Kad moterys nuo senų senovės daugelyje civilizacijų negalėjo ir negali dirbti kulinarinio darbo šiuolaikinis mokslas aiškina vyriškų ir moteriškų lyčių ir hormonų skirtumu, bei iš to išsivysčiusiais vienokiais ar kitokiais gebėjimais, receptoriniais pojūčiais, higieniniais dalykais ir pan. (Neduokdie, čia jokiu būdu nenorima įžeisti moterų, be kurių jokia vyrų egzistencija ir veikla netenka savo prasmės, ir todėl visa vyrija privalo jas ypatingai gerbti, puoselėti ir mylėti, ir, juolab, neleisti joms dirbti tokių sunkių, alinančių ir daug laiko atimančių virtuvės darbų. Todėl ir reikia barti visus valdžios vyrus, kad Europoje tik vienintelėje Lietuvoje, lyg kokiais atsilikusiais sovietiniais laikais taip žiauriai ekspluatuojamos moterys ir verčiamos dirbti maitinimo įmonėse. Net labiausiai atsilikusiose Azijos šalyse, kur moteris iš vis neturi jokių teisių, vyrai supranta, kad darbas virtuvėje moteriai yra per sunkus).

Beje, lieka pridurti, kad, vis dėl to, senaisiais laikais buvo ir toksai terminas - "virėja", tai dažniausiai nusigyvenusių bajorų, šlėktų (nuo vokiško žodžio „schlekt" - tai yra savaime pasiskelbusiais bajorais ir pasisavinusiais tikrųjų bajorų herbus. Tai yra heraldinis kazusas, kai bajorais skelbėsi, o dar ir šiandien tebesiskelbia jokių karališkų privilegijų neturėję išsišokėliai. Šitai ypač paplito 1674-1696 m., valdant Jonui Sobieskiui, kai buvo ignoruojamos patriomonialinės bajorijos teisės ir bet kuris prasčiokas, žemakilmis avantiūristas galėjo skelbtis bajoru iš tėvo motinos, savo motinos ar net žmonos pusės...) arba plikbajorių virtuvėse dirbusi moteriškė, kuriai leisdavo virti viralą tarnams ir šeiminykščiams, teisingiau sakant, magyras pats viralą suruošdavo, sudėdavo reikalingus maisto produktus, o virėjos reikalas būdavo prižiūrėti, kad jis neišbėgtų, nugraibyti putas, bet jokiu būdu jai nebūdavo leidžiama dėti prieskonių ir druskos. Šiukštu būdavo moteriai gaminti mėsą, žuvį, daržoves, o jau apie padažus ir kalbėti negalima, - čia jau buvo tik pačio archimagyro šventas reikalas. Žodžiu, nuo virtuvės darbų moterys yra išvaduotos ir labiausiai išsivysčiusiose Europos šalyse, ir mažiausiai civilizacijos palietusiose Azijos kraštuose, vien tik, ko blogo, Lietuvoje maitinimo įmonėse masiškai valgį gamina daugiausia moterys, na, gal dar kokioje nors komunistinėje Gudijoje...

Aišku, istoriškai taip susiklostė, kad Lietuvos kaimuose, o vėliau ir miestuose maisto ruošyba ir gamyba šeimai daugiausia užsiimdavo moterys. Didelio išmanymo ir kūrybos čia nereikėjo, nes maistą gamindavo duonkepėse krosnyse. Duonkepėse šiluminis maisto apdorojimas specialių, išskirtinių žinių nereikalavo, - be duonos, kuria privalėjo mokėti kepti kiekviena šeimininkė.