas mums atsitiko ir kuo mes virstame šiuo visuotinio neaiškumo, neapibrėžtumo ir nesaugumo laikotarpiu. Tai puiki ir daugiasluoksnė akademinė proza, intelektuali ir savo lengvumu kiek apgaulinga publicistika, subtiliausius niuansus paliekanti tik humanistiką gerbiančiai ir istoriją išmanančiai skaitytojų daliai, o visiems kitiems siūlanti taiklias pastabas ir netikėtas įžvalgas apie tai, kas vyksta mūsų politinėje scenoje ir kultūriniame gyvenime.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

In Memoriam

2006-08-24 | Kai paskambinęs draugas pranešė apie rašytojo, išmintingo žmogaus ir bičiulio, vieno žymiausių Lietuvos religijotyrininkų, knygų „Dausos“, „Baltų religinės reformos“, „Religijų istorijos metmenys“, „Religijotyros įvadas“, „Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas“ ir daugelio kitų knygų bei straipsnių autoriaus, etnologijos mokslų daktaro Gintaro Beresnevičiaus mirtį, nė trupučio nenustebau. Ir net šiek tiek pyktelėjau ant savęs, kad nepajėgiau nustebti. Ėmiau mąstyti - kodėl. Prieš akis ėmė lėkti prisiminimai, jo veiksmai, jo įpročiai, jo darbai, atsitiktinės frazės... Taip, jis tolydžio ėjo į mirtį, kaip į sportinį finišą, kaip į tikslą. Gintaras buvo iš tų žmonių, kurie nuolat galvoja apie mirtį. Ir iš tų, kurie nepaprastai tos mirties bijo. Bijo tarsi nespėti vaisingai nugyventi gyvenimą, prieš išeinant neatiduoti visko, ką dera palikti pasauliui. Neabejotinai nespėjo. Stalčiuose liko užbaigtas, bet neapgintas habilitacijos darbas, šūsnis į knygas taip ir netilpusių juodojo humoro miniatiūrų, mokslinių sumanymų, kurių daugelis dar gyveno tik jo galvoje. Sužinojęs apie šią netektį visų pirma prisiminiau bohemišką pasisėdėjimą prieš porą metų tame pačiame „Trečiame brolyje“. Gintaras Beresnevičius tuomet bandė užkrėsti bičiulius originalia idėja: „Važiuojam į kapines, važiuojam į kapines“, - siūlė jis, o akyse kerojo baimė ir akivaizdus noras, kad tą pasiūlymą atmestume.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vaizdai ir elgesiai

2006-08-12 | Palangoje į turgų einama išsipusčius kaip į bažnyčią. Į bažnyčią – kaip į pliažą. Kurorte tūno plebsas, sprendžiant iš visko. Ir rusai su kitais užsienio svečiais. Pastarieji atpažįstami iš to, kad turi kuprines ir važinėjasi dviračiais. Vakariečiai jaučiasi turistais ir nori vaizdų, judėjimo. Už pinigus perkami įspūdžiai turi būti susirankioti. Todėl darbščiai juos semiasi. Lietuviai daugiausia guli apsimetę negyvi prie jūros kranto. Makabriška gal kiek. Kiti galo ieško bangose ir duobėse. Jautiesi kaip koks demonas. Stebisi viskas gerai, tik nesinori nei gulėti, nei mėginti pasiskandint. Blūdyti karšta. Išeities nėra. Kompiuterio nėra. O Šventoji pasidariusi vienintele pajūrio vieta, kur žmogų nuo žmogaus skiria metras, o ne milimetrai. Užvažiuoja studentai, bibliotekininkai ir tikrieji snobai, pajutę, kad čia yra jaukiau, geriau ir mažiau pažįstamų. Ženklas, kad kitąmet miestelis gali atitekti visai kitai publikai. Pliažas visiems asocijuojasi su alumi ir mixais, ne tik čeburekais. Viskas po ranka. Tokio milžiniško girtaujančių kolektyvo niekur nerasi. Dešimtys tūkstančių lietuvių vieningai siurbia po afrikėjančia Tėvynės saulute. Makt makt. O gydytojų rekomendacijos? Makt makt, – sako gydytojai. Kada, jei ne per atostogas. Jei jau ir ne per atostogas, tai per kiekvieną šventę, privalomą švęsti pagal Šv. Prekybos Centrų nurodymus. Skelbiamus per TV ir šiaip. Kai nėra pergalių, vienija alus. Žmogus valgo ungurį pliaže. Aplink jį artimieji ar šiaip grupė draugų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Ženklai virš G. Beresnevičiaus galvos

2006-08-11 | Jei Lietuvoje galiotų tokia amerikietiška tvarka, kai ne tik dėstytojai studentams, bet ir studentai rašo dėstytojams pažymius, G. Beresnevičius tikrai būtų aplenkęs ne vieną profesorių habilituotą daktarą. Bent man nepavyko sutikti buvusio jo studento, kuris juo nesižavėtų. Tuo keisčiau, kad, asmeniškai pažįstant šį žmogų, jis neatrodė tipiškas akademinio darbo atstovas – nuoseklus, preciziškas, asketiškas. Individualiai bendraujant, jo kalba kartais atrodydavo klampi, suvelta nenuosekli. Apskritai, savyje jis turėjo kažką labai senoviška, mitologiška – tarsi bendrautum su iš amžinybės išnirusiu šiuolaikiniu, moderniu kauku. Kreiva šypsena, ir niekada nesuprasi, ar tai išreiškia jo požiūrį į pasaulį, ar tiesiog taip jis interpretuoja diskutuojamą temą. Visą laiką į kairę pakreipta galva, tarsi sekant jo tykančią kokią nors neatpažintą būtybę. Tuo tad nuostabesnis jo galvojimo, jo mąstymo būdas. Teorinė mintis nenutrūkdavo nei po bokalo alaus, nei po vyno taurės. Savo Laimos ir Laumės koncepcijas jis kaldavo visiems, nepaisydamas, ar pašnekovams tai įdomu, ar ne. Pateikdavo jas gana metaforiškai, ir šia prasme profesorius Alfredas Bumblauskas teisus, sakydamas, kad G. Beresnevičius buvo unikalus tarp mokslininkų. Jis galėjo būti ir griežtas analitikas, ir subtilus subtilaus meno žinovas. Su visomis išvardytomis priežastimis sietinas ir neįtikėtinas Gintaro produktyvumas. Eseistika, proza, mitologijos ir religijotyros vadovėliai vidurinėms ir aukštosioms mokykloms...

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Gintaras Beresnevičius. Paukščių gripas

2006-06-21 | Paukščių gripas įpareigoja. Jo siautėjimas tiesiog įpareigoja valgyti vištas; pajusti vištos valgymo džiaugsmą, nemeluotą ir aštrų. Višta yra kažkiek mirtis. Kažkiek mirties yra kiekvienoje vištoje; koks nesusipratimas ir koks džiaugsmas. Jeigu vištos valgymas anksčiau buvo buitis ir nuobodis, tai dabar jis reikalauja drąsos; žmogus, vištą valgantis, kelia sau pačiam deramą pagarbą. Ir siaubą aplinkiniams. Net kietų nervų žmonėms, kurie nevalgo vištų, nes bijo numirti. Anksčiau buvo baisu valgyti jautieną, nes jaučiai sirgo gripu, o dabar ta jaučių liga užmiršta; nebepamenu pavadinimo, ar tai buvo karvių maras? Bet jeigu karvių, kuo čia dėti jaučiai. Bet dabar ateina kita baimės mada, visai kitas reikalas. Kempinligė. Atsimenu dabar, kiekvienas, kuris suvalgydavo jautį, pavirsdavo kempine. Tada buvo tokia mada. Bene trys žmonės Anglijoje taip pasielgė, o per visą Žemės rutulį keliavusi epidemija pareikalavo gal penkiolikos gyvybių per dvidešimt metų. Liga buvo rimta, jaučiai krito nuo elektros iškrovų ir kaip kokia branduolinė atlieka būdavo kasami į žemę. Pamenu, mada bijotis jaučių tvyrojo šaltojo karo pabaigoje. Bet tada žmonės bent jaučių bijodavo, o dabar – koks epochos nuosmukis – vištos. Anądien įlipau į troleibusą ir pamačiau žmogų su višta pažastyje. Jis elgėsi ramiai, niekam nesiskundė, prie nieko nelindo. Bet pakeleivingi asmenys ėmė priekaištauti žmogui, kad jis gal vežasi užkrėstą paukštį, tokiais laikais!

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!