Vakar Violeta sužinojo apie klasės susitikimą. Gal kyštelti nosį? Visi rinkosi mokyklos salėje. Vyko renginys mokyklos 15-mečiui. Puošnu. Visų veiduose švytėjo šventiškos šypsenos. Dirbtinės. Niekas nepasikeitę. Visi vaidino tariamą pasiilgimą. Sėdėjo, žiūrėjo pirmokų spektakliuką. Juokėsi iš jų. Patys nemokėjo nė pusės tiek. Paprašyti, ką nors pasakyti, visi gynėsi. Paskui, likę vieni po šventės, žinoma, ėmė girtis , ko pasiekė, ką nusipirko. Didino savo pasiekimus dvigubai. Iš jų žodžių galėjai įsivaizduoti, kad jie nepatiria jokių nesėkmių. Bet jokios sėkmės jų žodžiuose taip pat nesimatė. Jų gyvenimo irgi. Tik daiktai. Vieni kitus erzino daiktais. Vieni kitiems tų daiktų pavydėjo. Paskui susiruošė važiuoti kur nors atšvęsti…

Violeta paspruko. Niekas nė nematė. Niekam niekada nerūpėjo. Niekam niekada nerūpėjo apskritai joks klasiokas. Rūpėjo tik jų daiktai. Išėjusi į gatvę nusimetė sukaustytos šypsenos kaukę. Nusijuokė pati sau. Grįžo į savo gyvenimą.