|
|
Akimirkos sentencija |
|
|
|
Yra žmonių, manančių, kad visa, kas daroma rimtu veidu, yra protinga |
|
|
G. K. Lichtenbergas |
|
|
|
|
|
|
|
Draugai |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Reklama |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Proza
|
 |
|
|
Laiškas tau
2003-06-27 | Ar kada nors gyvenime esi parašęs nors vieną laišką? Manau, kad taip… Beveik kiekvienas žmogus nors kartą yra parašęs laišką… Man patinka rašyti. Kodėl? Ogi todėl, kad rašydamas laišką tu nematai žmogaus, tu nematai jo akių. Neprivalai žiūrėti į jį, nors ir labai šlykščius dalykus nori pasakyti… Taip lengviau. Laiškai tavęs nesuvaržo, laiškai padaro tave laisvesnį… Neprivalau žvelgti į tavo pašiepiančią veido išraišką… O jei kas ne taip, paprasčiausiai gali viską nubraukti ir vėl pradėti iš naujo… Taigi ir aš tau rašau laišką. Nieko nebraukydamas. Viską rašydamas be klaidų. Viską išsakydamas. Viską, kas guli man ant širdies. Galbūt šiek tiek bijodamas, kad tu manęs nesuprasi, kad tu pasijuoksi iš manęs.
|
| |
|
Nesislėpk!
2003-06-27 | Kiekvienas žmogus dėl meilės gali padaryti viską. Paulius Kručas padarytų bet ką. Jo meilė tyra kaip krištolas, jis pats tyras kaip krištolas. Argi įmanoma tokiu būti? Žinoma, kad įmanoma. Paulius toks. Vaikinas neišsiskiriantis iš kitų, paprastas, bet kartu ir labai paslaptingas. Jis neturi gražaus veido, bent jau pats taip įsivaizduoja. Tai vienas iš jo kompleksų. Jo galvoje vienintelis įsitikinimas: " …aš negražus, aš niekam nepatinku ir tikriausiai niekada nepatiksiu…". Ši mintis gniuždo jį. Gniuždo dvasiškai. Bet Paulius Kručas negali niekuo sau padėti… jis jau toks… O tuo tarpu savanaudis kompleksas baigia suvalgyti jį gyvą…
|
| |
|
Įtaka
2003-06-27 | Kaip ir kiekvienas mažas berniukas, taip ir Tomukas norėjo mažo, meilaus šuniuko. Kas gi nenorėtų? Šuo – geriausias žmogaus draugas. Draugų juk niekada nebus per daug. O toks ištikimas draugas, kaip šuo, niekad niekada nesukliudys. Didelis, didelis noras turėti šuniuką spaudė Tomuko širdį. Visi turi, kodėl aš negaliu turėti? Tėti, nupirk man šuniuką… mama, tu nupirk man šuniuką. Nupirkit pagaliau man šuniuką… Noriu, noriu, noriu šuniuko… Tokie įkyrūs verkšlenimai tikriausia kiekvieną išvestų iš proto. Tomuko tėvai – ne išimtis. Jie myli savo sūnų. Jie negali ištverti tokių verkšlenimų, jų širdys negali atsilaikyti tokiems meiliems prašymams.
|
| |
|
Ovidijus Kulbokas "Problema!"
2003-06-27 | Jam aštuoniolika. Sėdi parke vienas bei vienišas. Užsisklendęs savyje ir nematantis nieko, tik savo vidų, savo jausmus. Nereikia jam šios sumautos realybės. Netrokšta joje gyventi, neketina ja mėgautis. Vidinis pasaulis spalvotas bei ramus… gera… Pro šalį eina žmonės, važiuoja mašinos, bet šiam vienišam žmogui nerūpi niekas. Kitoks. Jis turi savo pasaulį, kuriame jam linksma ir gera. Galvoje viena mintis…Kodėl aš čia? Už ką aš čia?… Vienišas žmogus, kuris niekam nereikalingas, kurio niekas nemėgsta. Gal tai mano paties kaltė? Gal pasauliui būtų lengviau, jei aš išeičiau?
|
| |
|
Ovidijus Kulbokas "Niekas"
2003-06-27 | Man septyniolika. Savo vardo aš nesakysiu. Turiu labai daug rūpesčių, nenoriu turėti jų dar daugiau. Ir vėl aš jums papasakosiu apie savo didžiausią problemą, apie didžiausią savo bėdą. Sunku man apie tai šnekėti... labai sunku... bet teks... Jei neišsipasakosiu, sprogsiu, sprogs mano širdis, sprogs mano širdis sveikame kūne. Taigi ir pradėsiu labai skausmingą ir niūrių pasakojimą... bet man sunku... negaliu to išsakyti žmogui į akis, todėl viską išdėstau šiame tuščiame, švariame lape. Nekreipk į šias blevyzgas labai daug dėmesio... bet... bet perskaityk... pasakoju... norisi rėkti...
|
| |
|
Franz Kafka "Pranešimas akademijai"
2003-06-27 | Aukštieji akademijos ponai! Jūs suteikėte man garbę paragindami pateikti akademijai pranešimą apie mano ankstesnį beždžionišką gyvenimą. Šia prasme, deja, negaliu įvykdyti jūsų prašymo. Beveik penkeri metai skiria mane nuo beždžionystės, kalendoriškai tai galbūt trumpas laiko tarpas, tačiau be galo ilgas norint įveikti šuoliais, kaip tai padariau aš, kartais padedamas puikių žmonių, klausydamas patarimų, lydimas plojimų ir orkestro muzikos, tačiau apskritai vienas, nes visa palyda, vaizdžiai kalbant, buvo toli nuo barjero. Man nieko nebūtų pavykę pasiekti, jeigu būčiau atkakliai laikęsis praeities, jaunystės prisiminimų. Svarbiausias mano priesakas buvo atsikratyti visokio užsispyrimo;
|
| |
|
Renata Šerelytė "Laukinio mėnulio fazė"
2003-06-27 | Tamsiaaki birželi, kur vedies girtas priemiesčio obelis,
Jau lariokas nedirba - jau išdžiūvo šlapimo žymė.
O toliau nieko nėr - plaukia gaze didžiulis nekropolis,
Liežuvėliu melsvu kyla meilė, etilo dvynė. Juodas birželis geidulingo meilužio pirštais glostė alpstančias priemiesčio obelis. Bet Uranijai, susigūžusiai ant laiptų, erotika nerūpėjo. Ji užsimerkė ir pabandė sau įteigti, kad ne jos galvoj, o duobėtu asfaltu risčia dribsi keletas raitosios policijos pareigūnų. Atsimerkė. Keliu pradyrino tik Irmutė - ryškiai raudonomis kelnėmis, kalbėdama su savimi. "Policijos niekada nebūna ten, kur jos iš tikrųjų reikia", - su kartėliu pamanė Uranija.
|
| |
|
Renata Šerelytė "Laiškai kaimynui"
2003-06-27 | Žinau, kad Tamsta neseniai grįžot iš provincijos, ir nuoširdžiausiai tikiuosi, kad dabar Jūs kur kas labiau jaučiate savo vertę ir vietą gyvenime. Kaimo aplinka palanki sveikatai, bet kartais labai mielas ir liguistumas. Jeigu nepasigesit brangiosios burokėlių lysvės ir kruvinąja banga išsiliejusio saulėlydžio virš protėvių girios, vadinasi, Jūs iš esmės sveikas. Bet visgi kaip mes negražiai nusiritome, kaip žemai puolėme, kad švenčiausius dalykus vadiname nesveikais!.. Argi agrarinis jausmas nenusipelnė jokiai kritikai neįkandamo garbinimo?.. Ar jis negali būt toks pat idealus ir nediskutuotinas kaip šviesus rytojus?..
|
| |
|
Ir dar kartą apie meilę
2003-06-27 | Galbūt sunkiausia apibūdinti meilę. Kas tai? Tikriausia niekas niekada į šį klausimą neatsakys. O aš pabandysiu. Mano mintys niekada nestovi vietoje.... kelyje.... trumpas kelias.... trumpas pasakojimas...... Vaikinas. Galbūt gražus. Supratingas ir užjaučiantis. Mylintis. Romantiškas. Na, žodžiu, man iki jo toli... Mergina. Labai graži. Supratinga. Galbūt ir linksma. Na, vienu žodžiu, beveik idealas. Ir atsitik tu man taip, jog jie susitiko. Netikėtai gatvėje pamatė vienas kitą, bet, deja, viskas tuo ir baigėsi... trumpam... gaila... nė kiek... ir vėl tas pats... juk gyvenimas sukasi ratu... jie vėl susitiko. Gal tai likimas... melas... šį kartą susitikimas truko ilgiau... pakalbėjo, pajuokavo... na, žodžiu, galbūt patiko vienas kitam. Žinau – vaikinui ji tikrai patiko. O dėl merginos... negarantuoju... kas supras tas merginas?
|
| |
|
Roaldas Dobrovenskis "Trys pokalbiai su velniu"
2003-06-27 | Roaldo Dobrovenskio (g. 1936 m.) biografinis romanas "Rainis ir jo broliai" parašytas rusiškai, bet Latvijoj pirmiausia išėjo (1999 m.) latviškas jo vertimas. Ir įvertintas jis - kaip vienas ryškiausių tų metų kūrybinių laimėjimų Latvijoje: pelnė jos Ministrų kabineto apdovanojimą. "Jeigu iškiltų būtinybė išrinkti tūkstantmečio žmogų Latvijoje, esu visiškai įsitikinęs, kad jis būtų Rainis", - tvirtina autorius esė "O jūs ar ką nors mylite?", išspausdintoje pirmajame 2000 metų "Karogs" žurnalo numery.
|
| |
Populiariausių straipsnių Top-100
|
|
|
