1. Kreipinį reiškiame šauksmininku. Vyriškosios giminės šauksmininkas nuo vardininko skiriasi galūne, o moteriškosios giminės dažniausiai abu linksniai visiškai sutampa. Skirtinga kirčio vieta tik trumpo ir tvirtagalio antrojo nuo galo skiemens formose: Liuda (vard. Liuda), Dalia (vard. Dalia), mama (vard. mama), teta (vard. teta).

2. Norėdami pabrėžti atsiribojimą, svetimumą, niekinamąjį atspalvį, stilistiniais sumetimais galime vartoti kreipiniui reikšti ir vardininką.

Matai, Romas, ar aš tau nesakiau, kad taip bus.

Kurgi tu, Marius, taip išgražinai savo fasadą?

3. Kai vartojame kreipinį su pažyminiu, pastarąjį vartojame įvardžiuotine forma: gerbiamasis Vidmantai, mieloji teta, brangieji moksleiviai, gerbiamieji tėveliai.

4. Įvardžiuotinės formos nevartojame, kai kreipinio pažyminys turi būdo aplinkybę.

Didžiai gerbiamasis (= Gerbiamas) Aurelijau!

5. Kai kreipinio pažyminiu eina daiktavardis, geriau vartoti ir jo šauksmininką: pone direktoriau, panele Simonaityte, Algi Petrušoni, Skaiste Daumantaite.

6. Įprasti, oficialūs sveikinimosi žodžiai yra labas rytas, laba diena (ir labą dieną), labas vakaras.

7. Draugus ir gerus pažįstamus galime sveikinti žodžiais labas, sveikas, sveika, sveikas gyvas, sveika gyva, sveikutis, -ė, labutis, -ė.

8. Netinka sveikintis nei oficialiai, nei privačiai žodžiu Pagarba! (iš rusų kalbos Priviet!).

9. Atsisveikindami oficialiai sakome sudie, su Dievu, viso labo!, viso gero!

10. Draugams ir artimiesiems atsisveikindami sakome: iki pasimatymo, iki pasimatant, iki, viso, lik sveikas, -a, laimingai, sėkmės! (bet ne čiau!)

11. Susitikus pažįstamus, draugus, klausiama: kaip sekasi? kaip gyvenate?, kaip gyveni?, kaip sveikata?, kas nauja?, kas naujo?, kas gera?, kas gero? Pasiteiraujama apie sutiktojo darbus, artimuosius, kitus dalykus.

12. Lietuvių kalbai svetimas yra klausimas, nusižiūrėtas iš rusų kalbos: kaip gyvenimas? kaip gyvenimėlis?

13. Į ką nors kreipiantis, ko prašant, pageidaujant, kur nors kviečiant, vartojami mandagumo žodžiai prašom, prašau, prašyčiau. Būdingiausias, įprasčiausias bendrinei kalbai yra apiprieveiksmėjęs prašom!

14. Kam nors pasibeldus į duris, ką kam duodami, sakome prašom įeiti, imti, pasakyti, priimti, prašom valgyti.

15. Kai tenka rinktis, prašom, prašome ar prašau vartoti, pirmenybę reikia teikti suprieveiksmėjusiam prašom, nes jis nei asmens, nei skaičiaus nerodo, tinka kreipiantis ir į vieną žmogų, ir į kelis.

16. Didelė klaida, kai prašom vartojamas kaip įterpinys ir prie jo šliejama asmenuojamoji forma.; prašom, prašau vartojame tik su bendratimi!

Parodykite, prašom, (=Prašom parodyti) šį laikrodėlį.

Prašom, pasakykite (=Prašom pasakyti), koks vedėjo telefono numeris.

Nurodykite, prašom (=Prašom nurodyti), į ką man kreiptis.

17. Labai mandagūs, kartais nuolankūs kreipimosi žodžiai yra prašyčiau, prašytume. Šiuos žodžius dera vartoti pareiškimuose, prašymuose, kalbant su aukštesnes pareigas užimančiais ar nepažįstamais žmonėmis.

18. Dėkojame žodžiais ačiū, dėkui. Norėdami dėkojimą sustiprinti, prieš šiuos žodžius dedame prieveiksmius labai, nuoširdžiai, didžiai.

19. Netinka labai nukelti po ačiū: ačiū labai (=labai ačiū), sakyti žodžių junginio iš visos širdies.

20. Nedera intensyvaus dėkojimo reikšti jungtuku ir sujungtais dviem tais pačiais prieveiksmiais.

Labai ir labai (=Labai labai) ačiū!

Nuoširdžiai ir nuoširdžiai (=Nuoširdžiai nuoširdžiausiai) dėkui!

21. Prašymo ir dėkojimo žodžiai prašom, ačiū, dėkui yra jaustukai. Giminėmis, skaičiais ir linksniais jie nekaitomi, todėl prie jų negalime šlieti būdvardžių didelis, nuoširdus, didžiausias, nuoširdžiausias. Prie jų gali būti prišliejami tik prieveiksmiai labai, nuoširdžiai, nuoširdžiausiai.

Nuoširdus prašom (=Nuoširdžiai prašom) mūsų nepamiršti, užsukti kada į svečius!

Gydytoja, didelis (=labai labai) Jums ačiū už rūpesčius!

22. Nevartojame iš rusų nusižiūrėtos dėkojimo formos su tarti ir būdvardžiu prie ačiū.

Visų vardu tariame lietuvišką ačiū (=ačiū) už turiningą vakarą!

Tariame lenkišką ačiū (=ačiū) už pagalbą nukentėjusiems nuo potvynio!