Šis klausimas vis kirba galvoje nuo pat akimirkos, kai tėvu, motina pasijaučiam. Ir visgi laikas bėga, auga mūs vaikai, o klausimas neatsakytas lieka. Pabūkime nors kartą atviri ir sau teisingi – bauginamės atsakymą suvokt, ne tingim.

Kažkur giliai širdy žinojimas miglotas neleidžia pasakyti „taip" tvirtai. Ir auga tik pusiau laimingi mūs mylimi vaikai.

Protu suvokiam – davėm viską. Vaikai mūs aprengti, pavalgydinti, žaislų daug turi, pramogų. Ir dėmesio, ir laiko skiriame kiekvienas tiek, kiek pajėgiam. Ne taip jau viskas ir blogai, ir visgi – kodėl slapta kaltė vis primena kone kasdien – toli gražu ne viską padarei?

Pažvelkime nors kartą kaltei į akis – ji gero siekia. Tai ar laimingi mūs vaikai? O ar laimingi jų tėvai?

Štai čia po metų maratono gali sustot ir atsikvėpti. Daugiau suteikt vaikams ir negali – davei jau viską, ką turi, gal net daugiau, bet visgi...

Ar to pakanka, kad žmogus užaugtų visavertis ir laimingas? Ar tai, ką pats gavai patirt vaikystėje, įtvirtino tavy žinojimą gyvenimo prasmės ir savo žmogiškojo tikslo? Jei ne – pabūkime sau atviri – vaikams paduodame tik trupinius to, kas vertinga.

Ne gailime, tik patys dar nežinom, kas ta tikroji laimė. Vis ieškome, ir vis nerandame. Pamąsčius logiškai – jei kartą, du neatradai kažko ten, kur ieškojai, turėtum susimąstyti ir pakeisti kryptį link ten, kur viltis atrasti švyti. Kiek dar sau leisim prabangą blaškytis iš inercijos ir nemąstyti? Kiek dar taip mokysim vaikus savuoju pavyzdžiu nerasti laimės niekur ir tik nusivilti?

Gyvenimas – ne pasaka, čia nėra burtų fėjos. Gyvenimas – kūryba atsakinga. Kas nutiktų laivui, jei vairininkas užsimirštų? Jei nuspręstų, kad laivą jūra išvairuos ir išmes į krantą? Žmogaus mintis – įstatymas visatai, tad jūra taip ir padarytų. Tik nesikrimski ir nepriekaištauki, vairininke, jei ta sala, kurioj tu atsidursi, kartais tau netiktų! Taip ir su laime: kažkokią ją turi. Bet ar pilna ji, ar širdį glosto ir ar atsigręžęs į gyvenimą po daugel metų sau ramiai ištarsi: vairavau teisingai? Tavoji laimė gali būti ne loterija, o tavo kūrinys džiaugsmingas.

Šį džiaugsmą širdimi dar puikiai žino mūs vaikai. Dar pamena ir suvokia mažieji, kad laimė paprasta turėtų būti. Bet juk tėvai savu gyvenimo būdu, jausmais ir mintimis vaikus formuoja. Šis vyksmas neatšaukiamas, kitaip nebus. Juk tikėtis, kad iš dilgėlės išaugtų rožė – beprasmiška ir įžūlu. Tokios pat sėklos esti mūs vaikai, todėl tik mes, gimdytojai ir galim spręst, kas bus.

Beprasmiškos ir pastangos tą tariamąją laimę įduoti vaikui į rankas. Jeigu tai tikra ir vertinga, vaikas pats suras. Juk jis – žmogus, mums lygiavertis, gabumais dažnai pranokstantis tėvus. Pasitikėkim, leiskim augti, pačiam atrasti ir sukurti, o mokykim tik pavyzdžiu savu. Tuomet, kai patys tapsim ramūs, kad einame keliu teisingu, neliks mums abejonių dėl vaikų. Tiktai tuomet visi kartu vėl būsime laimingi.