|
|
Akimirkos sentencija |
|
|
|
Gyvenimas užkrečiamas - kaip ir liga |
|
|
Žorž Sand |
|
|
|
|
|
|
|
Draugai |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Reklama |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Politika
|
 |
|
|
Kapitalizmo ir socializmo kryžkelės (2 dalis)
2013-02-01 | Jei svarstome apie konkrečius kapitalizmo ir socializmo skirtumus, tai pirmiausia verta pastebėti, kad kapitalizmo įsigalėjimas nulemia nedidelės, bet privilegijuotos visuomenės dalies dominavimą prieš kitą, pagrindinę visuomenės dalį. Klasinė visuomenės struktūra atspindi ir ekonominę struktūrą. Socialistinė sistema iš esmės pažaboja išnaudojimą, įtvirtina darbo žmonių teises. Jei kapitalistinėje sistemoje valstybės valdyme lemiama įtaką turi siauros, bet labai įtakingos kapitalistų kastos-bankininkai, oligarchai ir korumpuoti politikai, tai socialistinėje sistemoje lemiamą įtaką turi darbo žmonės- darbininkai, valstiečiai, pažangioji inteligentija. Būtent darbo žmonėms atstovaujančios socialistinės politinės jėgos įtakojo Skandinavijos šalių ir visos grupės Lotynų Amerikos valstybių(Argentinos, Urugvajaus, Kosta Rikos, Venesuelos, Peru) pažangą, Slovėnijos pažangą, nedidelės Kipro valstybės pažangą. Kipre didžiulę įtaką turi Kipro Komunistų partija, šios partijos nariai yra daugelio didesnių Kipro miestų merai, šios šalies prezidentas- irgi komunistas K.Christofijas. Tik 13,5 procento Kipro gyventojų yra atsidūrę žemiau skurdo ribos, bedarbystės lygis-tik 7,3 procento, šioje šalyje egzistuoja ir nemokamo aukštojo mokslo sistema. Didžioji dalis Kipro gyventojų-tai viduriniosios klasės atstovai. Tuo tarpu Lietuvoje visai kitokia visuomenės sandara-klesti du procentai mūsų krašto piliečių, apie 10 procentų galima priskirti viduriniajai klasei, virš 30 procentų jau yra atsidūrę žemiau skurdo ribos, o likusieji gyvena kukliai, kartais jau balansuodami ties skurdo riba. Tad Lietuva šiuo metu-tai tipiška oligarchinė valstybė, kurioje yra įsigalėjusi monopolinio kapitalizmo sistema.
|
| |
|
Buvau teisus “valstybininkai” labai galingi
2013-02-01 | Sunku ir apsakyti tą būsena kuri mane apėmė išgirdus, kad Generalinė prokuratūra ir vėl paskelbė, savo seną pramaną apie mūsų tragiškai žuvusį saugumo pulkininką ir diplomatą Vytautą Pociūną. Jie tempė, tempė, tempė ir vis laukė kol mes pamiršime. Matosi, kad jie net nesiruošė keisti savo pozicijos. Kaip tūlas Justinas Laučius paskubomis dar 2006 metais, akivaizdžiai lenktyniaudamas su tuometiniu NSGK vykusiu parlamentiniu tyrimu, dieną prieš mums baigiant savo tyrimą, pareiškė, kad V.Pociūnas pats iškrito per langą man nesukėlė tokios nuostabos kaip dabartinis verdiktas. Pašiurpau ir pasimečiau. Reiškia situacija valstybėje tik blogėja. NSGK tyrimo atskleistas o žurnalistų taip pavadintas „valstybininkų“ klanas gyvas, įtakingas ir stiprus. Kad taip yra įtariau, bet vis dar ruseno viltis. Kaip sako lietuvių liaudies patarlė Viltis miršta paskutinė. Labai nesinori pripažinti, kad niekšai jau laimėjo ir jie diktuoja madas. Deja po tokių naujienų arba po V.Uspakicho triumfo per rinkimus ir antisisteminių jėgų fiasko (prie kurių priskiriu ir mūsų komandą) nusvyra rankos ir sunku surasti optimizmo be kurio neįmanoma kurti ateitį.
|
| |
|
Kapitalizmo ir socializmo kryžkelės (1 dalis)
2013-02-01 | XX amžius – tai kapitalizmo ir socializmo konkurencijos amžius. XXI amžiaus pradžioje socialistinės idėjos ne tik nežlunga, bet vis labiau plinta, pasaulyje egzistuoja keliolika socialistinių valstybių( Suomija, Slovėnija, Norvegija, Argentina, Urugvajus, Kosta Rika, Mauricijus, Kinijos Liaudies respublika, Singapūras, Peru, Ekvadoras ir dar kelios socialistinės šalys). Kai kuriose šalys jau pasiekė lemtingą kryžkelę, artimu laiku paaiškės - ar jos pasuks socializmo keliu. Žvelgiant į istorijos raidą, įdomu pastebėti-kad XIX-XX amžiuose pasaulinį monopolinio kapitalizmo voratinklį mezgė Rokfeleriai, Morganai, Šifai, Astorai ir kitos įtakingų magnatų giminės(visi jie-didelę įtaką turinčių slaptujų ložių nariai). Šios magnatų giminės labai įtakingos ir šiuo metu. Rusijoje didžiulę įtaką turi Deripaskos, Usmanovai, Machmudovai, Rachimkulovai, Kovalčiukai ir kiti galingas korporacijas valdantys oligarchai. O Lietuvoje palaipsniui įsigalėjo Kėvišai, Keserauskai, Matuzai, Janukoniai, Čepanoniai, Daugėlos, Gusiatinai, Gribojedovai bei kiti monopolinio kapitalizmo rykliai. Paminėti veikėjai buvo ypač susiję su kriminalinio Kubiliaus režimo vadeivomis. Būtent Kubiliaus režimo politika pamynė darbo žmonių teises, įteisino energetikų reketą bei kitokius neigiamus reiškinius.
|
| |
|
Viešai diegiamas kriminalinis mąstymas
2013-02-01 | Tikrai nebesinori prisiminti to baisaus ciniško melo ir veidmainystės kurį tonomis ant mūsų galvų be jokios sąžinės graužaties pylė ne kokie nors gatvių šlavėjai o Lietuvos aukščiausios valdžios institucijos Seimo nariai ir vadovai. Tačiau negalima tylėti, nes ir toliau tas vyksta. Po brutaliai nupirktų rinkimų. Nupirktų ne tik per pačius rinkimus, bet ir prieš tai keletui partijų išsidalinus žmonių taip sunkiai uždirbtus dešimtis milijonų litų savo rinkiminei reklamai iš valstybės biudžeto, o kitus palikus be lėšų. Apie kokius teisingus ir lygius rinkimus visiems joms dalyviams galima teigti, jeigu iš TV ekranų ir kitos žiniasklaidos jau gerokai prieš rinkimus sklido panigirika keltui partijų ir jų vadams, o kiti iš anksto buvo paskelbti autsaideriais. Apie kokius teisingus rinkimus galima teigti, jeigu vienų aiškiai melagingi pažadai buvo tiražuojami milijoniniais tiražais net nepažymint, kad tai melaginga reklama, o apie kitų tikrai pažangias idėjas išvis nutylima. Galų gale ką atstovauja VRK, jeigu ne tuos kurie demonstruoja jėgą ir įvaro VRK vadams panišką baimę, kad gavę valdžią juos nubaus arba pamalonins, kaip ir atsitiko. Todėl net nereikia tikėtis, kad VRK imsis ryžtingų priemonių pašalindama iš rinkimų jau ne kartą nusikaltusią darbo partiją „šeriant“ V.Uspaskicho „Vikondos“ dešromis rinkėjus. Juk tai ne kartą naudota šių „veikėjų“ priemonė. Ir jeigu šį kartą nebūtų trūkusi visuomenės ir LR Prezidentės kantrybė vėl nieko nebūtų įvykę. Tiesa nelabai kas ir įvyko. Truputį patriukšmavo ir nutilo.
|
| |
|
Kada subyrės Europos sąjunga?
2012-12-30 | Nobelio taikos premijos suteikimas Europos Sąjungai vokiškus portalus užtvindė publikacijų srautu – beveik trys milijonai straipsnių. Beveik tris milijonus staripsnių yra užfiksavęs „išmanusis“ intenetas. Daugiausia – kritiškai vertinančių tokį Nobelio komiteto sprendimą, vertinančių jį su pašaipa, pykčiu ir net pagieža. Ypač daug komentarų susilaukė žinomo žurnalisto, rašytojo Henryko M. Broderio publikacijos. Jo straipsnis „ES nesprendžia problemų, ji pati yra problema“, paskelbtas laikraštyje „Die Welt“ 2012 m. gruodžio 20 d. Manytume, kad Slaptai.lt skaitytojams bus įdomu susipažinti su vieno talentingiausių Europos publicistų tikrai ne optimistinėmis mintimis apie Europos dabartį ir ateitį. Sena rusų patarlė byloja – „kai per mažai išgeri vodkos, būna ir negražių nuotakų“. Ekonomikoje ši taisyklė negalioja. Juk negali patogiai įsitaisęs dainuoti sau „Koks gražus Kalėdų metas“, kai matai, kad dega kaimyno troba. Nes nujauti, kad arba ugnis persimes ant tavo namo, arba tau teks priglausti ir maitinti be pastogės likusį kaimyną. Esame paskutinių Europos dienų liudininkai. Ne fizine, veikiau filosofine metaforiška prasme. 1922 m. vokiečių rašytojas Karlas Krausas buvo nuspėjęs paskutiniąsias žmonijos dienas („Paskutiniosios žmonijos dienos“ - tragedijos pavadinimas. – I.T.), o dabar prieš mus – „Paskutiniosios Europos dienos“. Jos ne šiaip sau prieš mus, jos mums nuolat kelia nerimą.
|
| |
|
|
Globali Lietuva be lietuvių?
2012-03-09 | Šiandieninė karta „bėga“ iš Landsbergio, Brazausko, Adamkaus, Grybauskaitės „Lietuvų”, o tai jau visai kitos „Lietuvos“. Nevienodos ir išvykimo priežastys, pokaryje žmonės bėgo nuo jų šalį prievartą užėmusio okupanto, o šiuolaikiniai emigrantai išvyksta geresnio gyvenimo ieškoti. Iš čia ir terminai – ekonominė emigracija ir politinė emigracija. Iš tikrųjų „dipukų” kartoje lietuviai turėjo savitą pasaulėžiūrą, filosofiją ir net ideologiją. Būtent tai buvo prielaida išlaikyti jų tapatybę, o šiandien mes to viso jau nebeturime. Jei kalbėtume apie visuomenę diasporose be ideologijos, tai akivaizdu, kad būtent teritoriškumas tampa esmine prielaida norint išsaugoti pačią tautinę bendruomenę. O jeigu jo nėra greitai neliks ryšio ir su pačiais išvykusiais. Aišku emigraciją galima laikyti ir pozityviu dalyku, per kurį, susipažįstant su kitomis kultūromis, tautomis, auga žmogaus mąstymas, plečiasi pasaulėžiūra, jis įgyja naujų įgūdžių, išmoksta naujų dalykų, kuriuos galbūt pritaiko savo šalyje grįžes. Žvelgiant iš šių pozicijų emigracija tikrai nėra blogai, tačiau tokia emigracija vyksta dėl kitų (pvz.: pažinimo) priežasčių. Dabar pažiūrėkime, kodėl ji vyksta pas mus; mūsų žmonių motyvai jau toli gražu ne pažintiniai, ne siekis plėsti mąstymą, o daugiausia ekonominės priežastys. Dominuoja mintis, kad reikia palikti šitą „bėdų kalną”. Tai ir yra baisausia, todėl prieš kuriant įvairiausias strategijas ir projektus, visų pirmą rekia sau užduoti paprastą klausimą – kodėl žmonės palieką Lietuvą būtent su tokiomis mintimis?
|
| | |
|
|
Duokite mums valdžią... (2 dalis)
2010-07-29 | Kadangi šio laiško autorius nesutiko atvirai diskutuoti internetiniame diskusijų forume - todėl aš jo asmeninius duomenis nutylėsiu. Atsakydamas į šią žinomo Lietuvoje žmogaus kritiką noriu atkreipti jo dėmesį į tai, kad mozaikinė pasaulėžiūra labai primena pasaulio žemėlapį. Jeigu Jūs eidamas pėsčias ar važiuodamas automobiliu artėjate prie horizonto linijos - tai iš mokykloje išmoktų geografijos pamokų (žemėlapių studijavimo) visuomet žinote - jog už šiuo metu Jūsų matomos (ir atpažįstamos) pasaulio dalies - visuomet dar kas nors yra. Todėl kai aš remdamasis mozaikine pasaulėžiūra viešinu man žinomus ir mano susistemintus faktus - tai taip pat yra savotiška kelionė „link pasaulio pažinimo horizonto". Jeigu Jūs nesutinkate tuo „pažinimo keliu" keliauti kartu - tai dar visiškai nereiškia jog už „pažinimo horizonto" išvis nieko nėra, arba kad ten esantys daiktai bei reiškiniai tarpusavyje yra niekaip nesusieti. Prieš darant tokias skubotas ir neteisingas išvadas - derėtų pasidomėti pačiu Jūsų kritikuojamo mano straipsnio turiniu. Jame aš nuosekliai aiškinu - kaip ir kodėl „valdžią turinčiųjų" primetama kaleidoskopinė pasaulėžiūra žmonėms sukuria realias pasaulio tikrovės suvokimo deformacijas. Gerb. skaitytojai, apsigynę nuo oponento kritikos, mes galime pratęsti pokalbį apie tai - kodėl žmonės nesuvokia pasaulio sandaros tikrovės.
|
| | |
|
|
Duokite mums valdžią... (1 dalis)
2010-07-20 | Gyvename išties įdomiais laikais: kuo daugiau valdžią turintieji gerina mūsų gyvenimus - tuo labiau tie gyvenimai blogėja. Įdomiausia šio paradokso dalis yra tame - kad visiškai nesugebantys valdyti šalį „politikai" net nesuabejoja - jog šalies valdymas yra tik jų veiklos sritis, jų profesija. Vieniems „pasaulio gelbėtojams" beviltiškai susikompromitavus - tuoj atsiranda kiti ir reikalauja: „Duokite mums valdžią. Mes tai tikrai padarysime visuotinį gerbūvį". Kad įsitikinti, jog atėję į valdžią „politikai" nesiruošia nieko pozityvaus nuveikti - bet kuriam rinkėjui užtenka iš bet kurios politinės programos teksto išrinkti veiksmažodžius ir juos surašyti vienoje eilutėje. Perskaičiuos taps aišku, kad tai tik visiškai niekuo nepagrįstų „gerų norų" rinkinys. 1563 - 1618 metais gyvenęs anglas teologas J. Herbertas pirmasis pasakė, kad: „Gerais norais ir ketinimais pragaras perpildytas". Tačiau naivūs ir patiklūs posovietinės Lietuvos piliečiai už tokius tuščius pažadus kiekvienuose rinkimuose „politikams" eilinį kartą „duoda valdžią", pradeda garsiai garbinti naujuosius „drakonus" ir netrukus... tyliai keiksnoti blogą valdžią. Šiuo metu brautis į valdžią aktyviai ruošiasi net kelios eilinės „pažadukų" grupės. Tai mane ir paskatino parašyti šį straipsnį. Albertas Einšteinas yra taikliai pastebėjęs, kad: „nuolat daryti tą patį ir tikėtis jog gausis skirtingi rezultatai - yra neprotingo elgesio požymis". Šiame straipsnyje pasistengsiu argumentuotai išaiškinti tikrąsias tokio visuotinio Tautos „neprotingumo" priežastis. Kad nesusilaukčiau eilinio diplomuotų piliečių priekaištavimo - jog: straipsnis yra per ilgas - aš iš karto pareiškiu, kad šis straipsnis prašytas jo autoriui vadovaujantis mozaikine pasaulėžiūra. Apie žmonių turimas pasaulėžiūras išsamiai pakalbėsime šio straipsnio tekste.
|
| | |
|
|
Kelias iš aklavietės
2010-04-02 | Daugumoje spaudoje bei internetinėse svetainėse patalpintų straipsnių, televizijos laidose vienaip ar kitaip dejuojama dėl blogo gyvenimo, dėl paskutinių visuomenės moralumo likučių sunaikinimo, bet nuo to valstybėje niekuomet niekas nesikeičia. Pasidomėti, kodėl nesikeičia, dejuojantieji paprasčiausiai pamiršta. Jeigu šį reiškinį apibūdinti vaizdesne kalba, tai panašu į nenugalimos potvynio srovės nešamų nelaimėlių šauksmus: „Gelbėkite". Trumpam suabejokime tos mus gyvenimo kelyje nešančios „nenugalimos srovės" nenugalimu ir pasidomėkime, iš ko ji susideda, ir tuomet paaiškės: ar tos jos sudedamosios dalys (o kartu ir pati „srovė") tikrai yra nenugalimos? Pats lengviausias (todėl primityviausias ir neduodantis ilgalaikių rezultatų) minėtų problemų sprendimo būdas yra kaltų ieškojimas - arba, kaip priimta sakyti plačiojoje visuomenėje - „iešmininkų nubaudimas". Tai labai patogus problemų sprendimo būdas - nes visuomet yra kalti tik kiti, o pats kaltintojas „sėdi aukštai virš vykstančio marazmo" ir įvykių atžvilgiu yra neutralus. Tačiau turiu Jus nuvilti - toks požiūris yra „teisingas" tik tokio kaltintojo požiūriu ir egzistuoja tik jo paties sąmonėje. Jūs, gerbiami šių eilučių skaitytojai, galite mane visiškai pagrįstai paklausti: jeigu tikrovė tikrai yra tokia, kokią aš čia „tapau", tai kodėl to nepastebi patys protingiausi, vadovaujančius postus visuomenėje užimantys žmonės ir nesiima jokių priemonių kad mus išvesti iš šio klystkelio?
|
| | |
|
Pono Hegemono ratai
2009-12-18 | Regis, gripo epidemija net viešosios erdvės akademijoje jau bemaž absorbavo nūdienos versijas apie „pdf“ formato perversijas Lietuvoje. Pandeminis gripas tarytum negailestingas molochas reikalauja vis naujų aukų ir nelaimėlių. Kaip, beje, ir pono Hegemono sumeistrauti sunkmečio inkvizicijos ratai, išradingai traiškantys elektoratą. Negailėdami nei jaunatvei, nei senatvei atstovaujančių elektorato elementų. Ponas Hegemonas tartum koks kanibalas Hanibalas Lekteris – beje, šaltinių teigimu, autentiškas Lietuvos aristokratų giminės palikuonis – akylai sau stebi, kaip rieda ratai rateliukai, ir, matyt, besiklausydamas pianisto Glenno Gouldo atliekamos, begalinę ramumą spinduliuojančios „Aria da capo“ iš Johanno Sebastiano Bacho „Goldbergo variacijų“, intensyviai svarsto, ką čia dar paaukojus antikrizinei gastronomijos puotai per pandeminį gripą. Nors pensininkai ir apskritai senoliai vis dar pagarbiai vadinami senjorais, tačiau pono Hegemono ratų mechanikos paradigmoje garbingos vietos senjorų kategorijai, deja, po truputį nebelieka. Todėl, perfrazavus brolių Coenų (Koenų) filmo „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ pavadinimą, galima teigti: Lietuvoje jau nėra vietos pensininkams. Na, ir kitiems nelaimėliams bei „lūzeriams“, neatlaikiusiems „iššūkių“, „proveržių“ ir „permainų“ naštos. Todėl manding netrukus daugeliui bus lengviau suvokti kvantinę mechaniką nei valstybės gelbėjimo rato, kurį konstruoja beveik matriarchalinis triumviratas, veikimo dėsningumus.
|
| |
Populiariausių straipsnių Top-100
|
|
|
