LT   EN   RU  
2019 m. spalio 15 d., antradienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Slaptos bendrijos
Iliuminatai

2009-04-20 | Iliuminatai [lot. illuminator - apšviestas], slaptų religinių-politinių draugijų, kovojančių su jėzuitais, nariai Europoje; ypač buvo paplitę XVIII a. II pusėje Bavarijoje. 1776 metais, kai grafas Kaliostras įsikūrė Londone, Bavarijos teisės profesorius Adamas Veischauptas sukūrė filosofinę organizaciją, smarkiai išsiskiriančią savo ambicingumu. Pavadinta Iliuminatų Ordinu, ši bendruomenė, išgyvenusi maždaug dešimtmetį, buvo uždrausta ir išnaikinta valdžios. Tačiau ir šiomis dienomis yra jaučiama jų įtaka bei girdimi tolimi atgarsiai apie blogą jų šlovę. Jie buvo susiję su frankmasonais. Pagrindinis Iliuminatų Ordino tikslas buvo "atverti prieš kiekvieną žmogų ir bendruomenę perspektyvas, kurios įtvirtina optimizmą; sunaikinti visus blogas paskatas; palaikyti Dorybę, kai tik jai kils pavojus iš Nuodėmės pusės; pagelbėti vertų asmenybių iškilimui ir skelbti naudingas žinias tarp plačių liaudies masių, kurios šiuo laiku yra praradusios galimybę gauti bent minimalų išsilavinimą". Šio manifesto sentencijos atrodo tokios pat nenuginčijamos, kaip ir esančios 1723 metų masonų Nuostatuose. Tačiau viskas, ko Veischauptas neminėjo garsiai, pasirodė ne mažiau svarbu: jis manė, kad jėzuitai, užgrobę Bavarijos valdžią, yra tikri engėjai, atsakingi už šalies egzistavimą nemokšiškumo rūke, ir kad įsišaknijusia Bažnyčios valdžia laikas suabejoti, o vėliau ir išvis pakeisti.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Asasinai

2009-04-20 | Asasinai, musulmonų izmailitų sekta, gyvavusi XI-XIII a. Manyta, jog jie rūkydavę hašišą (nuo to kilęs jų pavadinimas, hassasin - "hašišo rūkytojai"), o paskui, fanatiško transo apimti, žudydavę priešus. Fanatikai-musulmonai, kurių pavadinimas - asasinai - kyla iš arabiško žodžio "hassasin", reiškiančio vartojantis hašišą, pirmąkart pasirodė XI amžiuje, kaip slaptas religinis ordinas. Sektos nariai, asasinai, kildinantys save iš izmailų religijos, tikėjo, kad pasaulio sukūrimo grandinėje buvo septynios grandys ir, kad dieviškoji išmintis žmogui atsivėrinės visose grandžių susijungimo vietose, atsižvelgiant į žmogaus priartėjimą prie dievo. Siekiantys apšvitimo turėjo pereiti specialią įšventinimo ceremoniją prieš tai, kai reikės pereiti ant naujo pažinimo laiptelio. Ant aukščiausiojo laiptelio atsiverdavo paskutinė asasinų paslaptis - dangiškoji karalystė ir pragaras, kurių esmė viena ir ta pati: visi veiksmai beprasmiai, ir nėra nei gėrio, nei blogio, o tik paklusnumo dvasiniam valdovui dorybė. Įkūrėjas ir Didysis Senis (Senolis, dar vadinamas Kalnų Seniu) buvo Chasan ibn Sabbach, kuris palaipsniui darėsi vis galingesnis arabų pasaulyje ir skelbė save nepriklausomu princu. Asasinai paprastai išieškodavo religinius ar politinius vadus ir laikydavo juos nusižeminime ir baimėje. Chasan ibn Sabbach mirė 1124 metais, o su jo mirtimi pradėjo silpti ir asasinų galybė. Sekta suskilo, ir maždaug 1166 metais persų asasinai grįžo prie labiau ortodoksinio tikėjimo.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Gnostikai

2009-04-20 | Gnosticizmas [gr. gnōstikos - pažįstantis], religinės filosofijos srovė, jungusi ankstyvosios krikščionybės idėjas su Rytų (sen. persų, sirų) mitologija, žydų teologija, platonizmu, stoicizmu, neopitagorizmu. Gnosticizmas, ezoterinė sinkretinė vėlyvosios antikos dvasingumo srovė, prieštaraujanti ankstyvajai krikščionybei, tačiau nemažai iš jos perėmusi. Gnostikų sekta rėmėsi mitais, bylojančiais, kaip pasaulį sukūręs suklaidintas demiurgas; mokė siekti išganymo per gnosis - savo tikrojo dieviškojo "aš" pažinimą. Gnostikai tokį pažinimą priešpriešino tikėjimui, kurį laikė ne tokiu reikšmingu. Gnosticizmas - ne krikščioniškosios kilmės reiškinys. Spėjama, jog šaknys glūdi Egipte, Babilone, Rytuose. Gnosticizmas - tai vienas pirmųjų mėginimų perkurti, performuoti krikščioniškąjį tikėjimą, paversti jį pažinimu. Gnostinės procedūros - tai pažinimas, apgaubtas paslaptimi, ir kyla iš vidinio patyrimo, apreiškimo. Gnozės orientacija - tai antprotinė šviesa, protu nepasiekiamas pasaulis. Pretenzijos ir užmojai didesni nei filosofijos - yra teigiamas savęs ir pasaulio žinojimas (!), Dievo tikrovės pažinimas (!). Gnozė nurodo teorinį kelią, kaip suartėti su dievybe. Gnostikai manė, kad kažkada jie buvo bekūnės būtybės, dvasios, kurias įkalino kūniškame apvalkale ir privertė gyventi nuodėmės pasaulyje. Bet kai tik jie pasieks gnozę - žinojimą, kurį Kristus atskleidžia tik jiems, bus pasiektas išsilaisvinimas.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Izidės ir Ozyrio kultas

2009-04-20 | I a.pr.Kr. Roma tapo Viduržemio jūros prekybos centru, kosmopolitine sostine, perpildyta žmonių ir idėjų iš įvairių senovės pasaulio kampelių. Įvairūs kultai audrino imperijos vaizduotę. Ypač patrauklus buvo Izidės ir Ozyrio kultas, egiptiečių sekta, siekianti faraonų laikus. Izidės ir Ozyrio istorija buvo baisi, kaip ir daugelio to meto senovės pasaulio, istorijų. Ši skelbė mirties ir prisikėlimo koncepciją. Ozyris ir Izidė buvo brolis ir sesuo, bet pagal faraonų papročois jie apsivedė. Ozyris, Egipto valdovas ir sūnus dangiškų bei žemiškų dievų, buvo nužudytas savo netikrojo (nesantuokinio) brolio Seto. Sukapotas Ozyrio kūnas buvo patalpintas karste ir įmestas į Nilo upės vandenis. Karstą išplovė prie Sirijos krantų ir šis užstrigo medžio kamiene. Izidė, nepaguodžiama dievo našlė, rado karstą, surinko likučius ir, padedama sūnaus Horo, prikėlė valdovą naujam gyvenimui. Nuo tada Ozyris tapo mirusiųjų valdovu. Egiptiečiams Ozyris asmeniškai simbolizuoja Nilą: jo mirtis įasmenino sausros meto atėjimą, o prisikėlimas - kasmetinį upės išsiliejimą. Romėnams Ozyrio ir Izidės istorija savimi kėlė audringus vaizdinius apie prisikėlimą ir nemirtingumą. Romėnų rašytojas Apulėjus, galimas dalykas, "Metamorfozėse" (įžymimiame traktate, parašytame II a.pr.Kr.) aprašė savo įšventinimą į Izidės ir Ozyrio misterijas. Pasakojimo herojus, Lucijus, savo įstojimą pradėjo nuo žyniuoniško pamokslo ir instrukcijų iš egiptietiškos "Mirusiųjų knygos".

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Katarai

2009-04-20 | Katarai [gr. katharos - švarus, skaistus, nekaltas], Vakarų Europoje (daugiausia Šiaurės Italijoje ir Pietų Prancūzijoje) XI-XIII a. - eretikų judėjimo dalyviai; katarai protegavo asketizmą, nuosavybę laikė nuodėme, smerkė katalikų dvasininkijos ydas, kritikavo feodalinę priespaudą; XIII a. pab.-XIV a. pr. inkvizicijos išnaikinti. Katarai - tai rytietiška erezija, atsiradusi už Bažnyčios ribų. Hermetizmo ir krikščioniškosios kabalos patrauklumas įtakojo katarizmo, eretinio krikščioniško mokymo, atsiradimą. Savo klestėjimą katarai pasiekė XII amžiuje. Susitvarkyti su eretinėmis grupėmis Bažnyčiai buvo nelengva. XII-XIII a. didžiausią nepasitenkinimą kėlė katarai, laikęsi kraštutinio asketizmo ir paskleidę savo mokymą po didesnę Europos dalį. Saugodamiesi Bažnyčios represijų, pirmieji katarai savo tikėjimą laikė paslaptyje. Katarai mokė apie materialaus pasaulio nuodėmingumą ir šėtono valdingumą. Pasaulietinės įstaigos, meno kūriniai, nuodėmingas kūnas - tai tik instrumentai, sukurti velnio vvieninteliam tikslui: užvaldyti žmogiškas sielas. Pagal katarų logiką, katalikų Bažnyčia pati yra velnio ginklas, o visi jos šventieji tėra niekšai. Skirtingai nuo katalikų, katarai tikėjo į persikūnijimą; jeigu žmogui nepasisekė viename gyvenime, tai, kaip jie tvirtina, jam gali pasisekti kitame. Jie nesituokdavo ir nesuteikdavo gyvybės vaikams, kurių pradėjimas, jų manymu, tik dar labiau surišdavo kūną ir dvasią; jie nepripažino krikšto, kryžiaus kaip simbolio.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Viduramžių prabudimai. II dalis. Katarai (albigiečiai)

2009-04-20 | Judėjimas, kurio pradžios tiksli data ir lyderio vardas nėra žinomi. Katalikų bažnyčia katarus vadino "laputėmis Viešpaties vynuogyne", "piktybiniu augliu mistiniame bažnyčios kūne", "šėtono mokiniais". Manoma, kad susidorojimo su katarais metu žuvo apie milijoną žmonių. Bažnyčia, eliminavusi katarizmą, įtvirtino savo monopolinę valdžią, o kryžiaus žygiai prieš albigiečius padėjo prijungti prie Prancūzijos daug provincijų. Kadangi katalikų bažnyčia, kaip ir Prancūzija, gyvuoja šiandien, joms nelengva pripažinti, kad savo dydį ir vienybę įgijo viduramžiškų skerdynių ir laužų dėka. Katarų pavadinimą katalikų bažnyčia kildino savaip. Tuometinis scholastas Alanas ab Insulis teigė, jog katarų vardas reiškia "jų šeimininką Liuciferį, pasirodantį susirinkimuose juodo katino pavidalu (lot. cattus), kurį katarai bučiuoja į užpakalį". Beje, tai pirmasis istorijoje žinomas juodų katinų tapatinimas su tamsos jėgomis. Tačiau nesuinteresuoti amžininkai katarus kildino iš graikiško žodžio catharoi, kuris reiškia "švarieji". Nuo 1181 m. priešai katarus dar vadino albigiečių vardu, kadangi didelė jų dalis gyveno Pietų Prancūzijoje, Albi apylinkėje-dvasinėje "eretikų" sostinėje. Patys save katarai apibūdindavo kaip "geri žmonės" arba tiesiog "krikščionys". 1017 m. pirmą kartą kaip organizuota grupė katarai pasirodė Vakarų Europoje, Orleane. 1052m. katarai sutinkami Goslare, Vokietijoje, kur kunigaikščio Henriko Juodojo įsakymu keli buvo pakarti.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Viduramžių prabudimai. I dalis. Valdensai

2009-04-20 | Valdensai (lot. - valdenses) - eretinis katalikų bažnyčios akyse keliaujančių pamokslininkų judėjimas, XII a. atsiradęs Pietų Prancūzijoje ir išplitęs Šiaurės Italijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Ispanijoje, nors ir inkvizicijos persekiojamas, pasiekęs net Vengriją bei Lenkiją. Tai prabudimas, kurio daugelį skelbtų idėjų įgyvendino tik Reformacija. Liono miestas, sena ir turtinga Galijos sostinė, ankstyvaisiais viduramžiais užėmė svarbią vietą Vakarų Europos žemėlapyje. Jis buvo vienas svarbiausių etapų kelyje, vedančiame iš šiaurinių kraštų į Viduržemio jūros uostus ir Italijos miestus. Pro jį judėjo minios piligrimų į Romą ar Jeruzalę. Be to, miestas buvo vienas kryžiaus žygių organizavimo centrų. Būtent Lione gyveno turtingas pirklys Petras Valdo, palikęs šviesų pėdsaką tamsioje viduramžių krikščionybės panoramoje. Žinios apie šią asmenybę yra tokios skurdžios, jog neįmanoma parašyti išsamios biografijos. Valdo nepaliko jokių rankraščių, jokio savo portreto, taip pat nežinome jo gimimo ir mirties vietos bei laiko, nežinome nieko apie jo išsilavinimą, charakterį, beveik nieko ir apie šeimą. Ne visiškai aiški netgi jo pavardė. Lotyniški šaltiniai jį vadina Valdo, Valdesius, Valdensis. Anot vieno šaltinio, buvo vedęs, turėjo dvi dukras, ramiai gyveno ir niekas net neįtarė, jog taps vienos didžiausių viduramžių "erezijų" pradininku ir lyderiu. Lūžis, radikaliai pakeitęs jo gyvenimą, įvyko tarp 1170 ir 1173 m.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Manichėjai

2009-04-20 | Manicheizmas, sinkretiška religija, jungianti zoroatrizmą su budizmo, gnosticizmo ir krikščionybės elementais. Kūrėjo Manio griežta asketinė sistema turėjo išlaisvinti dieviškąją kibirkštį, slypinčią kiekviename žmoguje, tačiau pikto šėtono užgniaužtą. Šis mokymas darė poveikį Augustinui. Manicheizmas - tai gnostinės sistemos šeimos narys (apie II-V a.). Manichėjų judėjimo ir sektos įkūrėjas Manis (gr.k. μανις - vergas). Manis gimė Persijoje maždaug 215 metais, buvo nepaprastai pamaldus - "Dievo vergas". Pats Manis buvo pašvęstas į Mitros misterijas; prieš sukurdamas savo religinę filosofiją, jis išstudijavo ankstyvųjų krikščioniškųjų eretinių sektų doktrinas. Būdamas maždaug 30-ties metų pasiskelbė pranašu, o pamatęs, jog juo tiki ištisos masės - ir mesiju. Tai įvyko maždaug 240 metais, valdant Persijos karaliui Šapūrui I. Manis asmeniškai patiko Persijos karaliui, tačiau jį persekiojo karaliaus sūnus. Nepaisant to, kad persiškieji rūmai buvo aukštos nuomonės apie jį, tačiau maždaug 270 metais karališkoji aplinka pasikeitė. Senovės persų religijos žynių luomas - zoroatristai - pasipiktino Manio buvimu ir pasistengė laiku politiškai prispausti naująjį karalių Bachramą I, kad jo atsikratytų. Pranašas buvo įkalintas ir 276 metais mirė kalėjime nuo žiaurių kankinimų, išbuvęs sukaustytas grandinėmis be maisto ir vandens 26 dienas. Nuo jo lavono buvo nudirta oda. Kiti biografiniai duomenys spėjami, vieningų liudijimų nerasta. Manichėjai nemažai rašė.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Paulikionai

2009-04-20 | IV amžius, Bizantijos žemės, kai Viduržemio jūros pakrantėse jau paplito įvairūs manicheizmo įkvėpti judėjimai. Viduržemio jūros pakrantėse tarp įvairių judėjimų buvo didelė sumaištis. Paulikionai yra Pauliaus mokiniai, prie kurių prisidėjo ir iš Albanijos išvaryti ikonoklastai. Nuo VIII amžiaus šie paulikionai pradeda sparčiai gausėti, iš sektos tampa bendruomene, iš bendruomenės - gauja, iš gaujos - politine jėga. Bizantijos imperatoriai ima nerimauti ir siųsti prieš juos imperijos pulkus. Jie paplinta iki pat arabiškojo pasaulio ribų, pasklinda Eufrato link, užplūsta Bizantijos teritoriją iki pat Juodosios jūros. Jie visur kuria savo gyvenvietes, juos galima sutikti ir XVII amžiuje, kai juos atverčia jėzuitai, bet net ir šiandien Balkanuose ir į Pietus nuo jų dar yra jų bendruomenių. Kuo gi tiki paulikionai? Dievu, vienu ir trejybėje, tik Demiurgas užsispyrė sukurti pasaulį, o rezultatai matomi. Jie atmeta Senajį Testamentą, atsisako sakramentų, niekina kryžių ir negarbina Mergelės, nes Kristus įsikūnijo tiesiai danguje, o pro Mariją praėjo lyg pro kokį vamzdį. Kai kurie juos kaltina garbinus saulę ir velnią, maišius vaikų kraują į duoną ir eucharistinį vyną. Tais laikais eretikui lankytis pamaldose būdavo tikra kančia. Kai kurie eretikai dualistai paplito Italijoje ir Provene, norėdami pasakyti, jog jie yra kaip paulikionai, juos vadino popelikanais, publikanais, popublikanais.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Rozenkreicerių hermetinė, kabalistinė, alcheminė, gnostinė simbolika

2009-04-20 | Rozenkreicerių mitai artimai susiję su alchemijos paslaptimis ir jos legendomis, kai paslėpti vertingi dalykai būdavo stebuklingai iš nauja atrandami. Dėmesys padidėjo kitais metais (po "Fama Fraternitatis") pasirodžius ir antrajam rozenkreicerių manifestui, "Confessio Fraternitatis", kuris atkartojo pirmąjį, jį interpretuodamas ir išvystydamas, o taip pat papildydamas apokalipsine ir pranašiška nata - didžioji reformacija jau čia pat ir per ją bus sugrįžta prie Dievo Adomui apreikšto žinojimo. Dar po metų, 1616 m., pasirodė trečiasis ir paskutinis rozenkreicerių dokumentas, "Christiano Rozenkreico cheminės vedybos" - ilga alegorija persunkta alcheminio simbolizmo. Su laiku buvo nustatyta, kad tų manifestų autorius Johann Valentin Andreae. Koks bebūtų tų manifestų tikslas, jie Europoje suvienijo plačią reformistinę tendenciją. Tai buvo nauja religinė vizija, panaudojanti hermetinę, kabalistinę, alcheminę, o apibūdinant plačiau, gnostinę simboliką - tai kas brendo Europoje per du ankstesniuosius amžius. 17 a. pabaigoje Knorr von Rosenroth į lotynų kalbą išvertė kelis svarbius Kabalos veikalus, tame tarpe ir "Zohar". Kartu 17 a. antroje pusėje, ypač Anglijoje, pastebimas alchemijos renesansas. Į tokia mistinę-filosofinę terpę paniro I.Niutonas ir jo amžininkai. Plito knygos, persunktos simbolizmu, o graviūros jose dažnai iliustravo complexio oppositorum, siekiančių susivienyti priešybių, temą, dažnai palydimą paslaptingais Saulės ir Mėnulio simboliais.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!