Jei prieš kelis mėnesius apie pasaulinę krizę kalbėdavo tik vienas kitas, šiandien jos padarinius jaučiame kiekvienas: planai pasikelti atlyginimus atsidėjo neribotam laikui, kol kas belieka džiaugtis, jei apskritai turime darbą, didesnių paskolų bankuose gauti jau praktiškai nebeįmanoma, kainos parduotuvėse gerokai padidėjo ir ko gero dar didės. Prie viso to “gėrio” prisideda ir valstybė: planuojamas lengvatinio 5 procentų pridėtinės vertės mokesčio spaudai nuėmimas (sudėjus su krizė spauda dabar dėl to išgyvens sunkiausius metus), planuojamas autorinių atlyginimų panaikinimas dirbantiems (tai sąžininga darbuotojų atžvilgiu, tačiau šoką leidykloms padidins dvigubai), pajamų mokesčio didinimas, staigus apie 70 proc. važiavimo Vilniaus viešuoju transportu pabrangimas (”labai laiku”, turint omenyje globalujį atšilimą bei krizę: skatinkime vairuoti kuo daugiau žmonių, kad užteržtų orą ir užkimštų miestų gatves galutinai). Paskutinius tris dalykus paminėjau dėl to, kad apie juos kol kas mažai kur rašoma ir kalbama, be to visa tai susiję ir su manim.

Kadangi neigiamų nuomonių, straipsnių apie krizę šiuo metu apstu, pasistengsiu į visą šią situaciją pažvelgti teigiamai. Pradžiai tiesiog siūlau perskaityti porą straipsnių, kurių autorių mintims labai pritariu, po to pateiksiu ir savo išvadas krizės klausimu:

Pirma nuomonė: dienraščio “Klaipėda” žurnalistės Dovilės Jablonskaitės straipsnyje “Ačiū Dievui – krizė”. Čia autorė kalbina lektorių Tomą Girdzijauską apie krizės priežastis, jos neišvengiamus įveikimo būdus ir teigiamą požiūrį į visą tai.

Antra nuomonė: savaitraščio “Atgimimas” žurnalistės straipsnyje “Naujas kapitalizmas – žaliu veidu”, tai pat perspausdintame puslapyje www.ekoblogas.lt. Tai genealios mintys apie įdingą kapitalistinę ekonomiką, darančią didelę žalą mus supančiai aplinkai. Krizė, autorės nuomone, tai ženklas, kad dabar santvarką laikas keisti į kažką naujo, tinkančio šiems laikams ir “draugiškesnio” gamtai.

Pabaigai, publikuoju ir savo mintis apie teigiamą krizės įtaką mūsų tolimesniam gyvenimui:

Sustosime tik vartoti

Jau dabar galime pastebėti gerokai sumažėjusį vartojimo lygį. Žmonės neperka to, kas nebūtina, nesimaitina vien viešojo maitinimo įstaigose, atsisako įvairių nebūtinų pramogų. Nebevalgydami restoranuose, nepramogaudami, žmonės grįžta namo, į savo šeimas, be to išmoksta šviežią maistą pasigaminti patys, taip labiau rūpindamiesi savo sveikata. Kartu dingsta nereikalingi apsipirkinėjimai, mažėja vadinamoji masinė vartojimo kultūra. Dėl to mažėja konfliktų tose pačiose šeimose. Visi po truputį mokosi ne leisti pinigus, o taupyti. O juk būtent taip sukuriame naudą ir sau ir savo vaikams.

Išmoksime džiaugtis tuo, ką turime

Ta pati vartojimo kultūra prieš visas krizes buvo jau gerokai susukusi mums galvą. Išmokome aklai siekti kuo daugiau materialinių dalykų nepaisant to, ar mums to reikia iš tiesų, ar ne. Tas vadinamąsias vertybes pripratome kaupti be saiko, nebemokėdami džiaugtis tuo, ką jau turime. Krizė privertė susimąsti, pamatyti, kad ne tiek daug mums visko ir reikia. Kad tai, ką jau turime, taip pat yra didelė vertybė. Pradėjome vertinti ne tik materialius dalykus, bet ir kitus, kaip santykius, šeimą, darbą, kurį dirbame ir taip toliau. Kitaip sakant, pradėjome jausti saiką, o tai dar viena labai naudinga pamoka ateičiai.

Dideli smūgiai gali duoti didelius teigiamus pokyčius

Žiauru, tačiau būtent dideli smūgiai gyvenime išmoko labai daug naudingo, suteikia atsparumo, subrandina mus kaip smenybes, siekančias autentiškumo, žinanančias, ko patys norime iš gyvenimo. Jau kurį laiką įpratome gyventi nuolatiniame augime, o ši krizė išmokys reaguoti kitokioje, stresinėje situacijoje. Daugelis išsivaduos iš vadinamos saugumo zonos ir pradės siekti savo didžiųjų tikslų. Juk krizė - geriausias metas viską permąstyti ir pagaliau ryžtis daryti tai, ką seniai norėjosi, bet nebuvo laiko, pinigų, ar galiausiai noro.

Vengsime gyventi į skolą

Prieš metus ir daugiau buvome tiesiog skatinami bankų, prekybės centrų imti, vartoti prekes, paslaugas, būstus į skolą. Žmonės net nesusimąstydavo, kad sutikdami taip elgtis, jie pusei ar visam gyvenimui pasirašydavo sutikimą dirbti kažkam kitam, o ne sau. Dabar daugelis, paėmę paskolas, dėl to turi labai didelių problemų. Tikiu kad po krizės pagaliau atsikratysime ydingo įpročio nuolatinio gyvenimo į skolą. Linkiu žmonėms suprasti, kas yra aktyvai, kaip jais naudotis ir po truputį susikurti gerovę ne tik sau, bet ir savo vaikams, o ne pačioje gyvenimo pradžioje įšokti į milžiniškas skolas iki gyvos galvos.

Nebeteks uždarbio tie, kas uždirbdavo iš nieko

Žmonės visais laikais nemėgo spekuliantų, maklerių, kurie uždirbdavo pinigus nesukurdami jokios naudos. Tačiau visai neseniai viskas pasikeitė: spekuliantus įpratome vadinti verslininkais ir gerėtis jų pasiekimais (nekalbu apie verslininkus, kurie iš tiesų sukuria naudą ir produktą), o iš bandos jausmo valdomų naivuolių uždirbančiais makleriais tiesiog žavimės, leisdami jiems dar labiau “keltis” prieš kitus. Spekuliantai, kurie gyveno tik iš perpardavinėjimo ir mulkinimo, dabar išgyvena blogiausius laikus, o makleriai iš vis lieka be darbo. Manau, tai yra sąžininga. Gerai, kai uždirba tas, kas iš tiesų dirba, sukuria realią naudą kitiems. Be to, Lietuvoje dar visai neseniai turėjome kitą problemą: būsto ir statybų. Profesinę mokyklą arba net jos nebaigęs statybininkas uždirbdavo kelis kartus daugiau, nei visą gyvenimą besimokantis mokytojas, gydytojas ar kitos aukšto išsilavinimo reikalaujančios specialybės atstovas. Tuo pat metu verslininkai džiaugėsi milžiniška statybų verslo investicijų graža. Net ir prasti šios srities darbininkai leisdavo sau girtauti darbe, daryti broką, o statybų bendrovės už pirmąjį jaunų šeimų būstą prašydavo nežmoniškų sumų ir priversdavo pirkti net nepastatytus, prastos kokybės būstus. Pagaliau šis statybų bumas baigėsi, nekilnojamojo turto burbulas vis dėl to sprogo. Nesakau, kad yra gerai, kad sustojo tūkstančiai statybų, kad darbą prarado tūkstančiai darbuotojų. Tikiuosi, kad geri, sąžiningi šios srities darbuotojai ir toliau uždirbs pagal savo gabumus ir nebus priversti bėgti į užsienį. Tačiau taip pat tikiuosi, kad krizė ir statybų bumo pabaiga sureguliuos nekilnojamojo turto kainas rinkoje. Ir šią tiesiog būtiną geros kokybės prekę daugelis galės įsigyti už protingą kainą.

Išmoksime vertinti gamtą

Apie globalinį atšilimą, ekologijos problemas kalbame jau seniai. Deja, net ir tokie dideli veiksmai, kaip pavojingų medžiagų atmosferoje sumažinimas, duoda nepakankamai rezultatų. Jei norime išgelbėti aplinką, kurioje gyvename, sprendimus turime priimti tuojau pat. Tol, kol galvosime tik apie save, to padaryti tikrai nepavyks. Manau, krizė čia taip pat gali pasitarnauti. Taupydami, galime paspartinti alternatyvaus kuro naudojimą transporte, o brangstant šildymui ir elektros kainoms surasti galimybių naudoti energiją iš atsinaujančių šaltinių (vėjo, vandens, giluminės šilumos, saulės ir taip toliau). Juk gyvendami ekologiškai ne tik sutaupysime, bet ir patys geriau jausimės.