Apžvelgti Bažnyčios mokymu paremtas ekologines nuostatas paskatino popiežiaus Jono Pauliaus II laiškas Konstantinopolio stačiatikių patriarchui Baltramiejui I, kurio iniciatyva birželio pradžioje buvo surengtas penktasis tarptautinis simpoziumas laive (dėl to jis dar vadinamas „plaukiojančia konferencija“), skirtas religijos, mokslo ir aplinkosaugos santykiams svarstyti. Apie 250 šiemetės konferencijos dalyvių – mokslininkų, teologų ir politikų, – keliaudami laivu po Baltijos jūrą, diskusijose buvo sutelkę dėmesį į temą „Baltijos jūra: visų paveldas ir bendra atsakomybė“.

Savo laiške Šventasis Tėvas primena dabartinės ekologinės krizės tikrąsias ištakas, kurių esmė – pagarbos Dievo planui nebuvimas. „Santykiai tarp individų arba bendruomenių ir aplinkos niekada negali būti atsieti nuo jų santykių su Dievu, – pažymi Jonas Paulius II. – Kada žmogus atsuka nugarą Kūrėjo planui, jis išprovokuoja netvarką, kuri neišvengiamai atsiliepia visai likusiai sukurtajai tvarkai. Todėl ekologinės atsakomybės stoka pirmiausia yra moralinė problema, paremta antropologine klaida, kuri kyla, kai žmogus užmiršta, jog jo gebėjime keisti pasaulį visada turi būti gerbiamas Dievo sumanymas kūrinijai“.

Birželio 2 dieną kelionė laivu Baltijos jūra pradėta Gdanske, aplankius Taliną, Sankt Peterburgą bei Helsinkį, birželio 8-ąją buvo užbaigta Stokholme, kur ekologinio simpoziumo dalyviams buvo surengtos ekumeninės Sekminių pamaldos vietinėje liuteronų katedroje. Tas faktas, jog konferencija vyko plaukiojančiame laive, kuris užsuko į didžiausius Baltijos uostus, Popiežiaus nuomone, pats savaime „yra stiprus priminimas“, kad gamtosauginių problemų priežastys ir pasekmės dažnai peržengia atskirų valstybių sienas. Tuo pačiu šių problemų sprendimai turi būti išreikšti solidarumo veiksmais, kurie peržengtų politinius pasidalijimus ir siaurus pramoninius interesus“.

Krikščionys taip pat turi vieningai prisiimti atsakomybę, kad nebūtų pažeistas Dievo planas, ir tai turi vesti prie kuo platesnio ekumeninio bei tarpreliginio bendradarbiavimo, „Ekologinių iššūkių sprendimas reikalauja daugiau nei tik teisingų ekonominių ir technologinių sprendimų, – nurodo popiežius Jonas Paulius II. – Tai reikalauja vidinio širdies pakeitimo, kuris veda į atsisakymą tokių vartojimo ir gamybos būdų, kurie pažeidžia aplinkos pusiausvyrą. Tai reikalauja etiško elgesio, kuris gerbia visuotinio solidarumo, socialinio teisingumo ir atsakomybės principus“.

Efektyvūs pokyčiai aplinkosaugoje sietini su pasirengimu aukai

Anksčiau Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I, kuris tradiciškai laikomas „primus inter pares“ („pirmasis tarp lygių“) tarp kitų nacionalinių stačiatikių dvasinių vadovų, yra surengęs kasmečius ekologinius simpoziumus laivuose, kurie keliavo Egėjo ir Juodąja jūromis, Dunojaus upe bei Adrijos jūra. Pastaroji konferencija, vykusi 2002 metų birželį, susilaukė ypatingo tarptautinės žiniasklaidos susidomėjimo, nes buvo užbaigta Jono Pauliaus II ir Baltramiejaus I pasirašyta vadinamąja Venecijos deklaracija, kurioje pabrėžiama visų krikščionių pareiga rūpintis mus supančia aplinka.

Kalbėdamas Venecijoje užbaigiant simpoziumą, Konstantinopolio patriarchas pabrėžė, kad, spręsdami aplinkosaugos problemas, krikščionys turi vadovautis „eucharistine ir asketine dvasia“. Aiškindamas šias sąvokas (graikų k. žodis eucharistia čia suprantamas ne kaip sakramentas, bet tiesiogine prasme, kaip dėkojimas), Baltramiejus I priminė, kad sukurtasis pasaulis nėra paprasčiausia nuosavybė, bet Dievo Kūrėjo dovana. Todėl žmogus, kuris yra ne tik protinga ar socialinė būtybė, bet ir „eucharistinė būtybė“, sugebanti būti dėkinga, turi su aiškiu ir sąmoningu nusistatymu dėkoti Dievui už gautą nuostabią dovaną. „Be tokio dėkojimo mes nesame tikrai žmogiški“, – sakė patriarchas.

O dėl kitos sąvokos asketiškas, tai ją reikia suprasti ne tik kaip pasninkavimą, vigilijas, griežtas praktikas, bet ir „savęs suvaržymą“ santykyje su aplinka. „Reikia saikingai maitintis ir vartoti gamtos išteklius, nes kiekvienas yra pašauktas aiškiai skirti tai, ko mes norime, nuo to, kas mums tikrai reikalinga… Tik per tokį atsižadėjimą, per tokį pasirengimą kartais sustoti ir pasakyti „ne“ arba „užteks“ mes galime vėl atrasti savo vietą visatoje“, – aiškino Baltramiejus I.
Nei individualistiniai aspektai, nei komercinės paskatos negali būti aplinkosauginės etikos pagrindiniais kriterijais. Siekimas įgyti kuo daugiau materialinių gėrybių negali pateisinti egoistinio troškimo kontroliuoti pasaulio gamtinius resursus. „Godumas ir gobšumas padaro pasaulį drumzliną, visus dalykus paverčia dulkėmis ir pelenais. Dosnumas ir nesavanaudiškumas padaro pasaulį skaidrų, visus dalykus paverčia mylinčios bendrystės sakramentu – bendrystės tarp žmonių ir bendrystės žmonių su Dievu“, – sakė Baltramiejus I.

Toliau dėstydamas savo ekologines nuostatas Konstantinopolio patriarchas pastebėjo, kad, esant dabartinio išsivystymo lygiui, pakanka mokslinės ir technologinės informacijos apie ekologinės krizės priežastis. „Mes žinome ne tik ką reikia daryti, bet ir kaip tai padaryti. Tačiau, nepaisant visos turimos informacijos, kol kas mažai yra padaryta“, – konstatavo Baltramiejus I. Jo nuomone, vienintelis būdas peržengti šį tragišką trūkį tarp teorijos ir praktikos, tarp idėjų ir realybės yra auka.

Negali būti efektyvių pokyčių aplinkosaugos srityje, jeigu visuomenė nebus pasirengusi tikrai nesavanaudiškai aukai, kad ir kokia radikali bei brangiai kainuojanti ji būtų. „Jeigu nieko neaukosime, nieko ir nepasieksime“, – pabrėžė Stačiatikių Bažnyčios vadovas. Ši nuostata liečia visus, tačiau, žinoma, iš turtingų žmonių ir tautų laukiama didesnės aukos. Be to, auka pirmiausia yra ne ekonominis, bet dvasinis aspektas, nes reali ekologinė krizė glūdi ne išorinėje aplinkoje, ne ekosistemoje, bet žmogaus viduje, jo širdyje, nes ją pagimdęs savanaudiškumas yra nuodėmės pasekmė.

„Mūsų santykių su supančia aplinka nuodėmės šaknys glūdi perdėtame susitelkime į save, klaidingoje vertybių hierarchijoje, kurią paveldėjome be kritiško įvertinimo, – aiškino Konstantinopolio patriarchas. – Todėl mums reikia iš naujo pamąstyti apie save, apie mūsų santykius su pasauliu ir su Dievu. Be šio revoliucinio mentaliteto pakeitimo visi mūsų aplinkosauginiai projektai, kad ir kokia gera būtų intencija, liktų neefektyvūs. Mes tada užsiimtume tik simptomais, bet ne priežastimis“.

Jis pripažino, jog kalbėti apie pasiaukojimą šiuolaikiniame pasaulyje yra nemadinga ir nepopuliaru, nes daugelis žmonių tai supranta kaip sunkiai pakeliamą praradimą, niūrius išgyvenimus. Už tokią neteisingą sampratą yra atsakingos koncepcijos, kuriomis norima pateisinti įsivyravusį gobšumą, besaikį materialinės gerovės ir malonumų siekimą, piktnaudžiavimus ir aroganciją. Tačiau teisingai suprasta ne prievartinė, bet savanoriška auka iš meilės Dievui ir žmonėms reiškia ne praradimą, bet naudą. Kada aukojamės dėl kitų, dalijamės su jais savo gerove, įgyjame tikrąjį gyvenimo apstumą ir kartu praturtiname visą pasaulį. Šis principas turi būti taikomas ir aplinkosaugoje, jeigu norime sustabdyti ekologinės degradacijos spiralę.

Moralinių vertybių ir ekologinio sąmoningumo ryšys

Kaip tik šios degradacijos simptomus popiežius Jonas Paulius II ir patriarchas Baltramiejus I su liūdesiu pripažįsta 2002 m. birželio 11 d. Venecijoje paskelbtoje bendroje ekologinėje deklaracijoje. Jie reiškia ypatingą susirūpinimą dėl „neigiamų pasekmių žmonijai ir visai kūrinijai, kurias sukėlė daugelio gamtos resursų, tokių kaip vanduo, oras ir dirbama žemė, degradacija, sąlygota ekonominės ir technologinės pažangos, kuri nekreipia dėmesio į savo ribotumą“.

Tačiau dar nevėlu padėtį ištaisyti. „Dievo pasaulis turi neįtikėtiną išganomąją galią, – patvirtina Bažnyčių vadovai. – Vienos kartos laikotarpiu mes galime nukreipti planetą į saugią savo vaikų ateitį“. Tam reikia, kad krikščionys, kitų tikybų išpažinėjai ir visi geros valios žmonės, ypač turintys įtakos visuomenės gyvenimui, vadovautųsi tuo, ką Jonas Paulius II ir Baltramiejus I vadina „santykių su aplinka etikos kodeksu“. Ši etika skatina tarpusavio priklausomybę ir pabrėžia visuotinio solidarumo, socialinio teisingumo ir atsakomybės principus įtvirtinant tikrąją gyvybės kultūrą.

Deklaracijoje pažymima, kad iki šiol neretai priimami sprendimai ir veiksmai gamtinių resursų srityje „vedė mus tolyn nuo to pasaulio, koks turėtų būti, tolyn nuo Dievo nustatyto tikslo kūrinijai, nuo visko, kas yra esminga sveikai planetai ir sveikam žmonių sambūviui. Todėl reikalingas naujas požiūris ir nauja kultūra, kuri būtų grindžiama žmogaus pirmaeiliškumu kūrinijoje ir įkvėpta jo etinio elgesio aplinkos atžvilgiu, kuris atitiktų ryšį su Dievu ir su pačiu savimi“.
Reikia aiškiai ir nuoširdžiai pripažinti, kad žmonija jaučia pareigą kažką daryti, kad ateityje būtų geriau nei dabar yra. Mūsų vaikams ir būsimoms kartoms yra skirta gyventi geresniame pasaulyje, „pasaulyje, laisvame nuo degradavimo, prievartos, kraujo praliejimo, pasaulyje, kupiname dosnumo ir meilės“, reiškia viltį Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių vadovai. Jie pakvietė geriau suvokti maldos vertę ir prašyti Dievo apšviesti žmones, kad jie suprastų savo pareigą gerbti ir rūpestingai globoti kūriniją, nes „krikščionys ir kitų tikybų išpažinėjai turi suvaidinti svarbų vaidmenį skelbiant moralines vertybes ir ugdant žmonėse ekologinį sąmoningumą, o tai yra atsakomybė prieš pačius save, kitus ir kūriniją“.

Abiejų Bažnyčių ganytojai nurodo, jog būtina aplinkosaugoje visiškai ir konstruktyviai išnaudoti mokslo ir technologijos turimą potencialą. Jie taip pat pripažįsta, kad „mokslo pasiekimai visuomet turi būti vertinami žmoguas orumo bei bendrojo gėrio šviesoje ir kiek jie atitinka kūrinijos vidinius tikslus“. Teisingai panaudojamas mokslas gali padėti ištaisyti praeityje padarytas klaidas ir pakelti tiek dvasinę, tiek materialinę gerovę dabarties ir ateities kartoms. „Meilė mūsų vaikams turi parodyti kelią, kuriuo turime eiti į ateitį“, – pabrėžia popiežius Jonas Paulius II ir patriarchas Baltramiejus I.

Pripažindami, jog gali būti įvairių nuomonių, kaip spręsti ekologines problemas ir „kaip gyventi šioje žemėje“, Bažnyčių vadovai nesiekia vengti kontroversijų, pasitikėdami žmogaus proto gebėjimais ir dialogo galimybėmis ieškant sutarimo. Be to, pabrėžia, kad ekologinė krizė yra tik vienas šiuolaikinį pasaulį apėmusios moralinės krizės aspektų. Todėl reikalingas „tikras atsivertimas Kristuje, kuris įgalintų mus pakeisti mąstymo ir veiksmų būdą“, o kartu ir konsumistinį gyvenimo stilių, tai padėtų atstatyti pirminę darną pasaulyje.

Baltijos jūrai gelbėti reikalingas visuomenės ir Bažnyčios bendradarbiavimas

Birželio 6 dieną Helsinkyje priėmusi penktojo tarptautinio simpoziumo „Religija, mokslas ir aplinka“ dalyvius, aptarusius Baltijos jūros ekologines problemas, tuometinė Suomijos premjerė Aneli Jatenmiaki pažymėjo, kad, norint išgelbėti Baltijos jūrą ateities kartoms, yra reikalingas kuo aktyvesnis visų pilietinės visuomenės veikėjų bendradarbiavimas. Bažnyčios, aplinkosaugos aktyvistai, moksliniai ekspertai, vyriausybės turi savus veikimo metodus ir priemones, kuriomis gali prisidėti prie vieno jautriausių pasaulio vandens telkinių ekologinės apsaugos.

Baltijos jūra savo geografine padėtimi yra beveik kaip didžiulis uždaras ežeras, kurio visas vanduo atsinaujina tik per 30 metų. Teritorijose apie šią jūrą gyvena 85 milijonai žmonių. Jų intensyvus žemės ūkis, pramonė, didieji pakrančių miestai ir išvystyta laivyba generuoja teršalus, išsiliejančius į Baltiją. Konferencijoje atkreiptas dėmesys į sparčiai augantį naftos transportavimą bei laivų katastrofų riziką, nes išsiliejusi nafta galėtų sunaikinti ištisas žuvų ir kitų vandens gyvūnų bei paukščių rūšis.

Neseniai JAV dienraštyje „The New York Times“ paskelbtame straipsnyje primenamas dar vienas ypatingas pavojus Baltijos jūrai: per pastaruosius dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo pabaigos joje yra paskandinta apie 300 tūkst. tonų karinės amunicijos, įskaitant 60 tūkst. tonų toksinių medžiagų, tokių kaip arsenas, zarinas ir pan. Per šį laikotarpį bombų ir kitų talpų, kuriose laikoma nuskandinta cheminė ginkluotė, metalinė danga surūdijo ir vyksta nuolatinis cheminių medžiagų nutekėjimas bei povandeninių srovių dėka išsisklaidymas po Baltijos jūros plotą. Įvairūs sovietų, vokiečių, amerikiečių Baltijos jūroje nuskandinto cheminio ginklo nukenksminimo projektai – pavyzdžiui, padengimas cemento sluoksniu – kainuotų milijonus eurų.

Akivaizdu, kad Baltijos jūros ekologija reikalauja ne tik didelių lėšų, bet ir ryžto, kantrybės bei visų regione gyvenančių tautų bendros atsakomybės ir solidarumo. Ugdant bendrą ekologinį sąmoningumą, kad būtų suvokta pusiausvyra tarp ekonominio augimo, gyvenimo kokybės ir investicijų aplinkosaugai svarba, ypač reikšmingas yra Bažnyčių vaidmuo ir jų bendros ekumeninės pastangos. (Baltijos regionui atstovauja visos trys krikščionybės tradicijos: Lietuvoje ir Lenkijoje vyrauja katalikybė, Rusijoje – stačiatikybė, Skandinavijos šalyse – protestantizmas, todėl geros sąlygos ekumeniniam bendradarbiavimui.)

„Krikščionybės paveldas yra labai stiprus Baltijos jūros regione. Šis paveldas ir krikščioniškų vertybių poveikis Baltijos jūros regiono piliečiams yra netgi atsparesnis nei pačios valstybinės struktūros, – pažymėjo A.Jatenmiaki. – Be to, krikščioniškas mąstymas ir tradicijos turi stiprų poveikį mūsų visų pasaulėžiūrai. Jos veikia mūsų, kaip žmogiškųjų būtybių, santykius su aplinka ir kitais kūriniais. Todėl krikščioniškos Bažnyčios turi atsakingai rūpintis, kad būtų išlaikytas balansas tarp gamtos resursų naudojimo ir jų apsaugos“.

Mindaugas BUIKA