Vartojame

1. Įnagininką vartojame, reikšdami objektą, laiką, vietą, būdą, priežastį, leidimą, kintamą būseną (darbą, užsiėmimą).

Katrė prarijo pirmą gurkšnį vaišių, užtaisytų, kaip karčiais pipirais, žodžiais naujosios motinos.

Nakčia sukrauti laužai gęsta.
Net ir tie... vienu akies mirksniu pavirs į akmenį...

Ji iš visos dar likusios galios pasistengė atsistoti ant pirmutinių kojų ir pradėjo šliaužti, vilkdama žeme savo kūnelį.

Tėvas girtutėlis, nosim pamėlynavusia, šurmuliavo po aslą, išparpusiu balsu šaukė...
Sunki kaimo žmogaus duona, tačiau gali ją valgyti ramia sąžine...
Padirbėjo kelis mėnesius vairuotoju.

2. Daiktavardžio įnagininko - papildinio reikalauja veiksmažodžiai didžiuotis, girtis, kvepėti, naudotis, rūpintis, sirgti, šerti, vaišinti, vilktis ir kiti: didžiuotis tėvais, girtis vaikais, kvepėti rožėmis, naudotis vonia, rūpintis ateitimi, sirgti geltlige, šerti šakniavaisiais, vaišinti šokoladu, vilktis striuke.

3. Veiksmažodžiai laikyti, vadinti reikalauja jų valdomo būdvardžio, kelintinio skaitvardžio, įvardžio ar dalyvio įnagininko linksnio.

Šuniuką laikėme dingusiu.
Visi jį laiko protingu.
Izidorius tą pinigą vadino netikru.
Tokį žmogų vadiname išmintingu.

4. Veiksmažodis rūpintis ir daiktavardis rūpinimasis reikalauja įnagininko linksnio.

Mama labai susirūpino dėl vaikų (=vaikais).
Vyresniems žmonėms būdingas rūpinimasis dėl jaunimo ateities (=jaunimo ateitimi).

5. Papildinio įnagininko reikalauja būdvardžiai įkyrus, -i, panašus, -i, vertingas, -a: įkyri plepumu, panašus pažiūromis, vertinga gamtos turtais.

6. Veiksmažodinės kilmės būdvardžiai geninas, -a, nešinas, -a, vedinas, -a, vedinas, -a, vežinas, -a reikalauja įnagininko draugės santykiams reikšti.

Grįžta iš miško galvijų banda geninas.
Sūnus grįžo iš medžioklės laimikiu nešinas.
Karve vedinas tėvas pasuka keliuku į sodybą.
Šakom velkina skubėjo miško keliuku.
Juze vežinas išvyko tėvas į Klaipėdą.

7. Laikinumui reikšti vartojame įnagininką su veiksmažodžiais būti, dirbti (kuo nors).

Jis buvo gydytoju (dirbo kurį laiką, buvo gydytojas).
Jis buvo mokytoju (kurį laiką).
Ji dirbo medicinos sesele.

Vartojame dvejopai

1. Įnagininku pasakome priemonę, įrankį, instrumentą. Vartojamas ir su prielinksniu su.

mesti akmenimi (ir su akmenimi);
rašo pieštuku (ir su pieštuku);
skaldyti kirviu (ir su kirviu);
valgyti šaukštu (ir su šaukštu);
prikrauti dėžę rankomis (ir su rankomis).

2. Būsenos pasikeitimą reiškiantys veiksmažodžiai pasidaryti, tapti, virsti vartojami su daiktavardžio įnagininku arba vardininku.

Darius pasidarė išsiblaškėlis (ir išsiblaškėliu).
Tu tapai smalsuole (ir smalsuolė).

Nevartojame

1. Įnagininko linksnio nevartojame sudurtiniame tarinyje, kurio vardinė dalis reiškiama būdvardžiu, kelintiniu skaitvardžiu, įvardžiu ar dalyviu. Vardinę dalį deriname su vardininku reiškiamu veiksniu (dvejybinis vardininkas).

Jolanta, būk atidesne (=atidesnė).
Ir yra jis kitokiu (=kitoks).
Mes buvome stovykloje pirmaisiais (=pirmieji).
Atakos buvo neatremiamomis (=neatremiamos).
Čia jis pasirodė kantriu (=kantrus).
Ar bus tas žmogus laimingu (=laimingas)?
Paskutinis įvartis buvo lemiamu (=lemiamas).

2. Neigiamasis veiksmažodis reikalauja neiginio kilmininko papildinio (dvejybinis kilmininkas), todėl tokiame sakinyje nevartojame įnagininko.

Niekad nemačiau jo nusiminusiu (=nusiminusio).
Vien pinigai nepadaro žmogaus laimingu (=laimingo).

3. Mišriojo tarinio vardinė dalis nereiškiama įnagininku, jeigu jungtis yra bevardės giminės būdvardis, dalyvis ir beasmenis veiksmažodis, sakinyje yra veiksmažodis būti, o vardinė dalis reiškiama būdvardžiu, kiekiniu skaitvardžiu, įvardžiu ar dalyviu (dvejybinis naudininkas).

Jums reikia būti pasitempusiais (=pasitempusiems).
Reikėtų būti kitokiais (=kitokiems).
Ten tau reikėtų būti pirmu (=pirmam).
Jai patinka būti visų pastebima (=pastebimai).

4. Prie veiksmažodžio valdomo galininko (dvejybinis galininkas) netinka įnagininkas.

Ji padarė tave laimingu (=laimingą).
Žydrūnas padarė ją laiminga (=laimingą).
Matė jas išsiblaškiusiomis (=išsiblaškiusias).
Lektorius prašė juos būti atidesniais (=atidesnius).

5. Nevartokime įnagininko reikšti veikėjui su neveikiamosios rūšies dalyviais ar nuolatinei būsenai (paprastai su veiksmažodžio būti formomis).

Šypsojosi mergaitė, saule (=saulės) nubučiuota.
Beveik visi mokytojai yra įvairių sąjungų nariais (=nariai).

6. Įnagininko linksnio nevartojame su daiktavardžiais rūpestis, rūpestingumas.

Graužia rūpestis savo sveikata (=dėl savo sveikatos).
Žavėjomės jo rūpestingumu (=kaip jis rūpinasi) savo broliais.

7. Būdvardžiai gausus, -i, geras, -a, mandagus, -i, silpnas, -a, stiprus, -i, turtingas, -a įnagininko nevaldo, su juo nevartojami.

Mūsų kraštas gausus upėmis (=Mūsų krašte gausu upių).
Būk geras su giminėmis (=giminėms).
Ar buvai mandagus su svečiais (=svečiams)?
Lietuva turtinga ežerais ir miškais (=ežerų ir miškų).

8. Neveikiamosios rūšies būtojo laiko dalyvio įnagininko linksnio nevartojame daiktavardiškai.

Remdamasis išdėstytu (=tuo, kas išdėstyta), darau išvadą.
Dangstantis nugirstu (=tuo, kas nugirsta), lengva apsirikti.