Sąmonę atgavo ligoninėje.. Ant stalelio prie lovos gulėjo kažkoks popiergalis. Violeta perskaitė. Už pravaikštas ją veja iš darbo. Taip, kokias tris dienas tikrai nebuvo darbe. Lankė “Meilės Kelią “,o ir šiaip, kaip gi galėjo nueiti iki darbo, jei pakeliui į jį buvo tiek daug žmonių, ištroškusių Meilės…Violeta užsimerkė. Akyse su- šmėžavo visi bjauriausi gyvenimo prisiminimai. Meilė neegzistavo…

Pirmoji į palatą įbėgo bendradarbė. Ji buvo griežtų pažiūrų feministė. ėmė dėstyti savo teoriją - visi vyrai bejausmiai egoistai, nepaisantys moterų norų, norintys užkariauti visą pasaulį, įgyti jame šlovę, o, kai tai nepavyksta, ima tenkintis ir mažais užkariavimais, užkariaudami moteris. Tai buvo panašu į tiesą. Violeta turėjo tuo patikėti. Negalėjo nepatikėti. Ji buvo kaip naujai užgimęs kūdikis, pasitikintis pirmuoju, paėmusiu jį ant rankų. Be to, tas kūdikis turėjo tik blogąją atminties dalį. Violeta atsidavė bendradarbės globai.

Bendradarbė atgavo jai darbo vietą. Violeta vėl sėdėjo savo kabinete. Vakare pavargusi žiūrėjo į žalią pievą kalendoriuje, o paskui kartu su bendradarbe traukdavo vis į naują vietą - į naują religijos sektos būrelį, į naują sveikos gyvensenos, skirtingų meno ir mokslo sričių klubą. Ragino

remti vieną dieną - vieną, kitą dieną - kitą politinę partiją . Bendradarbė turėjo pastovią filosofiją vyrų atžvilgiu. Daugiau pastovaus neturėjo nieko. Iš pradžių buvo smagu pamatyti, išgirsti daugybę naujų dalykų. Bet pamažu toks bendradarbės blaškymasis Violetai įgriso. Kai vieną dieną bendradarbė vėl užsimanė pakeisti politinę partiją ,o gal religinę sektą, ar meno rūšį, Violeta atsisakė sekti iš paskos. Ji grįžo į savo ramų ir nepriklausomą, nors vienišą, gyvenimą.