Gyveno kartą viena mergaitė, kuri galvojo, kad ji yra pati gražiausia ir protingiausia. Tiesą sakant, taip ir buvo: ji tikrai buvo labai graži ir labai gražiai šoko. Ji gerai mokėsi, tik vieno dalyko - geografijos nemokėjo. Tėvai jai dažnai sakydavo, kad geografija - labai reikalingas mokslas, bet ji galvojo: ”Kam aš tą geografiją mokysiuosi. Man gi nereikės važiuoti labai toli, o jei reikės - važiuosiu traukiniu ar automobiliu. Geriau aš šoksiu!”

Taip ji ir gyveno visą laiką šokdama ir nemokėdama geografijos. Vieną dieną ji atėjo namo ir nerado savo mylimiausios katytės. Visur pažiūrėjo, bet niekur nerado. Ką dabar daryti? Reikia eiti ieškoti. Bet kur eiti? Dabar ji suprato, kodėl reikėjo mokytis geografijos. Bet, deja, buvo per vėlu - reikėjo kažkur eiti ieškoti katytės. Mergaitė taip mylėjo savo katytę, kad buvo pasiruošusi padaryti viską, kad tik ją rastų.

Mergaitė paliko namus ir išėjo ieškoti katytės. Sutemo, o ji vis ėjo ir ėjo ir nenorėjo sustoti, kol neras katytės. Kelias buvo ilgas ir sunkus, todėl ji greitai pavargo ir net nepajuto, kaip nukrito ir užmigo. Prabudo ir pamatė saulę. Nusprendė mergaitė paklausti jos, ar ji nematė katytės. Bet Saulė pasakė: ”Tu nemoki geografijos, tu nenorėjai jos mokytis. Nieko aš tau nepasakysiu!” Ir saulė pasislėpė už debesėlio.

Pradėjo mergaitė verkti, nes galvojo, kad jau niekada nesuras savo katytės. Taip ji sėdėjo ir verkė. Staiga prie jos priėjo kažkoks nepažįstamas vaikinas, toks gražus, kokio ji negalėjo net įsivaizduoti. Mergaitė pažiūrėjo į jo geras akis ir viską papasakojo: ir apie geografiją, ir apie katytę, ir apie saulės žodžius. Vaikinas kažką pasakė jai, bet ji neišgirdo ką, nes tuo metu pamatė, kad atsidūrė namuose su savo katyte. Ji net nespėjo padėkoti tam vaikinui. Bet tai buvo nesvarbu. Svarbiausia buvo, kad ji jau namuose, ir katytė šalia jos. Ir nuo tos dienos ji pasižadėjo, kad visada mokysis geografijos.

Olga Bogatko