LT   EN   RU  
2024 m. kovo 29 d., penktadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Novelės
  Technologijos > Kompiuterinės technologijos > Kompiuteriniai žaidimai
Lankomumo reitingas Publikuota: 2003-06-26 Spausdinti Spausdinti
Novelių apysaka "Beieškant ydų vyriškuose varduose"

Vyrų vardų prasmė

Pratarmė

Ši knyga gali praversti tėvams, kurie nori išrinkti savo sūnui vardą. Norite, kad Jūsų sūnus būtų laimingas – pavadinkite jį Feliksu. Norite, kad jis būtų sveikas – pavadinkite jį Salvijumi. Kodėl norite, kad Jūsų sūnus būtų kankinys – Kęstas, arba mažylis – Paulius?

Knyga gali praversti ir merginoms, toms, kurios nežino, ko galima tikėtis iš vaikinų, taip pat toms, kurios ieško savo gyvenimo draugo. Ar žinote, kodėl reikia saugotis Deivio? Beje, galbūt vaikinas Jums sumelavo savo vardą? Galbūt tikrasis jo vardas visai kitoks? Pažinti jo vardą gali padėti jo veiksmai.
! ! ! Bendravardžių prašom neįsižeisti, kūrinio veikėjų paveikslai sukurti remiantis tik vardų etimologija.
Dėkoju Lietuvių vardų kilmės žodyno autoriams K. Kuzaviniui ir B. Savukynui už vardų aiškinimą, padėjusį geriau pažinti žmones.

Vitalijus(lot.)- gyvenimas
Jis tūno pasislėpęs žmonių minioje. Išnyra iš ten didelėmis baltomis akimis. Žybsi į Tave paslaptimi. Vilioja. Gyvenimas iškviečia Tave šokiui. Pačiumpa į šiltą svaiginantį glėbį. Tu sukiesi ir tvirtai tiki, kad gyvenimas šiltas ir mielas. O šokis vis greitėja. Pro Tavo akis lekia žmonės ir laikas. Štai jau visą naktį šoki, tuoj tuoj prašvis. Jūsų šokis virsta sūkuriu. Viduryje įsisuka vėjas. Bejėgiai žmonės blaškomi vėjo į salės kraštus. Tu paklaikusiai laiminga tame sūkuryje. O gyvenimas ima juoktis. Juokiasi garsiu beprotišku juoku. Nuo to juoko visus šiurpas ima. Ir tuomet gyvenimas suleidžia nagus Tau į nugarą. Lipa ant kojų ir dar klaikiau sadistiškai juokiasi. Jau išaušo. Šviesoje gyvenimas šlykštus. Jo akys nebežiba. Kaip ištrūkti iš jo glėbio. Ištrūkai? Bėgi? Kaip toli? Juk negali be to sadistiško jaunuolio. Jis įsisiurbė į Tavo mintis, užvaldė Tave troškimu būti kartu. Būti kartu dėl kelių šiltų akimirkų, dėl kelių beprotiško juoko akimirkų. Bėgti beprasmiška. Bėgti nuo jo – tai bėgti nuo savęs. Užmerksi akis – tamsoje sužibės baltas viliojantis gyvenimo žvilgsnis.

Arnas(germ.) arba Arūnas (liet.) - erelis
Pamatei jį skraidantį draugų būryje. Išstypęs jaunuolis laibu ilgu kaklu. Pilkšvi ereliški plaukai plaikstėsi vėjyje. Didelės žalios akys iššokusios ir nustebusios. Smalsiu erelišku žvilgsniu peržvelgia Tave kiaurai ir lengvu žingsniu nuplevena. Erelis eina be garso pasišokčiodamas. Šokteli į orą ir, rodosi, nuskris. Jam tarsi negalioja traukos dėsniai. Bėga dar lengviau. Vieni niekai aplenkti draugus, kai turi sparnus. Tu žavėjaisi tokiu jo lengvumu ir dar stipriau jautei savo kojų sunkumą. Tau bėgant trumpas distancijas susipindavo kojos, pritrūkdavo oro. Parėjusi namo greičiau puldavai jas ištiesti. O erelis… Jis – paukštis. Tas lengvas skrydis suteikė jam neribotą laisvę. Jis buvo laisvas paukštis. Jo laisvės niekas neribojo. Tu niekad nematei jo kam nors prieštaraujant, besiginčijant. Jis buvo laisvas nuo rūpesčių. Erelis juokėsi iš žmonių problemų. Pamatęs besiginčijančius žmones tik nusišypsodavo ir nuskrisdavo šalin. Jo laisvė atrodė tokia pavydėtina. Taip norėjai išgauti tą paslaptį. Bet erelis buvo neprieinamas. Kaip Tu nesupratai, kad ereliui nieko nereikia. Jam užtenka tik laisvės. Jis nenešios Tavęs ant savo sparnų . Nukirpsi jam sparnus – jis nebebus erelis. Ar to nori?

Žilvinas (liet.) – atžala arba Paulius (lot.) - mažylis
Jis buvo mažytis berniūkštis. Pats mažiausias klasėje. Jį visi skriausdavo. Mažą lengva skriausti ir nėra jokio pavojaus gauti atgal. Jis išgyveno dėl savo ūgio ir smulkumo. Keletą kartų matei jį šokiuose. Visos merginos atsisakė su juo šokti – „eik, tu, mažiau”. Jis buvo palaužtas. Jo širdyje kaupėsi neapykanta. Pamažu jis virto žalčiu. Žaltys įsibrovė į Eglės marškinių rankovę, nes neturėjo kitos išeities – merginos jį atstūmė. Liko tik vienas būdas gauti sau nuotaką. Maža atžalėlė pavirto siaubūnu. Jis grobė viską apgaule. Žinojo visas žmonių silpnybes, kad sugebėtų juos pagauti. Reklama veikia visus žmogaus pojūčius – graži prekės išvaizda, malonus kvapas, saldus skonis. Žmones tai pagauna. Jie nežino, kad po visu tuo slypi nuodai. Jie nesupranta, kodėl staiga taip ima trūkti pinigų – juk tos prekės kainuoja, rodosi, tiek nedaug.

Saugokitės, mažos atžalėlės užauga į nuodingus medžius.

Kęstas (liet.) - kenčiantysis
Pameni, vieną dieną mieste prie Tavęs priėjo jaunuolis. Kiek liesokas, pablyškęs, susigūžęs. Pažiūrėjo gailiu žvilgsniu į akis ir paklausė – „ar Jūs turite laiko?”. „Laiko?” – Tu nustebai. Buvai įsitikinus, kad jaunuolis priėjo išmaldos prašyti. Jau net ir piniginę ėmei krapštyti. O jis – laiko. „Ar galite pasivaikščioti su manimi?”– paklausė. Nuėjai. Jis tau pasakojo žinias iš viso pasaulio. Pasakojo taip, tarsi visa, kas įvairiems pasaulio žmonėms buvo nutikę, iš tiesų nutiko jam. Jis kentė už kiekvieną mirštantį, kiekvieną, netekusį artimo. Kalbėjo apie žmonių negailestingumą, jų ydas. Po jo pasakojimų kiekviename kampe Tau vaidenosi vagys, prievartautojai ir nuo jų nukentėję žmonės. „Štai tame name dabar galbūt žmogus mirtim vaduojasi, ar Jūs įsivaizduojat ką jis jaučia, kaip jo širdis ima sparčiau plakti, kaip kas kelios sekundės jis jaučia skausmą tarsi peilio dūrius ir jis ima bijoti mirties, klaikiai bijoti…O va šita mašina, kur taip greitai nulėkė, galbūt dabar kur nors trinktels ir…” Neįstengei kenčiančiajam įrodyti, kad ieškotų aplinkoje pirmiausia gėrio ir grožio. „Kaip Jūs galit šitaip kalbėti, kai Lietuvoje kiekvieną dieną po kelis žmones nusižudo? O kiek dar galvoja apie savižudybę” – pareiškė.
Vieną dieną kenčiantysis atnešė Tau tris narcizus ir pasveikino su pavasariu. Paskui vėl taip gailiai į Tave pasižiūrėjo, lyg tik Tu būtum galėjus išgelbėti šį baisų jo akims pasaulį. Netgi pasijautei kalta, kad nesupratai, ko jis nori. Paskui sumurmėjo, kad niekam jis nereikalingas, niekas jo nemyli. Turėjai jam įrodinėti, kad taip nėra. O jis, žinoma, atkakliai gynė savo poziciją. Kenčiančiajam tiesiog buvo būtina kančia. Ištekėsi už jo, nuolat turėsi jam įrodinėti, koks jis Tau yra brangus. Grįši pavargusi iš darbo ir nugriūsi kur ant lovos pailsėti, o jis ims Tau priekaištauti, kad esi jam abejinga. Kenčiantysis pasmerktas amžinai kęsti kitų ir savo nesamas kančias.

Rimas(liet.) - darnusis
Vieną kartą, kai pasijautei be galo vieniša, nuėjai į pažinčių klubą. Pasirinkai susitikimui „aukštą, vienišą, mokantį suprasti, simpatišką juodaplaukį”. Draugės juokėsi iš Tavęs: „visi taip rašo, bet iš tikrųjų…” Bet Tu neturėjai ko prarasti. Iš karto nusiteikei, kad tai nebus nieko rimta, tiesiog pramogai. Kai stovėjai katedros aikštėje, spėjai peržvelgti daugybę juodaplaukių, spėliojai, kuris iš jų gali būti Jis. Nė vienas iš jų Tau nepatiko. Jau beveik norėjai sprukti, kai suskambo varpas ir supratai, kad atėjo susitikimo valanda. Tuomet pamatei Jį, drąsiu žingsniu ateinantį tiesiai į Tave. Atrodė, tari būtų išlipęs iš madų žurnalo. Visą vakarą buvai apstulbusi. Bandei rasti nors vieną trūkumą jo veide, jo eisenoje, jo kalboje. Nieko…Jo veidas buvo lygus be jokių apgamėlių ar randelių. Viena veido pusė visiškai identiška kitai. Nosis ne ilga, bet taip pat ir ne buka. Dantys visi lygūs tarsi nupjauti. Jis buvo nei per daug liesas, nei per storas. Jo eisena tvirta, bet kartu ir lengva, nors nešokčiojanti. Balsas ne spiegiantis, bet ir ne riaumojantis. Visą vakarą meiliai šypsojosi Tau ir žiūrėjo ramiu žvilgsniu. Niekaip negalėjai suprasti to jo išorinio ir vidinio darnumo. Galiausiai nusprendei, kad tai tik pirmas įspūdis, sukeltas Tavo vienatvės. Tačiau darnusis nesikeitė. Nė karto nepavėlavo į pasimatymą, nė karto neatėjo ir anksčiau. Visuomet atsirasdavo nuskambėjus varpui. Visuomet švariai nusiskutęs su vos juntamu maloniu kūno kvapu. Niekad neužtikai jo neplautais taukuotais plaukais, jam niekad nedvokė iš burnos. Ant jo drabužių negalėjai rasti nė menkiausios dulkelės. Vieną kartą net sumanei pauostyti jo kojines – kažkoks natūralus trūkumas juk turėjo būti. Kavinėje numetei šaukštelį jam prie kojos ir pasilenkei – nieko!

Baugino ne tik tai, baugino tai, kad darnusis skaitydavo Tavo mintis. Visuomet gaudavai tai, ko norėjai. Jis visuomet su viskuo sutikdavo ir tai nebuvo padlaižiavimas, atrodė taip, tarsi Tavo mintys ir norai nuolat sutampa su jo. Dažniausiai pats užbėgdavo Tau už akių pasiūlydamas tai, ką Tu norėjai pasiūlyti. Tavyje vis labiau augo įtarimas, kad kažkas čia ne taip. Kiekvieną dieną sužinodavai vis daugiau teigiamų darniojo savybių. O kur neigiamos? Kiekvieną dieną šalia jo pasijausdavai turinti vis daugiau ydų. Kuo daugiau augo jo įvaizdis Tavo akyse, tuo menkesnė ėmei jaustis. Negalėjai pakęsti tokios būsenos. Tavyje vis stipriau augo baimė, kad darnusis ims priekaištauti dėl Tavo nedarnos. O jis lyg tyčia nepriekaištavo, tik ramiai šypsojosi, tarsi patenkintas, kad nieko už jį darnesnio pasaulyje nėra.

Ernestas(germ.) - rimtuolis arba Mantas(liet.) - protingasis
Sutikai jį skaitykloje. Liesokas vaikinukas su akinukais priėjo prie Tavęs ir paklausė, ar kartais ne „Lietuvos rytą” skaitai. Buvai pasiėmusi tą laikraštį, norėjai pažiūrėti, gal koks neblogas filmas šiuo metu kino teatruose rodomas. „Atiduosiu, jei pakviesi į kiną”, – pajuokavai. „Gerai. Jei nori, po valandos susitinkam prie durų”, – visai rimtai atsakė. Žvilgterėjai, kur jis nuėjo. Sėdėjo apsivertęs daugybe laikraščių ir knygų. Nejau jis tikrai eis su Tavimi į kiną? Atrodo tarsi jam rūpėtų tik mokslas, tikra knygų žiurkė. Suprastum, jei dar sesija būtų, o čia – tik rugsėjo pradžia. Po valandos prie durų jis pasakė – „na, jei taip nori, tai einam”. Nuėjote į stotelę ir įlipote į troleibusą. Jis prieš pat Tavo nosį užlindo ir atsisėdo. Nustebino toks jo nemandagumas. Sugalvojai jam atsikeršyti ir atsisėsti ant kelių. Tačiau nebespėjai. Ant jo kelių jau gulėjo knyga. Visą kelią važiavai apstulbusi, lyg per galvą gavusi. Paskui paėmė Tave už rankos ir nuvedė į institutą. Kinas? Buvai priversta žiūrėti mokslinį filmą apie atomus ir fizikos dėsnius. Pasibaigus filmui, protingasis ėmė pasakoti Tau savo įspūdžius. Tylėjai ir tyrinėjai jo veido išraišką. Visgi jis Tave sudomino, tas vaikinas. Stengeisi ištraukti iš galvos visą bet kada ten įkištą informaciją, kad galėtum su juo kalbėtis. Jei tik pabandydavai pakalbėti apie paprastesnius dalykus, jis nutildavo ir eidavo galvą nunarinęs. Visi jo judesiai rodė, kad tai be galo paprasta ir neverta jo dėmesio. Jam reikėjo protingo pašnekovo. Jis norėjo viską žinoti. Sukišti visų enciklopedijų, visų knygų žinias į galvą. Išmanyti visus esamus mokslus. Niekada nematei jo besišypsančio, vien rimta veido išraiška. Tavyje vis labiau augo noras jį palaužti, sulaužyti tą jo protingą rimtį. Manei, kad ta rimta veido išraiška tik susikurta kaukė, kad reikia tik patemti ją ir ji nukris. Pakutenai jį. Jis tuoj pat nustūmė Tavo rankas ir pažiūrėjo ta pačia rimta, kiek nustebusia veido išraiška – „ką čia darai?”. Lygiai tokia pati buvo jo reakcija, kai griebeisi aktyvesnių veiksmų – bandei jį pabučiuoti. Po tokių žodžių praėjo bet koks noras jį suvilioti. Tuomet trinktelėjai jam per žandą – tegul bent supyksta. Bet ir šį kartą jo veidas buvo toks pat rimtas, tik kiek nustebęs. Nebloga būtų turėti tokį vyrą. Jis dieną naktį dirbtų, atneštų krūvą pinigų. Jokių problemų, kai vyro nėra namie. Belieka tik susirasti meilužį.

Andrius(graik.) arba Tadas (hebr.) - drąsuolis
Tą dieną į miestą atvyko atrakcionai. Susižavėjai mirksinčiomis ugnelėmis. Stovėjai eilėje bilietų. Jis stovėjo Tau už nugaros – „nebijai? Pažiūrėk, kaip ten visi žemyn galvomis rėkia”. „Pažiūrėsim”,– pasakei. Sukaisi nieko nematydama lyg sapno sūkuryje. O jis beveik ištisai rėkė. „– Kaip, ar nebaisu buvo?”– paklausė jau ant žemės, iškėlęs galvą aukščiau nei natūraliai. „– Sprendžiant iš tavo balso, baisu buvo tau”,– atkirtai. „–Ne, aš taip iš malonumo”,– galva kėlėsi vis aukščiau. Tik vėliau supratai, kad jis negali gyventi be savo drąsos įrodymų. Nesvarbu, kad tie drąsos įrodymai buvo visiškai absurdiški. Drąsuolis vaikščiojo tilto kraštais. Drąsuolis bėgo per gatvę prieš pat atvažiuojančią mašiną. Drąsuolis puolė ginti Tavo garbės kiekvieną kartą, kai koks vaikinas nužvelgdavo Tave nuo galvos iki kojų, tiesiog nusišypsodavo, ar jums praeinant palydėdavo susižavėjimo šūksniu. Drąsuolis nuolat turėjo kur nors mėlynę. Ji buvo jo drąsos įrodymas. Ar nori turėti vyrą, neišaugantį iš paaugliško mušeikos amžiaus?

Dainius(liet.)
Tą dieną buvai Operos ir baleto teatre. Staiga išgirdai, kad kažkas už nugaros padeda Romeo giedoti monologą. Žiūrovus tai be galo erzino ir jie dainių tildė. O Tau kažkodėl buvo baisiai linksma. Iš pradžių manei, kad dainius tiesiog mėgsta pritarti kitų dainavimui. Jis dainavo operoje. Vėliau diskotekoje. Kai šokote, jis žiūrėjo Tau į akis ir dainavo. Niekad taip neįsiklausydavai į dainų žodžius. Diskotekose tiesiog šokdavai pagal jų muziką, o, jei kas būtų paklausęs, apie ką ta daina, nebūtum galėjusi atsakyti. Dainius išryškino dainų žodžius. Dainuodamas tarsi pavertė dainas savo žodžiais. Žodžiais, kurie buvo skirti Tau. Vienoje diskotekoje staiga nutrūko muzika. Dainius nesutriko. Jis nenustojo dainuoti. Ir šokti nenustojo. Be abejo, į jus sužiuro visa salė. Kitais panašiais atvejais būtum nežmoniškai sutrikusi ir susigūžusi, bet dabar visai nekreipei dėmesio į žmones. Buvo gera. Dainius dainavo visą laiką. Jo kalbėjimas buvo pilnas operinių intarpų. Savo susižavėjimą jis reiškė daina. Turėjo jų galvoje nežmonišką galybę. Pritaikydavo kiekvienai situacijai. Meilę jis taip pat reiškė daina. Dainuodavo Tau ne tik svetimas meilės dainas. Dainuodavo savo meilės žodžius. Įvairiomis melodijomis išdainuodavo Tavo vardą. Ištekėsi už jo – kiekvieną rytą prikels Tave dainuodamas Tavo vardą. Vakare užmigdys lopšine. Tik, ar ne per daug tų dainų?

Adonis (finik.) arba Deivis (liet.) arba Jonas (hebr.) arba Valdas (germ.)– valdantysis arba Heinrichas (germ.) – namų valdovas
Užkalbino Tave, kai ėjai prospektu. Sėdėjo už vienos kavinės lauko staliuko – „panele, eikš čia”. Priėjai, nežinodama į kokią bėdą papuolei. Užsakė Tau ledų. Suvalgei. Kai ruošėsi užsakyti kavos, perspėjai, jog negeri. Bet jis nepaklausė. Užsakė. O, kai atsisakei gerti, kone užriko –„gersi”. Negėrei. Nepabūgai jo balso. Nepabūgai ir niūrios veido išraiškos. O valdantysis negalėjo suprasti, kaip šita „mažylė”gali jam priešintis. Matei jo žvilgsnyje gyvenimą: tvarkai kambarius, skalbi, lygini, prausi jį, rengi, gamini valgyti, maitini, plauni indus, neši šiukšles…Toks moterų likimas. Jos sukurtos būti valdovų tarnaitėmis. Saugokis valdovo. Jei jis nusprendė, kad būsi jo tarnaitė, persekios Tave, kol nepasiek savo.

Renatas(lot.) - atgimimas
Išdygsta prieš Tave, kai viskas aplink tamsu ir atsibodę. Šypsosi didelėmis drėgnomis akimis. Akių drėgnumas perlieja vandeniu Tavo pavargusį kūną, prikelia naujam gyvenimui. Aksominis balsas pažadina kūną iš nuvalkiotos tikrovės. Atgimimas atsistoja priešais Tave ir kartoja Tavo judesius. Tu matai, kaip atrodo Tavo judesiai. Jie atgimsta priešais Tave kitame žmoguje. Gali keisti juos, kol ims Tau patikti, kol prikelsi save naują ir žvalią. Atgimimas nušluosto karštį nuo Tavo rankų. Pūsteli vėją į Tavo plaukus. Staiga apkabina ir pakelia į orą. Pamatai visą pasaulį po savo kojomis. Pasaulį, įgavusį daugybę naujų, šviesių ir ryškių spalvų. O kai atneša tiek gaivumo, naujo džiaugsmo į širdį, atgimimas išnyksta. Tu jau atgimei. Vėl moki džiaugtis pasauliu. Atgimimas eina kelti kitų. Pavargusių, nusivylusių. Tik, kai kūnas vėl susigūžia iš nuobodulio ir depresijos, atgimimo balsas iš kažkur stebuklingai atplaukia Tau į ausį. Švelniai aksominis ir gaivinantis. Užtenka vien to balso, kad pabustų širdis naujiems pojūčiams ir įspūdžiams.

Faustas (lot. arba Feliksas (lot.) arba Džiugas (liet.) arba Laimis (liet.) - laimingasis
Nesunkiai pažinsi jį draugų būryje. Jis visuomet linksmas, džiūgaujantis, išsišiepęs, besijuokiantis. Net kai nesijuokia, žvilgteri į jį ir matai – tuoj tuoj neištvers, prapliups visa burna juoktis. Pralinksmina savo linksmumu. Pasižiūri į jį – juokas ima. Jis nuolat išdarinėja kokias grimasas. Nuolat pasakoja linksmas istorijas. O kartais imi ir pagalvoji, kaip jam turėtų būti sunku nuolat linksminti žmones. Argi jis visuomet laimingas? Tačiau jo vardas – laimingasis ir jis turi toks būti. Jis nuolat linksmina žmones, nors ir pats kenčia. Juoku, nerūpestingais juokeliais paverčia savo skausmus ir nesėkmes. Saugo kitų laimę. Saugo nuo ydų ir įpročių, kurios yra užvaldę jį patį. Pameni, vieną kartą Tau teko dalyvauti kompanijoje, kur visi nežmoniškai gėrė. Jie prievarta bruko Tau taures. Neleido išeiti, kol neišgersi. Apsupo Tave iš visų pusių stalo. Laimingasis taip pat buvo girtas. Tačiau saugojo Tavo laimę. Pasakė garsiai draugams – “ji negers”. Tu buvai apsaugota. Laimingojo laimės paslaptis – matyti laimingus kitus.

Salvijus(lot.)- sveikas
Vieną dieną pietavai bibliotekos valgykloje. Prie Tavęs prisėdo vaikinas. Sėdėjo pernelyg tiesiai ir elegantiškai valgė baltas salotas. Buvo pasidėjęs jų net tris porcijas. Nustebai, nes buvai įpratusi, kad vaikinai sėdi išglebę. Ir paprastai nevalgo salotų. Jis pažiūrėjo į Tavo lėkštę, paskui pakėlė akis į Tave ir prašneko – „kaip Jūs galite valgyti tokį maistą”. Tu valgei picą. „Kepta labai nesveika. O mėsa su miltiniais produktais labai nedera, sunkiai virškinama. Aš niekaip negaliu suprasti, kaip žmonės taip save žudo. Pažiūrėkit – valgo ledus ir kava užsigeria. Šalta su karštu. Jau nekalbant apie kavos žalą. O leduose dabar kiek daug kenksmingų dalykų – E 453, E455 trikdo virškinimą, E231, E232 trikdo odos funkcijas ir t.t. O tie visi gėrimai – gryna chemija. Į juos specialiai prideda citrinos rūgšties, kurios didelis kiekis džiovima burnos gleivinę ir po to dar labiau norisi gerti. Jie tik sudaro įspūdį, kad atsigėrei, o po to dvigubai labiau užsimanai gerti… O saldumynų žmogui visai nereikia. Fruktozės turi užtekti iš vaisių. Juk gamtoje gyvūnai negauna saldumynų…”
Tu žavėjaisi tokia sveikuolio iškalba. Užsimanei gyventi tokį pat sveiką gyvenimą. Kiekvieną dieną išvysdavai jį prieš save žvalų, energingą, pasitempusį. Buvai įpratusi matyti vaikinus, užsiauginusius pilvelius, einančius nuleistais pečiais, išskėstomis kojomis, bejėgiškai mataruojančius rankomis. Į sveikuolį buvo malonu žiūrėti. Tačiau, kur tik būtumėte, sveikuolis nuolat Tau pabrėždavo žmonių ydas, kenkiančias sveikatai. Pagriebdavo Tavo ranką, kai užsimanydavai ledų. Parduotuvėse praleisdavote valandų valandas, kol sveikuolis neištikrindavo visų produktų sudėties ir galiojimo laiko. Savo vaizduotėje matei jį dienų dienas skaitantį sveikatos knygas ir graužiantį salotas. Tuomet prisiminei A.Baltakio eiles:

“Ką dar man patars daktarai?
Ko patars - lyg ugnies - vengti?
Jeigu taip pagalvojus gerai,
Tai labiausiai kenksminga -
Gyventi…”

Jei nori būti sveika, sveikuolis Tau geriausia pora.

Justas (lot.) - teisus

Vieną dieną beprotiškai skubėjai, trypčiojai prie šviesoforo, kuris lyg tyčia, rodos, visą amžinybę degė raudona šviesa. Nebeiškentei ir žengei… tačiau tuoj pat kažkas pagriebė Tave už alkūnės – „panele, gi raudona dega”. Bet juk mašinų nėra, o aš siaubingai skubu. „Taisyklių reikia laikytis bet kokiomis aplinkybėmis. Ar nepagalvoji, kad eidama per raudoną šviesą rodai blogą pavyzdį vaikams?” Jis buvo teisus, bet tu taip skubėjai…Galvoje iškilo frazė –“taisyklės sukurtos tam, kad būtų ką pažeidinėti”. Teisuolis kovojo su tuo. Gatvėje pakeldavo numestą cigaretę ir įmesdavo į šiukšliadėžę.
Viename vakarėlyje vienas vaikinas pasigyrė savo firmos gaminiais. Paskui padalino jų svečiams, sakydamas –”imkit, aš jų parsinešu, kai noriu”. „Tu juos vagi?”– paklausė teisuolis. „Kokia čia vagystė, visi neša, tai kuo aš blogesnis?”– atsakė šis. Teisuolis buvo priblokštas. Negalėjo įrodyti tam vaikinui, kad nereikia sekti svetimomis ydomis, vadovautis savu protu, kad, jei visi nesilaikys taisyklių, įsivyraus chaosas.

Redas(angl.)- raudonis arba Modestas(lot.)- kuklus

Kai vienąkart nuėjai į teatrą, šalia Tavęs atsisėdo vaikinas. Pro šalį praplaukė raudoni jo plaukai. Sudomino. Tu pažvelgei, o jis nuleido žemyn akis ir nuraudo. Žiūrėjai spektaklį. Jutai, kad į Tave kažkas baikščiai dirsčioja. Pažvelgdavai į raudonplaukį, o jis vis žiūrėjo žemyn. Pertraukos metu kyštelėjai galvą iš salės. Koridoriuje rateliu judėjo žmonės. Nenorėjai būti viena iš jų. Grįžai į salę. Raudonplaukis tebesėdėjo savo vietoje.Vėl baikščiai žvilgterėjo ir nuraudo. Užkalbinai jį. Paklausei, kaip patiko spektaklis. O jis vėl nuraudo ir tyliai atsakė lyg prasikaltęs, bijantis bausmės vaikas – „patiko”. Stebėjaisi, kad šis jaunuolis buvo toks tyras, nesugadintas žiauraus pasaulio. Tačiau toks jo būdas labai trukdė tokiame pasaulyje gyventi. Kartą raudonplaukis Tau atnešė gėlių. Ir vėl nuleido akis žemyn. Atrodė, tarsi vaikas, iškrėtęs pokštą ir baikščiai laukiantis Tavo reakcijos. Supratai, ko jis laukia. Nusijuokei. Ir pabučiavai jam į kaktą. Jo skruostuose sužydėjo raudonis. Kartą gatvėje jus pamatė jo draugai. Ėmė šaukti vienas kitam: „ei, žiūrėk, ryžas paną susirado! O ką tu su ja darai?”. Raudonskruostis visiškai susigūžė į kamuoliuką. Kartą nuėjote į diskoteką. Tu išėjai į salės vidurį ir ėmei šokti. Raudonplaukis stovėjo priešais Tave ir žiūrėjo į savo batus. Pasiteiravai, kas nutiko. O jis baikščiai pratarė: „bet gi niekas dar nešoka. Visi į mus žiūri”. Jis netiko šiam pasauliui. Šiam pasauliui netiko kuklumas.

Audrius (liet.) arba Gytis (liet.) – geidulingas arba Ignas (lot.)– ugningas
Kai plaukei keltu, užpuolė audringas vėjas. Jis įsipainiojo į Tavo plaukus, plėšė drabužius. Stovėjai palenkusi galvą. Vos vos laikeisi už turėklų. Audra bloškė Tave atgal. Iš nugaros Tave kažkas pagavo. Tai jis buvo audra. Tikra audra, nuo kurios kūnu bėga pagaugai. Kūnas išgąstingai virpa, o šaltis jį vis labiau ir labiau kausto, stingdo. Ir tuomet Tave pagauna baimė. Mirties baimė, perdiegianti visą kūną. Ir trokšti tik vieno, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Tuomet puoli į stačias bangas… Akimirką dar ieškai išsigelbėjimo. Akys gręžiasi į šviesą. Du audros švyturiai Tau šviečia. Blyksi tiesiai į Tave ir tik dar labiau baugina, it savižudę traukia pult greičiau į bangas. Tavo veidą daužo audra. Užlieja lediniu vandeniu, karščiu nuplikina. Jauti kaip skęsti, susilieji su audros bangomis. Ir staiga tampa taip malonu lėkti kartu su jomis, beprotišku greičiu skristi su vėju. Surinki pasiklydusios alkanos žuvėdros balsu. Nori skęsti ir suktis audros bangų debesy.Tu išalkai audros. Pasiliksi su Audriumi? Ar amžina audra nepabos? Ar vienąsyk pasiilgsi ramybės pakrantės?


Algirdas(liet.) – visų girdimas arba Gediminas (liet.) – pasigendamas arba Mindaugas (liet.) – daugelio minimas arba Robertas (germ.) – garsus

Kai pašokai su juo šokiuose, Tavo draugės tuoj pat pripuolė prie Tavęs –“Na, kaip?”. “Kas kaip?” – nustebai. Anksčiau joms nerūpėjo vaikinai, su kurias šokdavai. “Kaip tai kas, Tu gi šokai su tokiu vaikinu !” “Su kokiu?” – dar labiau nustebai. “Jį gi visa Lietuva pažįsta ! Visi jo vardą mini”. Ko gero, jis buvo koks nors muzikantas ar Tele laidos vedėjas, ar dar bala žino koks įžymybė. Bet Tau tai nerūpėjo. Tau rūpėjo jis kaip žmogus, atsiradęs Tavo gyvenime tik šiandien. Tu norėjai pažinti jį tik nuo šios akimirkos. Pažinti jį be praeities ir kitų žmonių nuomonės. Tačiau kiek vėliau supratai, kad tai neįmanoma. Neįmanoma atsikratyti praeities, neįmanoma atsikratyti kitų. Kai tik kartą išėjai su “visų girdimu” į miestą, tuoj pat išgirdai iš visų pusių minint jo vardą. Daugelio minimas, jis šypsojosi “reikiama” šypsena ir kantriai dalijo autografus. Gatvėje jį iš Tavęs nuolat atimdavo kiti. Net jo namuose nesijautei saugiai. Patikrindavai visus kampučius ir vis tiek vaidenosi, kad jus stebi. Ausyse skambėjo minimas jo vardas. Negalėjai daugiau su juo likti. Apie jį buvo girdėjusi visa Lietuva, jo vardą minėjo daugumos lūpos. Bet Tu apie jį nebenorėjai nieko girdėti, Tavo lūpos daugiau nebeminės jo vardo.

Vytautas (liet.)– išvydęs tautą arba Rolandas (pranc.) – ginantis krašto garbę

Tą meilės naktį jis išbėgo ginti Tele bokšto. O tu likai viena. Kai po ilgo laukimo jis Tau paskambino ir pažadėjo artimiausiu metu užeiti į svečius, ėmei šokinėti iš laimės. O jis atvažiavo, paprašė Tavęs parašyti mitingui šūkį ir vėl dingo. Vieną kartą jis paskyrė tau pasimatymą prie Seimo rūmų. Vieta buvo keista, bet Tu vyleisi, kad jis galbūt tavęs pasiilgo. O jis laukė Tavęs su krūva lapelių rankose. Padavė tau ir pasiūlė pasivaikščioti juos dalinant. Kai vakarą Tau pabodo klausytis, kaip jis kritikuoja valdžią, pasiūlei jam išvykti iš Lietuvos, gyventi užsienyje be rūpesčių. O jis tik apšaukė Tave – “kaip Tu gali šitaip kalbėti, negi Tau visai nerūpi mūsų tauta?”. Pagaliau, kai jo jau visai nebelaukei, įžengė pro duris plačia šypsena ir pasakė –“žinai, nusprendžiau, išvažiuojam iš čia”. Tu apsidžiaugei tokia jo permaina. O jis pridūrė – “važiuosim į Afriką, tai tautelei mūsų pagalbos labiau reikia”.

Saulius (liet.)
Vieną naktį, kamuojant lėtiniam apendicitui, Tave išvežė greitoji. Norėjai tik mirti. Kai barškanti greitosios pagalbos mašina pagaliau sustojo ir Tu atsimerkei, priešais išvydai šviečiančias akis. Jos spinduliavo šiluma. Gydytojas nieko neklausė, vien žiūrėjo Tau į akis. Tave apsupo ta maloni akių šiluma. Pasijutai saugi ir daug ramesnė. Jo rankos turėjo galią gydyti. Jų šiltas švelnumas saulėtais spinduliais veržėsi į Tavo kūną. Jis turėjo galią gydyti saulės šiluma, savo saulėtomis mintimis. Svarbiausia duoti žmogui saulėtos šilumos, kuri atgaivintų norą gyventi. Saulėta šiluma padeda išgyti, ji grąžina pasitikėjimą.Tau nebebuvo baisu, nes ir užsimerkusi jautei Tavęs link sklindančią šilumą. Užmigusi sapnavai, kad susilieji su saule. Kai pabudai, saulės šalia Tavęs nebuvo. Paskui staiga pajutai ją atplaukiančią už durų. Gydytojas įėjo be garso. Vėl nieko nepasakė, tik perbraukė saulėta ranka Tavo plaukus ir skruostą. Paskui nusišypsojo akimis ir išėjo. Gydytojams paprastai rekomenduojama kalbėtis su klientais, o šis kalbino mintimis.

Dalius (liet.) arba Donatas (lot.)– dovanotas

Vieną dieną išdygo priešais tave gatvėje ir tarė – “labas”. “Ar mes pažįstami ?” – nustebai. Pažįstami nebuvot... Visą kelią važiavo kartu. “Aš Tau likimo dovanotas” – kalbėjo akys.
Jis buvo dovanotas Tau. Galėjai daryti su juo ką tinkama. Nukišti giliai spintoje, kad nesimaišytų po akimis, naudoti, kol susidėvės, padovanoti kitai, o gal – pastatyti lentynoje ir gėrėtis. Pasielgei kaip neišauklėta mergiūkštė – trenkei jį dovanojusiam į rankas – pasiimk, nereikia man tokios dovanos. Gal vėliau gailėsies, kad gerai neapžiūrėjai, neįvertinai dovanos, kad įžeidei ją dovanojusį, ir jis daugiau jau niekad nepadovanos Tau tokios dovanos…

Aurelijus (lot.)– auksinis arba Gintaras (liet.)
Kas gali išaugti iš kūdikio, kurį nuo pat mažens vadina aukseliu, gintarėliu? Auksas ir pelenuose žiba. Iš tolo pastebėjai jo tiesią ir tvirtą figūrą, kiek aukščiau nei įprastai pakeltą galvą. Prie Tavęs priėjo tvirtu žingsniu, neabejodamas savo sėkme. Retas vaikinas išdrįs užkalbinti susikaupusią merginą, parodoje įsistebeilijusią į paveikslą ir nematančią nieko aplinkui. Auksas – tvirtas metalas. Pasitikintis savo tvirtumu ir pasiekiantis viską, ko nori. Auksas žino savo kainą. Jam viskas puikiai sekasi. Žavėjaisi tokia jo sėkmė, sugebėjimu rasti kalbą su įvairiausio plauko žmonėmis, kiekvienam patikti be jokių pataikavimų. Vieną naktį nežinia ko pabudai ir gėrėjaisi mėnesienoje spindinčiais jo auksiniais plaukais. Paskui net kilo mintis – o ką, jei jo galia tuose plaukuose, tereikia tik nusikirpti tris aukso plaukelius ir užsisiūti sijono padalkuose? Negalėjai perprasti jo sėkmės ir stiprybės – jo esmės. Juk auksas – neperkandamas metalas. Atsargiai, ne viskas auksas, kas auksu žiba.

Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį.

Atsitiktinės gairės:    Turizmo agentūros (10)    Smurtas mokyklose (10)    Skirmantas Valiulis (32)    Windows (7)    Dektinė (2)    NLP (8)    Eurointegracija (5)    Dieta (33)    Užsienyje (2)    Partizanai (12)    Kelnaitės (2)    Konditerija (10)    Mityba (43)    Šv. Valentino diena (11)    Alkoholizmas (15)    Teisė (61)    Joga (56)    Politika (26)    Erotiniai šokiai (23)    Savivaldybių rinkimai 2007 (9)    Pankiškos muzikos grupės (15)    Kabala (6)    Gaisrininkai (7)    Drabužiai (41)    Kaziuko mugė (3)    Alus (22)    Britų trumpaplaukės katės (2)    Bitė (5)    Airija (9)    Šaulys (7)    Egzorcizmas (11)    Vynas (16)    Paukščių gripas (21)    Paukščiai (5)    Kompiuteriai (148)    Rinkimai (23)    Gyvenimo džiaugsmas (2)    Sveikata (313)    BTV (3)    Samsung (3)    Prancūzų buldogas (2)    Ištikimybė (4)    Vadovavimas (185)    Taksas (2)    Aiškiaregiai (11)    Delfinologija (4)    Civilinė sauga (7)    Novelės (102)    Nacionaldarbininkų Sąjūdis (2)    Kietieji diskai (17)
1. Pietų Korėjos valdžia uždraudė nepilnamečiams žaisti kompiuterinius žaidimus naktimis
2. Internetiniame žaidime vaikams – seksualūs apatiniai ir „egzotiško“ įvaikio pirkimas
3. „Windows 7“ žaidimų mėgėjams: pliusai ir minusai
4. Kompiuterinių žaidimų entuziastai rinksis Kaune
5. Žaidimui "Žuvies kelionė" - prizas už netradicines viešųjų ryšių priemones
6. Baltijos šalių kompiuterinių žaidimų asai iš WCG finalo medalių neparsiveža
7. Nusipirkau pasaulį
8. Kaip apsaugoti savo akis žaidžiant kompiuteriu?
9. Vivisektorius. Žvėris viduje
10. Oddworld Inhabitants keičia profilį
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!