LT   EN   RU  
2024 m. kovo 28 d., ketvirtadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Kalėdos
  Technologijos > Kompiuterinės technologijos > Kompiuteriniai žaidimai
Lankomumo reitingas Publikuota: 2010-12-18
Kalėdų papročiai: krikščionybė ar pagonybė?

Kaip ir prieš kiek­vie­nas Ka­lė­das ži­niask­lai­do­je vėl lyg iš gau­sy­bės ra­go pa­si­pils ka­lė­di­nių pa­pro­čių ap­ra­šy­mai. Daž­niau­siai vi­so­kiau­sio plau­ko „eks­per­tai", pra­de­dant ko­kio nors ra­ga­nų klu­bo pre­zi­den­te ir bai­giant pra­ži­lu­siais et­no­lo­gais, rim­tu vei­du po­strin­gaus apie šių pa­pro­čių ma­gi­nę ga­lią, iš se­no­vės mus pa­sie­ku­sias tau­ti­nes ir net krikš­čio­niš­kas jų šak­nis. Ta­čiau ne­re­tai nė ne­su­si­mąs­to­me, kad ne­kri­tiš­kai link­čio­da­mi gal­vo­mis to­kiems iš­ve­džio­ji­mams tik ska­ti­na­me ta­ria­mą­jį dva­sin­gu­mą. Ko­kia pras­mė sly­pi daž­nai me­cha­niš­kai ir ne­są­mo­nin­gai prak­ti­kuo­ja­muo­se mū­sų Ka­lė­dų pa­pro­čiuo­se? Ku­riuos iš jų de­rė­tų sau­go­ti ir puo­se­lė­ti kaip sa­vi­tą tra­di­ci­ją, ga­lin­čią at­si­spir­ti Christ­mas ne­onui, o ku­riuos ver­tė­tų lai­ky­ti at­gy­ve­no­mis bei prie­ta­rais?

Tarp is­to­ri­nio ir cik­li­nio lai­ko

Pir­miau­sia vi­sa­da gir­di­me, kad šie pa­pro­čiai, kaip ir pa­ti Ka­lė­dų šven­tė, ta­ria­mai at­spin­di lie­tu­viš­ką pa­sau­lė­jau­tą. Jos es­mė esan­ti žmo­gaus san­ty­kis su gam­ta ir jos ga­lio­mis, cik­li­nis vi­sa­tos su­pra­ti­mas. Ka­lė­dos (sau­lė­grąža) yra švie­sos per­ga­lės prieš tam­są sim­bo­lis, o ši ko­va ta­ry­tum pa­sie­kia sa­vo vir­šū­nę Ka­lė­dų nak­tį, to­dėl šio­ji va­di­na­ma „ste­buk­lin­ga", „šven­ta", „pa­slap­tin­ga". Žmo­gus įvai­riais bū­dais, ri­tu­a­lais, apei­go­mis da­ly­vau­ja šio­je ko­vo­je. Iš es­mės to­kį pa­sau­lė­vaiz­dį ga­li­ma pa­va­din­ti pa­go­niš­ku, tai­gi jis ne­tu­ri nie­ko ben­dra su krikš­čio­niš­ka Ka­lė­dų sam­pra­ta. Skir­tu­mas tam­pa aiš­kus, kai pa­ly­gi­na­me pa­go­niš­kąją ir krikš­čio­niš­kąją lai­ko sam­pra­tas. Pa­go­niš­ka­jame pa­sau­ly­je lai­kas yra cik­li­nis, jį at­spin­di gam­ta, ku­rio­je kei­čia­si ir kar­to­ja­si me­tų lai­kai, mė­ne­siai, die­nos. Rė­dos ra­tas yra pui­ki to­kio po­žiū­rio iliust­ra­ci­ja.

Baž­ny­čios mo­ky­to­jas šv. Au­gus­ti­nas IV a. įve­dė li­ni­ji­nę, ar­ba is­to­ri­nę, lai­ko sam­pra­tą. Pa­gal ją, pra­ei­ties jau nė­ra, at­ei­ties dar nė­ra, re­a­liai yra tik da­bar­tis. Su pra­ei­ti­mi žmo­gų sie­ja at­min­tis, o su at­ei­ti­mi – lau­ki­mas. Da­bar­tis yra šią aki­mir­ką vyks­tan­tis įvy­kis. Ne­sun­kiai ma­ty­ti, kas ski­ria šiuos du po­žiū­rius. Pa­gal au­gus­ti­niš­ką­jį (krikš­čio­niš­ką­jį) po­žiū­rį, per šven­tes at­min­ties (ir Šven­to­sios Dva­sios) dė­ka su­da­bar­ti­na­mi bei šven­čia­mi is­to­ri­niai įvy­kiai. Tuo tar­pu pa­go­niš­kai pa­sau­lė­žiū­rai ypa­tin­ga ir ma­giš­ka yra pa­ti da­ta, ji žen­kli­na tam tik­rą gam­tos reiš­ki­nį, at­ne­šan­tį blo­gį ar­ba gė­rį. De­ja, šio skir­tu­mo ne­įžvel­gė ir pa­min­klo ka­ra­liui Min­dau­gui kū­rė­jai, ant pos­ta­mento į Rė­dos ra­tą įsprau­dę krikš­čio­niš­kas šven­tes. Toks su­mai­šy­mas yra pa­vo­jin­gas, nes tuo­met Ka­lė­dos, per ku­rias iš­kil­min­gai mi­ni­me mū­sų iš­ga­ny­mo įvy­kį, leng­vai ga­li bū­ti šven­čia­mos kaip sau­lė­grąžos šven­tė. Pa­na­ši pai­nia­va gy­vuo­ja ir ka­lė­di­niuo­se pa­pro­čiuo­se.

Bur­ti – dva­sin­ga?

Ka­dan­gi ti­ki­ma Kū­čių va­ka­ro ir Ka­lė­dų nak­ties ypa­tin­gu­mu, ku­ris, kaip ma­tė­me, ky­la iš cik­liš­kos lai­ko sam­pra­tos, ma­no­ma, kad šiuo „sak­ra­liu" lai­ku ga­li­ma su­ži­no­ti at­ei­tį ar įgau­ti pa­slap­tin­gų jė­gų pa­lan­ku­mą. Šiems tiks­lams pa­siek­ti pa­si­tel­kia­mos įvai­riau­sios prie­mo­nės, pa­vyz­džiui, buri­ama, aiš­ki­nami sap­nai, stebimi gam­tos žen­klai. At­ei­tį ban­do­ma nu­spė­ti trau­kiant šiau­dus, lie­jant vaš­ką, už­pu­čiant žva­kes ir pan. Vie­na ver­tus, to­kius pa­pro­čius ga­li­ma lai­ky­ti tie­siog žai­di­mu ar fol­klo­ro išraiška, ki­ta ver­tus, vi­sa­da eg­zis­tuo­ja tam tik­ras pa­vo­jus. Koks?

Pir­miau­sia, to­kie „žai­di­mai" už­pil­do dva­si­nę tuš­tu­mą, ku­rią iš­gy­ve­na šiuo­lai­ki­nis žmo­gus, ir su­ku­ria iliu­zi­ją, kad už­si­i­ma­ma kaž­kuo „dva­sin­gu", nes to rei­ka­lau­ja šven­tės at­mo­sfe­ra. To­kiuo­se bū­ri­muo­se pa­si­reiš­kia se­nas kaip pa­ti žmo­ni­ja troš­ki­mas bent akies kraš­te­liu žvilg­te­lė­ti į at­ei­tį, nors Baž­ny­čia at­ei­ties spė­ji­mą pri­ski­ria nuo­dė­mės sri­čiai, nes ži­no­ti at­ei­tį ga­li tik Die­vas. Be to, dau­gu­ma at­ei­ties nu­ma­ty­mo žai­di­mų sie­ja­si su at­si­tik­ti­nu­mu: at­si­tik­ti­nai van­de­ny­je iš­si­lie­ja fi­gū­ros, oro sro­vės at­si­tik­ti­nai pa­gau­na už­pūs­tos žva­kės dū­mą... Ta­čiau ži­no­me se­ną po­sa­kį, kad gam­ta ne­pa­ken­čia tuš­tu­mos, tad jei žmo­gus bent kiek rim­čiau pa­žvel­gia į to­kius „žai­di­mus", jam at­si­ve­ria ga­li­my­bė su­si­dur­ti su tam­sos pa­sau­lio jė­go­mis, ku­rios vi­sa­da mik­liai nau­do­ja­si įvai­riau­siais „at­si­tik­ti­nu­mais". Juo­lab kad dau­gy­bė šių ka­lė­di­nių žai­di­mų yra dau­giau ar ma­žiau vy­ku­si pa­go­niš­kų apei­gų re­konst­ruk­ci­ja, to­dėl ją taip mėgs­ta ir pro­pa­guo­ja Nau­jo­jo am­žiaus pra­na­šai ar se­no­sios bal­tų re­li­gi­jos re­a­ni­ma­to­riai.

Kaip šven­čia krikš­čio­nys

Ga­li kil­ti pa­grįs­tas klau­si­mas, ko­kią pras­mę tuo­met tu­ri Kū­čių šven­tė. Krikš­čio­nybės tra­di­ci­jo­je yra pa­pli­tęs vi­gi­li­jų pa­pro­tys. Pir­mai­siais am­žiais di­des­nių šven­čių iš­va­ka­rė­se krikš­čio­nių ben­druo­me­nės su­si­rink­da­vo baž­ny­čio­se, kur kar­tu mels­da­mosi ir gie­do­da­mos bu­dė­da­vo iki auš­ros (iš­ver­tus iš lo­ty­nų kal­bos, žo­dis vi­gi­li­ja reiš­kia „bu­dė­ji­mas"). Šis bu­dė­ji­mas iš­reikš­da­vo il­ge­sin­gą Die­vo Tau­tos lau­ki­mą, ka­da grįš Jė­zus. Pir­mo­se krikš­čio­nių ben­druo­me­nė­se bu­vo pa­pli­tęs įsi­ti­ki­ni­mas, kad Kris­tus su­grįš bū­tent nak­tį (plg. Mt 25, 1–13), to­dėl nak­ti­mis de­ra de­gin­ti ži­bu­rius, ne­mie­go­ti ir klau­san­tis Die­vo žo­džio lauk­ti Iš­ga­ny­to­jo.

Vi­gi­li­jos ele­men­tų ran­da­me Kū­čių va­ka­rie­nės šven­ti­me, tik čia veiks­mas per­si­ke­lia į mū­sų šei­mas. Ne vel­tui Ka­lė­das va­di­na­me šei­mos šven­te – Die­vas pa­si­rin­ko is­to­riškai eg­zis­ta­vu­sią šei­mą, kad nuo jos pra­si­dė­tų kiek­vie­no mū­sų iš­gel­bė­ji­mas. Tad šei­mos pa­slap­tis yra iš­ga­ny­mo ži­nios cen­tre. Ben­dra mal­da, būd­ra­vi­mas, švie­sa, ne­pra­ban­gus val­gis liu­di­ja apie šei­mos at­vi­ru­mą at­ei­nan­čiam Kris­tui, by­lo­ja, kad Jis čia laukia­mas, kad ši šei­ma no­ri gy­ven­ti pa­gal Jo pa­skelb­tą Evan­ge­li­ją.

Tai­gi Kū­čios yra bu­dė­ji­mas. Kaip ir dau­gy­bę ki­tų sa­vo tra­di­ci­jų, vi­gi­li­ją krikš­čio­nys taip pat pe­rė­mė iš žy­dų tau­tos. Pir­mo­sios vi­gi­li­jos ap­ra­šy­mą ran­da­me Se­no­jo Tes­ta­mento Iš­ėji­mo kny­go­je (plg. Iš 12, 1–20), kur pa­sa­ko­ja­ma, kaip žy­dų tau­ta bu­dė­jo vi­są nak­tį, lauk­da­ma žen­klo, ka­da ga­lės iš­ei­ti iš Egip­to. Šis bu­dė­ji­mas taip pat vy­ko šei­mo­je. Ki­ta svar­bi mū­sų Kū­čių tra­di­ci­ja – žu­vies val­gy­mas – į krikš­čio­ny­bę taip pat at­ėjo iš ju­daiz­mo. Rem­da­mie­si pra­na­šo Izai­jo kny­gos pa­sa­ko­ji­mu (plg. 27, 1), žy­dų ra­bi­nai aiš­ki­no, kad at­ėjęs Me­si­jas nu­dobs jū­rų pa­bai­są Le­via­ta­ną, pir­map­ra­džio cha­o­so ir blo­gio sim­bo­lį, ir iš jo mė­sos su­tai­sys vi­soms tau­toms vai­šes. Taip žu­vis ta­po Me­si­jo sim­bo­liu, to­dėl pir­mie­ji krikš­čio­nys jį pri­tai­kė Kris­tui, o grai­kiš­ko­jo ich­tus („žuvis") rai­dės ta­po krip­tog­ra­ma, šif­ruo­jan­čia krikš­čio­nių ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mo – „Jė­zus Kris­tus Die­vo Sū­nus" – pir­mą­sias rai­des. Il­gai­niui žu­vis ta­po pas­nin­ko val­giu, sim­bo­li­zuo­jan­čiu Jė­zaus per­ga­lę. Jos val­gy­mas krikš­čio­niui reiš­kia šios per­ga­lės šven­ti­mą.

Vis dėl­to svar­biau­sias ka­lė­di­nių pa­pro­čių ak­cen­tas yra ka­lė­dai­čio lau­žy­mas. Eu­ro­po­je ši tra­di­ci­ja gy­va tik mū­sų kraš­te ir Len­ki­jo­je, bet pa­pro­tį per Ka­lė­das šei­mo­je val­gy­ti ypa­tin­gą ka­lė­di­nę duo­ną tu­ri dau­gy­bė krikš­čio­niš­kų kraš­tų. Ka­lė­dai­tis (ne­pai­nio­ki­me jo su per šv. Mišias gau­na­mu Kris­taus Kū­nu – tai du vi­siš­kai skir­tin­gi da­ly­kai) sim­bo­li­zuo­ja šei­mos ben­drys­tę ir vie­ny­bę, nes duo­na yra ke­pa­ma iš dau­gy­bės grū­dų. Kai Kū­čių va­ka­re lau­žo­me ka­lė­dai­tį, pa­sižada­me da­ly­tis vie­ni su ki­tais Die­vo ma­lo­nė­mis, mei­le, rū­pes­čiais, džiaugs­mais, ne­šio­ti vie­ni ki­tų naš­tas. To­dėl ka­lė­dai­čio lau­žy­mas pa­ly­di­mas pa­ties Jė­zaus iš­mo­ky­ta „Tė­ve mū­sų" mal­da, ku­ri yra Die­vo vai­kų vie­ny­bės mal­da. Ne­se­niai pa­skelb­ta pa­lai­min­tą­ja, Mo­ti­na Te­re­sė sa­ky­da­vo: „Besimel­džian­ti šei­ma išlie­ka vie­nin­ga". Šei­ma – tai vie­nin­gas or­ga­niz­mas, o ben­dra mal­da šią vie­ny­bę nuo­lat at­nau­ji­na ir kurs­to. Krikš­čio­niš­ki Kū­čių šven­tės pa­pro­čiai nu­krei­pia mū­sų žvilgs­nius į Jė­zų, ku­ris yra kiek­vie­nos krikš­čio­nių šei­mos šal­ti­nis ir cen­tras.

Kas ver­tin­ga, o kas ne

Baž­ny­čia pa­gar­biai ver­ti­na įvai­rių tau­tų kul­tū­ri­nį ir et­ni­nį pa­vel­dą. Kaip mo­ko Va­ti­ka­no II Su­si­rin­ki­mas, iš kiek­vie­nos tau­tos pa­pro­čių ir tra­di­ci­jų, iš­min­ties ir mo­ky­mo, me­no ir įvai­rių moks­lo ša­kų Baž­ny­čia pe­ri­ma vi­sa, kas ga­li pa­dė­ti skelb­ti Kū­rė­jo gar­bę, nu­švies­ti Iš­ga­ny­to­jo ma­lo­nę ir de­ra­mai tvar­ky­ti krikš­čio­niš­ką­jį gy­ve­ni­mą (plg. Dek­re­tas dėl Baž­ny­čios mi­si­jų veik­los „Ad gen­tes", § 22). Šį pro­ce­są Baž­ny­čia va­di­na įkul­tū­ri­ni­mu. Ka­lė­dų šven­tė yra ge­ras tokio įkul­tū­ri­ni­mo pa­vyz­dys. Dar iki krikš­čio­ny­bės įtei­si­ni­mo Ro­mos im­pe­ri­jo­je gruo­džio 25 d. iš­kil­min­gai ir pom­pas­tiš­kai bū­da­vo šven­čia­ma Sau­lės šven­tė. Krikš­čio­ny­bei ta­pus ofi­cia­lia vals­ty­bės re­li­gi­ja, šią die­ną pra­dė­ta švęs­ti Jė­zaus Gi­mi­mo iš­kil­mę. Iš­li­ko da­ta, bet pa­ki­to šven­tės tu­ri­nys. Įkul­tū­ri­ni­mas pa­ro­do, kad vis­kas, kas nė­ra prie­šin­ga Die­vo ap­reiš­ki­mui, tu­ri ne­nyks­tan­čią am­ži­ną­ją ver­tę.

Ta­čiau po­pie­žius Jo­nas Pau­lius II pa­ste­bi, kad įkul­tū­ri­ni­mas yra sun­kus pro­ce­sas, nes jo­kiu bū­du ne­va­lia pa­žeis­ti krikš­čio­niš­ko­jo ti­kė­ji­mo sa­vi­tu­mo ir vien­ti­su­mo (plg. En­cik­li­ka „Re­demp­to­ris mis­sio", § 52). To­dėl į mums bru­ka­mus pa­pro­čius, ku­rie daž­nai sa­vo tu­ri­niu ne­tu­ri nie­ko ben­dra su krikš­čio­niš­ku pa­vel­du, tu­ri­me žiū­rė­ti kri­tiš­kai. Kar­tais Kū­čios, Ka­lė­dos bū­na vie­nin­te­lė šven­tė me­tuo­se, kai su­si­ren­ka vi­si šei­mos na­riai, tad svar­bu, kad šven­ti­nis sta­las su­bur­tų ben­dra­vi­mui ir mal­dai, o ne bū­ri­mų sa­lo­nų tra­di­ci­joms.

Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį.

Atsitiktinės gairės:    Burtai (8)    Įdomybės (87)    Vokiečių aviganis (2)    Sveikata (313)    Prezidento rinkimai 2009 (12)    Stomatologija (6)    Makaronai (2)    Vaizdo kortos (3)    Apatinis trikotažas (17)    „Lietuvos” kino teatras (13)    Grybų patiekalai (6)    Telekomunikacijos (188)    Bitė (5)    Valdas Adamkus (11)    Interneto komentarai (2)    Kompiuterinis piratavimas (43)    Kačių veislės (25)    Žirgų sportas (4)    Švedija (9)    Lietuvos istorija (110)    Pavydas (5)    Lietuvoje (5)    Statyba (29)    Sony Ericcson (40)    Religija ir tikėjimai (315)    LICS (17)    Mokyklos (22)    Delfinologija (4)    Programos (61)    E - komercija (87)    Gender Loops (6)    Fantastika (21)    Pirmoji meilė (3)    Kūdikio maitinimas (3)    Nealkoholiniai gėrimai (12)    Susitaikymas (9)    Skundai (22)    Dieta (33)    Seimo Pirmininkas (2)    Pramogos (191)    Tibetas (10)    IT parodos (10)    Knygos (23)    Žemės grobstymai (50)    Lietuvoje (16)    Auklėjimas (7)    Aiškiaregiai (11)    Emigrantai (22)    Šunys (67)    Restoranai (5)
1. Pietų Korėjos valdžia uždraudė nepilnamečiams žaisti kompiuterinius žaidimus naktimis
2. Internetiniame žaidime vaikams – seksualūs apatiniai ir „egzotiško“ įvaikio pirkimas
3. „Windows 7“ žaidimų mėgėjams: pliusai ir minusai
4. Kompiuterinių žaidimų entuziastai rinksis Kaune
5. Žaidimui "Žuvies kelionė" - prizas už netradicines viešųjų ryšių priemones
6. Baltijos šalių kompiuterinių žaidimų asai iš WCG finalo medalių neparsiveža
7. Nusipirkau pasaulį
8. Kaip apsaugoti savo akis žaidžiant kompiuteriu?
9. Vivisektorius. Žvėris viduje
10. Oddworld Inhabitants keičia profilį
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!