Einu gatve. Mane sudomina senas aplūžęs namelis tarp naujų daugiaaukščių. Praveriu girgždančias duris, įslenku į vidų. Pirmame aukšte didelis šiukšlynas. Grindys apipuvę , nubyrėjęs sienų tinkas. Mane patraukia per vidurį kambario kylantys mediniai laiptai. Keista, jų turėklai visai nauji ir tik ką nulakuoti. Brūkšteliu ranka per slidų turėklą ir kopiu į viršų. Laiptai vis sukais ir sukasi. Ir aš kopdama jais sukuosi. Sukuosi, sukuosi, kol ima suktis galva. Pagaliau, atsidūriau viršuje. Ilgame siaurame koridoriuje. Jo sienos, grindys ir lubos išmuštos violetiniu aksomu. švelnus violetas apgaubia ir, rodos, skverbiasi į vidų. Einu koridoriumi. Jo gale už violetinio stalo sėdi žilas senis su ilga barzda. žiūri tai į kažkokius rankraščius, tai pro teleskopą į dangų. “A, Violeta, užeik, užeik, aš seniai tavęs laukiu, aš pasakysiu tavo likimą”. Jis pasodina mane į minkštą violetinę kėdę, užriša violetiniais raiščiais mano riešus, apjuosia aplink liemenį ir įjungia nedidelį prietaisėlį. “čia pamatysi savo vitagramą”- parodo senis į prietaiso ekranėlį ir išeina. Ekrane pradeda bėgti violetinė linija. Iš pradžių bėga tiesiai, ramiai. Paskui staigiai šoka žemyn, vėl iškopia. Dar kartą šoka žemyn ir dar iššoka. Dar kartą šoka žemyn ir dar kartą iškopia. Pagaliau, trečią kartą iškopusi ima bėgti tiesiai su nedideliais trūkdžiais. Už nugaros pajuntu kvėpavimą. Ties ausimi išgirstu - “Labas, aš Adonis, paskambink man 26-11-36. Iki pasimatymo”. Tai pasakęs išeina . Priešais save tolumoje pamatau tamsiaplaukio vaikino siluetą . Jis atsisuka ir mirkteli man.