LT   EN   RU  
2019 m. lapkričio 21 d., ketvirtadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Knygos
  Kultūra > Knygos
Lankomumo reitingas Publikuota: 2004-03-05
Knygų mugės pėdsakais

Patinka man tos knygų mugės. Iš rašymo pragyvenanti sociumo dalis, šiaip pagal socialinį statusą neprilygstanti nei verslininkams, nei politikams, kartą per metus atsitiesia - susirenka tarsi į kasmetinį karnavalą švęsti profesinės šventės. "Litexpo" rūmai gaudžia - atrodo, kad ir visa tauta nieko neveikia, tik skaito ir rašo.

Rašytojų pasirodo tiek daug, kad visų net neaplėksi. Paskui graužiesi - to nepamačiau, tą pražiopsojau. Man apmaudu, kad kol kroviausi lagaminą kelionei į Sinajų, buvo pristatytos man įdomių rašytojų Herkaus Kunčiaus ir Sigito Parulskio knygos. Kunčius išleido naują romaną "Gaidžių milžinkapis", Parulskis - eilėraščių knygą "Marmurinis šuo". Sutinku kitą dieną Antaną A. Jonyną, turėjusį pristatyti Parulskio eilėraščius. Klausiu: kaip knyga? Kur nusipirkti? "Knygos nėra, - sako Jonynas, - kažkas sudegė ar užlūžo. Buvo viena. Paskui Žukas dar atnešė dvidešimt. Rankomis rištų".

Poetų vis dėlto pavyko aptikti. Šeštadienį jie sėdėjo susispaudę rašytojų kampe ir, G. Grajauskui moderuojant, vienas po kito skaitė savo eiles. Skaitė A. A. Jonynas, D. Kajokas, R. Kmita, L. Katkus, A. Spraunius, M. Valiukas. Buvo viena poetė. Netgi gera - D. Čepauskaitė. Pasirodo, ne visos numirė (buvo prisiminta lakioji Frankfurto mugėje nuskambėjusi frazė). Poetų grupelė atrodė tarsi maža agitbrigada - į triukšmingą pasaulį išmestas desantas agituoti už frazės ar įspūdžio grožį. Visi jie skaitė tyliai, kaip ir dera poetams, pagal apibrėžimą - susikaupusiems ir intravertams. O tuo metu salė gaudė ir kartkartėmis pasigirsdavo diktoriaus balsas, nurodantis, kas vyks toliau ir kur kokias knygas geriausia pirkti. Tuo metu poetai pritildavo - juos nustelbdavo gyvenimo šurmulys. "Jaučiuosi kaip geležinkelio stotyje, - konstatavo Grajauskas, - tuoj praneš: iš perono išvyksta traukinys..." A. Šlepikui pagelbėjo teatrinis išsilavinimas. Jis perrėkė traukinius. Ypač "Užkalbėjimais": "Viskas tegrįžta atgal - grife atryk sveikatą". Alvydas šiaip man atrodo jautrus žmogus. Ir du iš jo skaitytų trijų eilėraščių buvo skirti kitiems. "Užkalbėjimai: Zoro" - sergančiam draugui Gerardo Beltranui. O antrasis eilėraštis - tėvui. Sužaista homonimu "žūti": "Aukštaitijoje forma žūti / ne mirti / žūti - žvejoti, gaudyt žuvis". Bet "paskui / po keleto metų // netikėtai // sesers namuose / suradau jį sėdintį lovoj - / atsikišę skruostikauliai / nosis aštri / keistai didelės ausys / veidas geltonas // nebesusitiksim / sūnau / išgirdau". Kažkokioje indėnų gentyje mirties simbolika siejama su išplaukimu valtimi žemyn upe. Kažkodėl po frazės "keistai didelės ausys" pajutau, kad sudrėko akys. Mes jau ta karta, kuri laidoja tėvus. Requiem sujaudina net ir geležinkelio stotyje.

Pasakiau Jonynui, kad Alvydui labai pravertė aktorinės meistrystės studijos. Nenorėjo su manimi sutikti. Jam labiau patinka Alvydo eilėraščius skaityti tyliai. Tyloje netgi užkeikimai įgauna subtilesnių atspalvių. Jonynas pats atrodo visada labai subtilus. Taktiškas bendravimo ir išgyvenimo meistras. Panašiai kaip ir T. Četrauskas. Četrauskas mugėje pristatė G. Grasso knygos "Krabo žingsniu" vertimą. O savo ką tik išleistos prisiminimų knygos po ranka nebeturėjo. Laimingiausi, matyt, mugėje ir yra tie autoriai, kurie nori padovanoti savo knygą, bet niekaip negali - visi egzemplioriai čia pat jau yra išnykę. Stebiuosi, kaip Četrauskui užtenka kantrybės nuosekliai ir pamažu versti vieną autorių, kad ir tik Grassą. Ir ne jį vieną. Teodoras verčia storas knygas. Išvertė P. Sloterdijko "Ciniškojo proto kritiką". Šiuo metu verčia aštuonių šimtų puslapių R. Musilio romaną "Žmogus be savybių". Musilis, dirbdamas bibliotekoje, šį romaną rašė dvidešimt metų. Mirė nebaigęs. Gerai, kad romanas nebaigtas. Neįsivaizduoju jo pabaigos. Trečia dalis turėtų paneigti antrą. Nes antra dalis - "Tūkstantmetė karalystė" - labai nuvilia. Pirmoje dalyje Ulrichas yra žmogus be savybių. Tačiau jo pamatinė savybė yra niekada nesusitapatinti su jam kitų primetamomis savybėmis, išslysti iš bet kokių socialinių pinklių, visada išliekant tik savimi. Antroje dalyje jis staiga pasislepia - pats nuo savęs. Užsidaro su seserimi nuo pasaulio. Nustebau - negi tai visų pirmos dalies paieškos metų rezultatas? Nejaugi gyvenimo paslaptis yra tokia paprasta? Turiu prisipažinti, kai pirmą sykį skaičiau romaną, įsimylėjau Ulrichą. Po dešimties metų perskaičiau dar sykį - pasitikrinau, ar tebemyliu. Antrą sykį Musilis dar labiau sužavėjo. Per gyvenimą pavyko sutikti dar kelis žmones, kurie irgi mėgo romaną (kiti, matyt, irgi skaitė, tik man nesakė). Apie Ulrichą kalbėjo E. Gellneris Prahoje. Skaitė taip pat A. Marčėnas. Jis sakė, kad skaityti jam liepęs D. Razauskas. O man skaityti liepė A. Šliogeris. "Būsiu penktas tavo sutiktas romano skaitytojas Lietuvoje", - konstatavo Četrauskas. Vertėjui, žinia, nebėra kur dingti. Tenka romaną perskaityti.

Turiu prisipažinti, kad labiausiai mugėje stengiausi nepražiopsoti G. Radvilavičiūtės. Gal dėl to susirūpinimo užsiėmiau vietą ne toje salėje - įpuoliau į flamandų džiazą. Kai iššokusi bandžiau stverti A. Andriuškevičių už skverno desperatiškai klausdama, kurgi Radvilavičiūtė, autorė, pasirodo, buvo šalia. Jei kas mugėje būtų įsteigęs prizą "Už paslaptingiausią debiutą", Giedra tikrai jį būtų gavusi. Leidykla "Baltos lankos" išleido Radvilavičiūtės eseistikos knygą "Suplanuotos akimirkos". Dauguma esė surinktos iš "Šiaurės Atėnų". Panašiai kaip Parulskio "Nuogi drabužiai". Radvilavičiūtės ir Parulskio simbolinis artumas (viena, pasirodo, atstovauja moterims, kitas - vyrams) buvo taip pat prisimintas. Andriuškevičius bandė įminti Radvilavičiūtės paslaptį visaip dėliodamas kažkokios mistinės "stokos" motyvus. Nepavyko. Gasiliūnas numetė kelias frazes tarsi iš kitos operos. Vėl pro šalį. Nelengvas riešutėlis yra tas moters talentas. Vyrams gal net neįmenamas ir nesuvokiamas. Žukas bent jau konstatavo prasilenkimą, pasiūlydamas racionalesnio diskurso galimybę. "Čia taip protingai kalbama, - atliepė Radvilavičiūtė, - o aš sėdžiu ir kankinuosi: galvoju, ar išeidama išjungiau prosą". Sakyčiau, dzeno meistro vertas judesys. Autorė buvo tobulai pasiruošusi pristatymui: į salę netelpantiems gerbėjams perskaitė naują esė. Apie save. Tarsi pamatytą psichoterapeutės akimis. Kaip visada - juokingą. Gal švelni Radvilavičiūtės autoironija ir sukuria tą jos tekstų žavesį. Autoironija, bet ne ironija. Vien tik ironija bylotų apie agresyvumą - ji būtų nukreipta prieš kitus, kad paliudytų ironizuojančio intelektinę persvarą. Man regis, ne visai tiksliai Andriuškevičius teigė, kad Radvilavičiūtės lyrinė herojė skirsto moteris į save ir visas kitas ir save ji vertina kaip labiau išprususią ir sau įdomią. Tiesiog save ji pažįsta geriau nei kitas. O autoironija, kitaip nei ironija, suteikia galimybę drąsiai rašyti apie dalykus, kurie šiaip nuteikia nykiai. Kuo gali būti žavūs apmąstymai apie moters vienatvę, erotinį prasilenkimą ar menopauzę? Jei mąstoma iš Andriuškevičiaus pastebėtos "stokos" perspektyvos, jokio žavesio čia neišspausi. Ar kas gali pakęsti moteris, kurios tiesmukai dėl to rypuoja? Tačiau nušviesti Radvilavičiūtės autoironijos žaismės visi šie baubai išsisklaido kaip dūmas. Rašytojas ar rašytoja tokiu atveju tampa magu, kerėtoju, burtininku. Talentas visada liudija ne stoką, o perteklių.

Taip sutapo, kad Radvilavičiūtės komanda ir jos gerbėjai buvo paprašyti palikti salę, nes, pasirodo, užtęsė susitikimą ir už durų jau mindžikavo kito, irgi paslaptimi tapusio rašytojo S. T. Kondroto publika. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla pristatė jo apsakymų rinkinį "Meilė pagal Juozapą". Eseistę, kuri savo heroję maitina savo "gyvąja Aš", pakeitė prozininkas, kuris, kritikės J. Sprindytės manymu, rašo apie tai, kas nėra jis pats. Tiesa, rašo ne tiek jau daug. Daugiau rašė gyvendamas Lietuvoje. Gal turėjo daugiau laiko. O gal išvykęs rado įdomesnių užsiėmimų. Rašytojai kartais ima mažiau rašyti ir tada, kai prislopsta jų talento ištekliai. Ir kai po daugelio metų buvusi legenda atvyksta su trimis naujais apsakymais, galima ir suklusti: ar tie apsakymai parašyti dabar, ar jie parašyti dar rašymo laikais ir nespėti išspausdinti? Ne, pasirodo, dabar. Nepanašu, kad Kondrotas jaudintųsi dėl tokių niekų - ką apie jį pagalvos susirinkusieji. Į klausimus atsakinėjo kaip koks Rytų išminčius: trumpai. Kritikė Sprindytė sakė, kad žavisi Kondrotu dėl dviejų dalykų: dėl to, kad rašo gerai, ir dėl to, kad gali apskritai nerašyti. Galima žavėtis Kondrotu ir dėl to, kad jis sugeba ne tik nerašyti, bet ir nesakyti. Nešvaistyti žodžių. Nevaidinti, kad yra bestselerio autorius. Papasakojo apie "Mūsų Lietuvos" autoriaus istoriko Kviklio brolį, pas kurį, grįžusį iš tremties po trisdešimties metų, viename iš Utenos rajono kaimų kurį laiką buvo apsistojęs ir rašė. Tam žmogui, pasirodo, buvo jau aštuoniasdešimt metų, bet jis pats savo įstrigusį "Zaporožietį" sugebėdavo išsitraukti iš balos ir važiuodavo toliau. Kuo čia dėta paties Kondroto kūryba? Rašytojui įstrigo, kaip šis vertinęs jo kūrybą. Jis vis mėgdavęs jam sakyti: "Kiti rašo apie tai, ko nėra, o tu kažkaip - tikroviškai". Regis, kad rašant "tikroviškai" galima parašyti ir labai nedaug, bet vis tiek įstrigti kitiems į atmintį. Rašytojo draugas Jonynas patikino su nerimu ėmęs apsakymų knygą į rankas: nežinojęs, ar ras juose ankstesnį Kondrotą. Jis skaitęs tik tris naujuosius apsakymus ir klausytojus patikino, kad du iš jų tikrai labai geri. O ir mugės įžymybė italų rašytojas A. Baricco sakė, kad apie lietuvių literatūrą jis labai geros nuomonės, nes skaitęs vieną Kondroto apsakymą.

Tačiau Baricco sakė nieko negirdėjęs apie kitą mugės svečią iš Prancūzijos - Frédéricą Beigbederį. Lietuva, pasirodo, yra tas kraštas, kur italų ir prancūzų rašytojai gali vieni apie kitus šį tą sužinoti. Naujausias Beigbederio romanas "Windows on the World", pasirodo, yra vos ne pirmasis romanas pasaulyje apie Rugsėjo 11-osios įvykius. Jau verčiamas į dvidešimt aštuonias kalbas. Tačiau kitų šalių leidėjai negali prilygti Lolitos Varanavičienės verslumui. "Tyto alba" aplenkė visus ir lietuviškai išleido pirmoji. 2002-aisiais leidykla išleido Beigbederio romaną "Meilė trunka trejus metus", o 2003-iaisiais - bestselerį "14,99 €". Leisti rekomendavo, visas knygas išvertė ir rašytojo spaudos konferencijoje vertėjavo labai "prancūziško tipo", korektiška ir profesionali jauna vertėja Akvilė Melkūnaitė. Man asmeniškai Beigbederio romanai patinka tuo, kad jei atsikeli anksti ryte ir pradedi skaityti, apie pietus jau būni perskaitęs. Per spaudos konferenciją buvo užsiminta, kad Lietuvoje rašytojo romanus skaito jaunimas. Ir netgi tie, kurie nieko neskaito, vis dėlto jį skaito. Nepasirodė, kad ši idėja jam būtų labai patikusi. Jis vis dėlto manąs, kad rašo savo romanus ne beraščiams. Nors šiaip rašytojas mąsto blaiviai. Visus rašytojus suskirstęs į Flaubert'o tipo užsidarėlius, tarnaujančius žodžiui, ir aktyviai besireiškiančius "pasauliečius", save laiko antrojo tipo autoriumi. "Jei rašytojui lemta būti tiek daug fotografuojamam, - jis mostelėjo ranka į jį apsėdusius fotografus, - sunku tikėtis, kad kas rimto išeis iš tokio rašytojo". Regis, pradedu suprasti vieną iš jo populiarumo šaltinių. Rašytojas labai gerai konstruoja įtaigias frazes. Frazes, kurios įsimena. Pavyzdžiui, "meilė trunka trejus metus". Labai guodžia. Vadinasi, ne tau vienam nepasisekė. Ne tu vienas esi plevėsa, niekais paleidęs stabilų ryšį ir sugriovęs kito žmogaus pasitikėjimą. Taip yra - toks meilės dėsnis. Gyvenimas įdomus. Reikia vytis momentą. Mylėti iš naujo, lėkti per barus, ryti narkotikus, ekstazį. Naujumas ir dar kartą naujumas. Svarbu nesustoti ir nerymoti. Geriau kentėti, geriau vėl, nors ir nelaimingai, mylėti. Labai dinamiška ir modernu: veiklumo neurozė. Kita vertus, jo romanų veikėjas ne tik dinamiškas, bet ir intelektualus. Puikiai reflektuoja savo asmenybės liguistumą ir suskilimą. Jis kūrybingas - dirbdamas reklamos srityje priklauso prie "kreatyvų" - vienu įkvėpimu vis kuria naujas frazes, kuriomis prikausto minios dėmesį. Ir taip uždirba didžiulius pinigus. Kuriuos niekina. Nes suvokia, ką daro. Suvokia, kad mulkina publiką, suvokia, kad manipuliuoja, kad kuria įvaizdį, kad melas jam suteikia masių valdymo galią. Žodžiu, herojus dar ir labai paradoksalus: jis ir moralus, ir turtingas. Jis ieško absoliutaus tikrumo ir tiesos: rašo knygą siekdamas, kad jį atleistų iš darbo ir duotų išeitinę pašalpą, nes išėjęs savo noru jos negaus. Kaip čia išeina? Ar tai nėra dviguba apgavystė? Niekinti reklamos verslą, bet vis dėlto norėti ir jos pinigų. Dar daugiau - pasidaryti sau dvigubą reklamą rašant knygą ir niekinant reklamą par excellence. Ar tokia dvasinė ekvilibristika neveda į beprotybę? Taip ir nutinka. Vienu metu herojus atsiduria beprotnamyje. Tai jo dvasiniams ieškojimams suteikia dar daugiau žavesio. Jis, pasirodo, dar ir beprotis. Štai kiek ir kokių savybių reikia turėti, kad save aprašęs taptum jaunimui labai patrauklus. Rašytojas, paklaustas, koks gi jo herojaus santykis su jo paties asmenybe, neįspėja, kaip kad Parulskis romane "Trys sekundės dangaus", kad netapatintų jo paties su jo knygos herojumi. Kaip tik atvirkščiai. Romane apie televiziją, kurį dabar rašo, jis jau nebekeičia personažo vardo - vadina jį Frédéricu Beigbederiu. Įsiminė iš spaudos konferencijos: "Flaubert'as sakė: "Ponia Bovari - tai aš". Aš sakau: "Frédéricas Beigbederis - tai aš". Vėl reklaminis triukas? Sakyčiau - veikiau profesinis instinktas: kuo daugiau išnaudoti savo kaip "kreatyvo" potenciją - intelektinį žaismingumą. Ir didesnį visuomenės susidomėjimą asmenine patirtimi, o ne rašytojo vaizduotės vingrybėmis. Netgi Žukas, kalbėdamas apie Radvilavičiūtės kūrybą, pripažino, kad ir jam įdomesnė reali patirtis negu "prigalvoti" dalykai. Ir jis liovėsi skaitęs Beigbederio romaną "Windows on the World", kai surado dirbtinę sceną. Jo manymu, scena, kai pagrindinio herojaus sūnūs, atėję į restoraną, pasiima nuo gretimo staliuko spurgą ir nerūpestingai ją spardo, yra visiškai netikroviška.

Tačiau romano apie pasaulinę tragediją, remdamasis tik savo patirtimi, ko gero, neparašysi. Nebent stebuklingai išsigelbėtum. Rašytojo romane, kaip ir gyvenime, iš viršutinių kairiojo bokšto aukštų neišsigelbsti nė vienas. Tenka įsijausti į kito žmogaus patirtį. Net tokiam į save susikoncentravusiam autoriui kaip Beigbederis. Tad save jis padarė šalutiniu herojumi. Reflektuojančiu savo rašymą apie tragediją. Atvykstančiu į Niujorką, kad pabūtų įvykio vietoje. Ir sykiu - aplankytų pamėgtus naktinius barus. Ar šis romanas nėra naujas rašytojo reklaminis triukas? Rašyti apie tai, kas svarbiausia, apie ką niekas nebedrįsta kalbėti? Toks paradoksalus perkėlimas taip pat įmanomas. Nors tai ir romanas apie tragediją. Jei tai reklama - tai jau ne prekių, o "amžinųjų klausimų". Man asmeniškai įsiminė frazė: "Jeigu Dievas yra, ką jis veikė tą dieną?" Šiuo romanu Beigbederiui pavyko pratęsti A. Camus moralistinio romano tradiciją. Camus romane "Krytis" pagrindinis herojus nesibaigiančiame monologe pats savęs klausia, kaip galėjo praeiti nesustojęs pro tą, kuri po kelių minučių nušoko nuo tilto. Jei kiti žūsta, o mes liekam gyvi, ar nėra tai mūsų pamatinė kaltė? Ne moralinė, ne politinė, o metafizinė? Kas apskritai yra kaltė? Būtent perskaičius Beigbederio romaną kyla klausimas: iš tiesų, kaip galėjo nutikti, kad valandą ir dvi minutes atkirstieji viršutiniuose aukštuose visam pasauliui stebint televizijos ekranuose nesulaukė jokios pagalbos? Jokių gelbėtojų, jokių netikėtų kūrybingų sprendimų. Niekas neatidarė viršutinių gelbėjimosi liukų (kam apskritai jie buvo įrengti?), niekas nenuleido virvinių kopėčių, neištiesė jokių audeklų. Net jei tai buvo sunku, pavojinga, absoliučiai rizikinga. Romanas sukrečia. "Gelbėtojai iki mūsų taip ir neatėjo" - ši pagrindinio herojaus, desperatiškai tikėjusio, kad pavyks išgelbėti savo mažamečius sūnus, konstatavimas priverčia viską išgyventi iš naujo. Atrodo, visi esame pavargę apie tai net galvoti. Romano herojus tarsi atėjęs iš prancūzų klasikinio egzistencializmo. Ribinėje situacijoje, supratęs, kad mirs, jis nekaltina kitų. Permąsto savo gyvenimą ir konstatuoja savo paties kaltes. Randa ne vieną. Prirašo du puslapius. Kad gyveno tik dėl savęs, ne dėl kito žmogaus. Kad lengva ranka tuo tikėdamas paliko žmoną ir vaikus ir t. t. O didžiausia jo kaltė - kad kitados manė, jog meilė trunka tik trejus metus...

Rašytojas atrodo perspektyvus, jei jo herojus kiekviename romane tampa vis brandesnis.

Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį.

      

Komentuoti

Lankomumo reitingas

Diskusijos - aptarti forume

Versija spausdinimui - versija spausdinimui

Atgal


Atsitiktinės gairės:    Ekologinis ūkis (2)    Nešiojami kompiuteriai (12)    Windows (7)    Pagonybė (3)    Artūras Zuokas (41)    Poetai (11)    Proza (157)    Kinų horoskopas (14)    Savivaldybių rinkimai 2007 (9)    Partijos (41)    Eurointegracija (5)    Aukštasis mokslas (13)    Sekimas ir privatumas (12)    Miestai (14)    Internetas (184)    Mokėjimo kortelės (7)    Klonavimas (10)    Kvepalai (10)    Vilius Navickas (2)    Sportas (8)    Filatelija (11)    Šaulys (7)    Žmogaus klonavimas (2)    EBSW (40)    Vokiečių aviganis (2)    Maxima (10)    Pelės (5)    Lengvosios muzikos grupės (27)    Zigmas Vaišvila (10)    Hipiai (9)    Prancūzų buldogas (2)    Feng šui (7)    Picerijos (4)    Siamo katės (2)    Metalas (22)    Amerikos lietuviai (7)    Pramoginiai šokiai (2)    Filmai (91)    Aikido (14)    Šventasis Kazimieras (2)    Vampyrai (9)    Pankai (6)    Sveikinimai Naujųjų metų proga (5)    Klaviatūros (11)    Atmintis (4)    Hakeriai (273)    Kompiuteriai (148)    NSO (33)    Civilinė sauga (7)    Kultūra (749)
1. Aurelijus Augustinas „Apie krikščionių mokymą“
2. “Žvalgybų intrigos Lietuvoje (1994 – 2006)” – populiariausių knygų dešimtuke užėmė 1-ąją vietą
3. “Žvalgybų intrigos Lietuvoje (1994 – 2006)” – jau knygynuose !
4. Vytas Sabaliaukas "Apie likimo upę ir Vėją"
5. Vilniaus knygų mugė 2005
6. Didžiausio knygynų tinklo "Vaga" pardavimai išaugo 44 procentais
7. Sobieslaw Zasada "Saugus greitis"
8. Sigitas Parulskis "Nuogi drabužiai", 2002, Baltos lankos
9. Paulo Coelho "Alchemikas", 2001, Vaga
10. Salman Rushdie "Paskutinis mauro atodūsis", 2000, Alma littera
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!