Labai seniai gyveno mergina vardu Maša. Ji buvo labai graži, gera, darbšti, linksma. Viskas būtų gerai, bet Maša gyveno su savo pamote, kuri turėjo tris dukras. Niekas nemylėjo Mašos. Pamotė ir jos dukros visada tyčiodavosi iš jos.

Vargšė mergina dirbdavo nuo ryto iki nakties. Jai buvo labai sunku viską daryti vienai. Ką Maša darydavo, vis neįtikdavo pamotei. Ir ji visada bardavo Mašą.

Vieną dieną pamotė nusprendė atsikratyti podukros. Pašaukė ji Mašą ir sako:

- Imk rėtį ir eik prie šaltinio, kuris yra pasaulio gale. Ir atnešk man rėtyje vandens. Tik žiūrėk, kad rėtis būtų pilnas. O jeigu neatneši - tau bus labai blogai!

Pamotė galvojo, kad mergina negalės surasti to šaltinio, o jeigu ir suras, ar galės atnešti vandens su rėčiu?

Ir išėjo podukra. Klausinėjo visų, bet niekas apie tą šaltinį nežinojo. Ji nežinojo, ką daryti, kaip rasti šaltinį, kuris yra pasaulio gale.

Kartą ji pamatė senelį, kuris kažko ieškojo.

- Ko jūs ieškote?- paklausė Maša.

- Aš negaliu rasti pinigų!

- Aš galiu jums padėti.

Maša greitai surado pinigus ir padavė juos seneliui.

- Labai tau ačiū,- pasakė senelis.- Pats aš nesurasčiau! Kur tu eini? Ir kam tau reikalingas rėtis?

- Man reikia surasti šaltinį, kuris yra pasaulio gale,- atsakė mergina.- Turbūt nėra tokio šaltinio. Pamotė liepė man atnešti vandens iš to šaltinio, o jeigu aš neatnešiu - man bus blogai.

- Aš žinau, kur yra šitas šaltinis ir galiu tau pasakyti kur.

Senelis papasakojo, kaip surasti šaltinį pasaulio gale, mergina padėkojo ir nuėjo.

Štai jau ji atėjo prie šaltinio, kuris yra pasaulio gale, apsidžiaugė ir pasisėmė vandens. Bet tik Maša pakėlė rėtį, pamatė, kad ten nėra vandens. Ji mėgino dar kartą pasemti vandens, bet ir vėl nepavyko. Maša graudžiai pravirko.

Staiga Maša pamatė didelę varlę.

- Kas atsitiko? - paklausė varlė.

- Ach, kokia aš nelaiminga!- atsakė mergina.- Mano pamotė liepė man atnešti vandens iš šito šaltinio, o aš negaliu.

Tada varlė paaiškino Mašai, ką reikia daryti. Paskui varlė pridūrė:

- Pažadėk, Maša, kad tu viską darysi, ko tik aš panorėsiu.

Maša sutiko. O varlė ir sako:

- Aš ateisu ir gyvensiu pas tave devynias dienas.

Ką gi daryti? Ir šį kartą sutiko Maša ir išėjo namo su rėčiu, pilnu vandens. Ėjo ir galvojo: ”Ką man gali padaryti toji varlė?”

Pagaliau ji pasiekė namus. Pamotė labai nustebo, bet nieko nepaklausė.

Ėmė temti. Staiga mergina prie durų pamatė tą varlę, kuri jai padėjo. Varlė paklausė:

- Ar tu atsimeni, ką man pažadėjai?

- Taip, žinoma,- pasakė Maša.

Pamotė ir jos dukros nieko negalėjo suprasti. Ir tada Maša viską papasakojo joms. Kada jos viską išgirdo, ėmė juoktis. Joms buvo labai juokinga, kad Maša turės pildyti varlės norus.

Taip Maša gyveno devynias dienas. Dešimtą rytą varlė paprašė, kad ji nukirstų jai galvą. Maša nenorėjo to daryti, nes varlė padėjo, kada reikėjo pagalbos. Bet varlė priminė pažadą, ir mergaitė turėjo nukirsti jai galvą. Ir staiga prieš ją atsistojo gražus jaunuolis. Jis papasakojo apie savo gyvenimą ir piktus burtus. Jaunuolis visiems pasakė, kad nori vesti Mašą. Kada pamotė ir jos dukros sužinojo apie šitą stebuklą, jos visos iš karto sprogo iš pykčio.

Gražuolis ir Maša greitai susituokė ir gyveno laimingai.

Nina Dimitriadi