LT   EN   RU  
2019 m. lapkričio 17 d., sekmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Hipiai
Hipių judėjimas Lietuvoje. I dalis

2009-02-21 | Hipių judėjimas sovietinėje Lietuvoje buvo didžiausias ir stipriausias jaunimo judėjimas. 7-ojo dešimtmečio pradžioje Vakaruose kilęs (JAV, persiritęs per Didžiąją Britaniją, paskui ir per Vakarų Europą) hipių judėjimas neaplenkė ir Sovietų Sąjungos, kur tapo vienu iš masiškiausių ir ryškiausių jaunimo judėjimų. Hipiai tarsi „neįtilpo“ į „normalios“ visuomenės rėmus, atsiribojo nuo jos. Jie buvo maištaujantis avangardas: neigė komunistų propoguojamas vertybes, oficialias mąstymo, išvaizdos normas, nesiskaitė su įprastiniais visuomeninio gyvenimo, elgesio standartais. Hipiai žavėjosi tuo, kas Sovietų Sąjungoje buvo draudžiama (roko muzika, domėjimasis rytų religija ir filosofija, narkotikai, etc.). Jie padėjo pagrindus vėlesniems jaunimo judėjimams, su jais siejamas ir roko gimimas bei jo išpopuliarėjimas. Lietuvoje, kur vienintelė leistina jaunimo organizacija buvo komjaunimas, hipai tapo alternatyva ne tik jam, bet ir visai to meto jaunimo kultūrai. Lietuviškoje istoriografijoje šis savotiškos jaunimo „revoliucijos“ etapas iki šiol nebuvo tyrinėtas. Tiesa, jau po truputį pasirodo studijos, kurios daugiau ar mažiau liečia šį užmirštą istorijos tarpsnį, bet išsamių tyrimų, liečiančių tam tikros sovietmečio jaunimo dalies kultūrą, iki šiol nėra. Todėl literatūra, susijusi su šiame darbe nagrinėjama tema, nėra gausi ir išsami. Ir iš viso, apie jaunimo kultūrą ar judėjimus sovietinėje Lietuvoje beveik nėra rašyta.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Hipiai

2009-02-21 | Hipiai, tai subkultūra kilusi iš jaunimo judėjimo, prasidėjusio JAV septinto dešimtmečio pradžioje ir paplitusio visame pasaulyje. Pats žodis hipis yra kildinamas iš amerikietiško žodžio hipster, reiškiančio klubus aptempiančias kelnes. Sąvoka pirmą kartą panaudota apibūdinti bytnikus, atsikėlusius į San Francisko Haight-Ashbury rajoną. Šie žmonės neigė tradicinę kultūrą ir gyvenseną, kūrė atskiras bendruomenes, klausė psychodelic rock, stovėjo seksualinės revoliucijos priešakyje ir naudojo narkotikus (dažniausiai LSD ir kanapes) kaip priemonę savo sąmoningumo tyrinėjimams. 1967 metais „Žmonių Sueiga“ (Human Be-In) San Franciske išpopuliarino hipių kultūrą ir privedė iki legendinės „Meilės Vasaros“, vykusios vakarinėje JAV pakrantėje, ir 1969 metais vykusio Vudstoko festivalio rytinėje šalies dalyje. Jungtinėje Karalystėje mobilios „taikos kolonos“ tarsi piligrimai keliavo į nemokamus muzikos festivalius Stounhendže. Judėjimas žymų mastą įgijo ir Meksikoje bei Naujojoje Zelandijoje, tačiau daugiau ar mažiau buvo aptinkamas beveik visur. Hipių stilius, maniera ir vertybės turėjo didelį poveikį kultūrai, muzikai, televizijai, filmams, literatūrai ir dailei. Jau nuo septinto dešimtmečio pradžios vyraujanti visuomenės dalis įsisavino daugelį hipių kultūros aspektų. Hipių išpažįstamas religinis ir kultūrinis įvairumas susilaukė plačiai nusidriekusio pripažinimo, tokiu būdu Rytų filosofija ir jos dvasinės idėjos pasiekė Vakarų pasaulio auditoriją.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Hipių judėjimas Lietuvoje. II dalis

2009-02-20 | Hipių judėjimą labiausiai veikė muzika. Ji buvo stipriausia ir paties judėjimo pusė. Hipių judėjimas chronologiškai susijęs ir su roko muzikos gimimu, o rokas šiems jaunuoliams nebuvo paprasta muzika - tai buvo kitoks bendravimo būdas, kita kalbos dimensija. Jis taip pat įkūnijo laisvės idėjas. „Roko muzika gimė kaip laisvės, meilės ir mirties metafora, metanti iššūkį moderniojo žmogaus sąmonei, kūrybai ir patirčiai. Jis tapo geriausiu instrumentu įgyvendinti kontrkultūros programą. Rokas tapo ne tik fenomenu, kuriame susiliejo kone visi įmanomi antistruktūros elementai bei jų išraiškos – karnavalas, stipriai teatralizuotas miesto gyvenimas, tyčinis socialinių vaidmenų supainiojimas ar net socialinių kaukių nuplėšimas, apnuoginantis nonkonformišką ir antistruktūrinę visuomenės gyvenimo konvenciją, prietarų ir dviprasmybių nepaisančią roko prigimtį - rokas tapo fenomenu, sąmoningai naikinančiu ribas, skiriančias realų, kasdienį gyvenimą nuo išgalvoto, nenatūralaus.“ Nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio Lietuvos jaunuoliai entuziastingai puolė drožti gitaras ir burtis į muzikines grupes. Beveik visos šio laikotarpio grupės buvo susikūrusios vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. Vilniuje - „Vienuoliai“, Kęstučio Antanėlio grupė, „Kėkštai“, pagrindinės Kauno roko grupės buvo „Kertukai“ ir „Aitvarai“. Iš kitų Lietuvos miestų minėtini Druskininkai, kur apie 1965 metus susikūrė Miko Suraučiaus vadovaujama grupė.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Gėlių vaikai: Vudstokas ir hipių epocha

2008-02-14 | 1969-aisiais įvykusi Vudstoko muzikos ir menų šventė daugiau nei 450 000 žmonių sukvietė į vieną Niujorko valstijos Sullivano apygardos ganyklą. Keturioms dienoms ši ganykla virto maža kontrkultūros zona, daug kam pakeitusia mąstymą, atvėrusia kelią į laisvą meilę ir turiningų malonumų pasaulį. Festivalis prasidėjo rugpjūčio 15 dieną 05:07 ir tęsėsi iki pirmadienio, rugpjūčio 18-osios. Festivalio metu buvo „uždarytas“ valstijos greitkelis – jame susidarė tokios spūstys, kaip Lietuvoje per Baltijos kelią, o valstijos valdžia pasirūpino, kad niekad nebeįvyktų kas nors panašaus. Kaip Votergeitas simbolizavo pasitikėjimo politikais krizę, o Vaterlo – gėdingą imperijų žlugimą, taip Vudstokas tapo septintojo dešimtmečio kontrkultūros apogėjumi. „Tai žmogus gali patirti tik kartą per gyvenimą" sakė renginio dalyviai. Festivalį suorganizavo keturi jauni draugai – parduotuvės savininkas Michaelis Langas, vaistų gamintojo multimilijonieriaus sūnus Johnas Robertsas, teisininkas Joelis Rosenmanas ir jaunų roko grupių vadybininkas Artis Kornfeldas. Juos draugėn sukvietė toks įprastinis „Wall Street Journal“ skelbimas: „Jauni vyrukai, turintys neribotą kiekį kapitalo, ieško galimybių investuoti ir verslo pasiūlymų“. Iš pradžių susitikę jie Vudstoke planavo įsteigti nuošalią įrašų studiją, bet vėliau išsikristalizavo festivalio idėja. Pati festivalio vieta turėjo išreikšti hipių kartos požiūrį: atgal prie žemės. Ji jau buvo pagarsėjusi kaip menininkų meka.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Gėlių vaikai: „Jefferson Airplane“ ir hipių epocha

2008-02-05 | Išgirdęs „Jefferson Airplane“ muziką, ją tikrai pamėgsi. Tave sužavės vaikiškas pirmojo albumo skambesio naivumas, pakerės vėliau atsiradę paslaptingi tonai, galop visa aplinka pradės raibuliuoti ir įgaus magiškos šviesos. Hipių epochos receptas tebeveikia, juolab dėl to, kad realybė irgi išlieka ta pati – beprasmiai karai, buki diktatoriai, nyki visuomenė ir didžiulis noras numetus visus pančius būti kartu... Septintojo dešimtmečio San Francisko muzika buvo kažkas daugiau nei muzika – tai buvo požiūris. Grupės iš šio miesto buvo orientuotos į kai ką kita, nei melodingumu pasižymėję Los Andželo kolektyvai (The Byrds, Buffalo Springfield, The Mamas and the Papas, The Beach Boys) ar įspūdingus triukus savo studijose naudoję anglai (The Beatles, ankstyvieji Pink Floyd, Moody Blues). Kai kurios grupės pajuto Cream ir Jimi Hendrix Experience įtaką, bet jau 1966, prieš Hendrixo debiutinio albumo „Are You Experienced?“ išleidimą, San Franciske bendruomeninės improvizacijos jaudulys pradėjo lenkti poreikį eksperimentuoti. Kitų miestų muzikantai išsiskirdavo purizmu atliekant bliuzo ir roko kūrinius, tuo tarpu San Francisko aplinka tarsi skatino kūrėjus „viską krauti į mišrainę“. Todėl šios scenos palikimas yra muzikine prasme sunkiai aprėpiamas, ir jį sunku priskirti prie kokių nors kategorijų. San Francisko muziką nelengva kopijuoti – improvizacija muzikantą „nuneša“ į ten, kur niekas kitas nepateks.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Morford Mark „Hipiai buvo teisūs!”

2008-02-01 | Nagi, įvardykite savo judėjimą. Įvardykite tai, kas gera, pozityvu, kas palanku ir draugiška aplinkai, tai, kas vyksta būtent dabar naujai „sužaliavusioje“ Amerikoje. Nerėkite „daugiau ginklų Teksasui“, „mažiau apsisprendimo gimdyti laisvės moterims“, nesiduokite įveliami į begalybę šlykščių Busho ir Co Viduriniuose Rytuose kariaujamų karų, kurie truks iki maždaug 2075 ir vis tiek nebus laimėti. Nes taip sunaikinsite šito mažo gyvo straipsniuko prasmę ir nutildysite naivią jame slypinčio išpažįstamo rožinio optimizmo gaidelę. Kalbu apie energiją taupančias lemputes, į meinstrymą ateinantį natūralų maistą, valiklius be chemijos; kalbu apie banginių ir delfinų saugojimą, kalbu apie jogos studijas, dygstančias kiekvienam miesteliūkšty, dideles natūralių dribsnių dėžes parduotuvėse, aplinkai nekenksmingus vibratorius ir Toyota Prius, tampančią keisčiausiu padėties visuomenėje simboliu. Žinot, tai geri daikčiukai. Apsižvalgykime: mes aukojame ištisas pramonės šakas makulatūros perdirbimui, naujai pigios saulės energijos technologijų kartai ir Oskarą filmui „Nepatogi tiesa“ (The Inconvenient Truth). Netgi didžiausi beširdžiai korporacijų monstrai, kaip Wal-Mart dabar įtikinėja, kad jie išties, išties rūpinasi aplinkos išsaugojimu, nes, na, „taip daryti teisinga“ (skaityk: Tai labai ekonomiška ir praktiška, nes jei jie nepradės rūpintis aplinka, jie tuoj bus išgręžti gamybos ir gabenimo iš brutalių Kinijos sweatshop'ų kainų).

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

„Visi hipiai buvo funky“

2005-10-05 | Jaunystė. Mes tikėjome tais dalykais, idealais. Iš to ir kilo Hippylando idėja. Hipių logotipai, internetiniai puslapiai, knygos, visa jų veikla yra nesmurtiniai. O „nuostabios“ smurtinės organizacijos, kurioms atstovauja kai kurie valdžios organai, aišku, yra prieš hipių judėjimą, nes tai prieštarauja jų pačių egzistencijai. Hipiai deklaruoja ne smurtą, o meilę ir pan., ir man priimtina ši jų „religija“. Pradžioje hipių judėjimas buvo labai „čiotkas“, viskas buvo gerai sutvarkyta, kol jis netapo komercinis. Tai natūralu: atsirado tie, kurie pradėjo gaminti indėniškus ir aborigeniškus papuošalus ir pan. Hipiai naikino skirtumus tarp tautų. Jie plačiai atvėrė tautų bendravimo duris, atsirado „kraujomaiša“ tarp įvairių kultūrų, visuomenės sluoksnių. Hipiai spyrė į užpakalį tai žmonijos daliai, kuri nebuvo pasiruošusi tokiems dalykams. Jie pirmi pradėjo kovoti prieš karą Vietname ir pan. Siūlau pažiūrėti filmą „The Doors“ (1991 m., rež. Oliver Stone – red.). Prisimintinas ir pirmasis hipių roko festivalis (Woodstock – red.), kuris įvyko Amerikoje. Jis buvo laisvas, nepriklausomas. Daug sukurta filmų ta aštuntojo dešimtmečio tema, pvz. Peter Greenawey filmai. Pirmasis Hippylandas vyko Didždvario gimnazijos kieme. Beje, kas juokingiausia, kaip vėliau sakė senieji hipiai Mažylis, Remigijus Jurela, kaip tik čia jie rinkdavosi, gerdavo vyną, dainuodavo dainas. „The Doors“ buvo jų religija, o jų muzika buvo „Led Zeppelin“, Jimmy Hendrixas.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kai mokėjome mylėti 2

2004-06-25 | Ko šiandien klausosi keturiasdešimtmečiai ir penkiasdešimtmečiai? Buvę ilgaplaukiai, pavargę nuo pragariško jaunystės eliksyro, nuo visų ZZ TOP brauškalų, Van Haleno saikingo metalinio erzelio, pasitenkina dažniausiai ramesniu bliuzu, kiti panyra į klasiką (kodėl nors kartą gyvenime nepasigėrėti Filadelfijos simfoniniu ar Jaša Heifecu?), prakaituoja džiazo koncertuose. Vienetai įsigilino į avangardą, parsidavė triukšmo estetikai. "True sailing is dead", tikras buriavimas mirė, - dainavo Jimas Morrisonas. Ar dar gyvas tikras rokas? Pensininkų "The Rolling Stones" koncertuose stadionų publika šėlsta, kai kurios porelės net mylisi tarp gerbėjų skambant "Negyvoms gėlėms" ar "Laukiniams arkliams". Ir senukai rolingai kol kas uždirba daugiau už visas Britney. Seni hipiai visai nebijo mirti, nes moka mylėti. Taip, po dešimtmečio jų nebebus. Kiek liko tų mūsų kartos nenupezusių atlikėjų? Kadaise, apsilankęs jankių krašte, užsukau į Naująjį Orleaną, mat ten gimė visa ši velniava. Niekuomet nemėgau diksilendo, bet kai Prancūzų kvartale, "Preservation Hall" daržinėje, už vieną dolerį pasiklausiau senukų negrų atliekamo dixie, supratau, kokia muzika yra linksmiausia pasaulyje. Tie seniai juodžiai, rodės, nuvirs iš tingulio, o pliekė taip užkrečiamai, kad visa "bakūžė", kurioje, beje, pradėjo savo karjerą Armstrongas, šoko. Jei norite suprasti mūsų šaknis, vykite, kaip daugelyje dainų pasakoja rokmenai, bliuzmenai, džiazmenai, į Naująjį Orleaną, nebūtinai Mardi Gras festivalio dieną.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kai mokėjome mylėti

2004-06-24 | Dainos gelbsti, prikelia, įkvepia, suvedžioja, nuramina. Vieniems patinka matinės, miglotos, kitiems - nepadorios. Vieniems - nieko nereiškiančios, padedančios užsimiršti, kitiems - tik prasmingos, dramatiškos, piktdžiugiškos, vingrios, nutrūktgalviškos. Vieniems dainos - sekso pakaitalas, kitiems - papildas, fonas. Dainos - maži mūsų romanai, novelės. Kartą nežinojau, kaip elgtis keblioje situacijoje, ieškodamas išeities klausiausi "Deep Purple" dainos "Living Wreck". Išsiverčiau pavadinimą. Jie dainavo apie laivo nuolaužas, griuveną. Supratau, kad pats esu gyva griuvena, tai paskatino keisti padėtį. Tik netampykit marškinėlių, nesispjaudykit. Kai perskaitysit, galėsit spirti į storą mano užpakalį. Pirmiausia apie lietuviškas, pamirštas dainas. Kas nerūpestingai skaldė apie išsiskyrimą? Berods "Gintarėliai" sakė - neisiu ta gatve, kuria tu nuėjai, nedainuosiu tos dainos, kur dainavai, nes tu eini, dainuoji su kitu. Ir man negaila nieko, tik vasaros. Cool. Arba mes dar susitiksim, taip mėnuo man sako, ne veltui jis lieja sidabrą ant tako. Paprasta, genialu. Susitiksim, dar ne viskas prarasta. Tokia viltis lieka normali, vyriška. AR NEPASTEBĖJOTE, KAD GERIAUSIOS YRA TOS DAINOS, KURIŲ KLAUSĖMĖS, KAI MOKĖJOME KARŠČIAUSIAI MYLĖTI? Tad gal kam nors tai buvo tvistas "Ja pušistyj belenkij kationok", kitam - "Senieji Vilniaus stogai". TADA net panos klausėsi roko. Beveik visos. "Raganiai" jau prieš 30 metų pliekė be kompleksų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!