Atrodo, kad dauguma žmonių praleidžia labai mažai laiko mąstydami apie mirtį, ar apie savo prigimtį, kuri yra pagrindinė mirties priežastis. Be tokios savianalizės nepasiekiamas reikiamas savęs pažinimas, todėl žmonės eina per gyvenimą vadovaudamiesi tiktai savo pačių prigimtiniais geismais. Nors tas ir slepiama, bet dažnai atsisakoma pripažinti tą faktą, kad gyvenimas yra toks trumpas, jog mirtis užklups mus netgi per daug greitai. "Ir kas gi jūsų gyvybė? Esate garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta". "Mes visi mirštame ir krentame žemėn kaip vanduo, kurs nebegrįžta". "Kaip žaliuojanti žolė; rytmetį žydi (mūsų jaunystė) ir žaliuoja, vakare nukertama ir džiūsta". (Jok 4:14; 2 Sam 14:14; Ps 90:5,6). Mozė, tikrai mąstantis žmogus, pripažino tai ir maldavo Dievą: "Pamokyk mus suskaityti mūsų dienas, kad pasiektumėm širdies išmintį" (Ps 90:12). Todėl turėdami omenyje gyvenimo trumpumą, mes turėtume pirmaeilį dėmesį skirti tikros išminties įgijimui.

Suvokdami mirties neišvengiamumą, žmonės reaguoja į tai skirtingai. Kai kuriose kultūrose bandoma mirtį ir laidotuves padaryti gyvenimo dalimi, šitaip stengiantis sumažinti netekties ir neišvengiamumo jausmą. Dauguma tų, kurie vadina save "krikščionimis", laikosi tos nuomonė, jog žmogus turi savyje "nemirtingą sielą" ar kažkokią nemirtingą dalį, kuri pergyvena mirtį ir po to patenka į bausmės arba apdovanojimo vietą. Iš visų žmogiškų išgyvenimų daugiausia problemų ir tragedijų sukelia mirtis, todėl reikia manyti, kad žmogaus protas kiek galėdamas stengiasi sušvelninti jos poveikį sąmonei; dėl šito yra sukurta labai daug klaidingų teorijų apie mirtį bei pačią žmogaus prigimtį. Kaip visada, norint surasti tikrą tiesą apie šiuos nepaprastai svarbius dalykus, visas tas teorijas būtina patikrinti remiantis Biblija. Reikėtų prisiminti, jog pirmasis Biblijoje aprašytas melas priklauso žalčiui Edeno sode. Prieštaraudamas aiškiam Dievo perspėjimui, kad nusidėjęs žmogus neišvengiamai mirs (Pr 2:17), žaltys pareiškė: "Visai judu nenumirsite" (Pr 3:4). Visos klaidingos religijos turi panašų bruožą, nes bando paneigti mirties neišvengiamumą ir neatšaukiamumą.

Kad suprastume savo tikrąją prigimtį, mes turime išnagrinėti, ką Biblija sako apie žmogaus sutvėrimą. Tas išdėstyta paprastais žodžiais, ir jei mes suprasime juos tiesiogine prasme, mums neliks jokių abejonių dėl mūsų prigimties (žr. Papildymą 17, kuriame išaiškinama, kodėl Pradžios knygą reikėtų suprasti tiesiogine, pažodine prasme). "Viešpats Dievas padarė iš žemės molio žmogų... Savo veido prakaite tu (Adomas) valgysi duoną, iki nesugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas, nes dulke esi ir dulke vėl pavirsi" (Pr 2:7; 3:19). Čia visiškai nieko neužsimenama apie tai, kad žmogus turi kokį nors įgimtą, neatsiejamą nemirtingumą; nė viena jo dalis po mirties negyvena toliau.

Biblijoje akivaizdžiai pabrėžiamas tas faktas, kad žmogus sudarytas vien tik iš paprasčiausių dulkių: "Esame mes molis" (Iz 64:7); "žmogus yra iš žemės, žemiškas" (1 Kor 15:47); žmogus "turi pagrindą iš žemės" (Job 4:19); "ir žmogus vėl pavirstų į pelenus" (Job 34:14,15). Abraomas pripažino esąs "dulkė ir pelenai" (Pr 18:27). Tuoj po Dievo įsakymo sulaužymo Edene, "Dievas išmetė jį (žmogų)... kad jis kartais neištiestų savo rankos ir neimtų taip pat iš gyvybės medžio, ir valgytų, ir gyventų per amžius" (Pr 3:24,22). To nebūtų reikėję, jei kažkokia žmogaus dalis pagal savo prigimtį būtų nemirtinga.

Sąlyginis nemirtingumas
Evangelijoje nuolat kartojama, kad žmogus gali surasti kelią į amžinąjį gyvenimą ir nemirtingumą Kristaus darbų dėka. Kadangi tai yra vienintelė nemirtingumo forma, apie kurią kalba Biblija, todėl iš to seka, kad negalima bibliškai pagrįsti mokymo, pagal kurį už blogus darbus kenčiama visą amžinybę turint pilną sąmonę. Nemirtingumą galima gauti tiktai paklustant Dievo įsakymams, ir tie, kas paklusta jiems, amžinybę praleis tobuloje būsenoje turėdami nemirtingumą. Tai ir yra atpildas už teisumą.

Sekančios eilutės turėtų pakankamai aiškiai įrodyti, jog šis nemirtingumas yra sąlyginis, mes neturime jo iš prigimties:

- Kristus "sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija" (2 Tim 1:10; 1 Jn 1:2).

- "Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės (t.y. tai nėra neatsiejama jūsų prigimties dalis)! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną", kada bus suteiktas šis "amžinasis gyvenimas" (Jn 6:53,54). Evangelijos pagal Joną 6 skyriuje Jėzus įrodinėja, jog jis yra "gyvybės duona", ir kokią nors nemirtingumo viltį galima gauti tiktai teisingai tą priimant (Jn 6:47,50,51,57,58).

- "Dievas mums (tikintiesiems) suteikė amžinąjį gyvenimą, ir tas gyvenimas yra jo Sūnuje" (1 Jn 5:11). Jokios vilties gauti nemirtingumą negali būti tiems, kas nėra "Kristuje". Nemirtingumas tapo įmanomas tiktai Kristaus dėką; apie Jį kalbama kaip apie "gyvybės (t.y. amžinojo gyvenimo) kūrėją" (Apd 3:15) - juk jis "visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi" (Žyd 5:9). Taigi nemirtingumas tapo prieinamas žmonėms tiktai Kristaus darbų dėka.

- Tikri tikintieji ieško nemirtingumo ir bus apdovanoti amžinuoju gyvenimu, kurio mes neturime savaime, iš prigimties (Rom 2:7; 6:23; Jn 10:28). Reikia, kad mūsų "marus (kūnas) apsivilktų nemarybe" sugrįžus Kristui (1 Kor 15:53); taigi nemirtingumas yra mums pažadėtas, bet kol kas mes jo dar neturime (1 Jn 2:25).

- Tiktai Dievas turi savaiminį, neatsiejamą nemirtingumą (1 Tim 6:16).