Šalies ornitologai susirūpinę dėl besikeičiančio visuomenės požiūrio į laukinius paukščius. Lietuviai visada buvo gamtą mylinčia tauta. Savo vaikams skiepijome pagarbą ir meilę gamtai, mokėme globoti ir saugoti kiekvieną gyvybę. Lietuviai visada gyveno kaimynystėje su laukiniais paukščiais, o šių santykių darną iliustruoja tautosakoje ir liaudies papročiuose pagarbiai minimi vieni ar kiti sparnuočiai. Iki šiol kiekvieną pavasarį prisimename vieversio, varnėno, pempės ir gandro dienas, laukiame sugrįžtančių paukščių, nes jie yra tikrieji ateinančio pavasario pranašai. Rudeniop nenoromis su jais atsisveikiname, tačiau žinome, kad po žiemos kiekvienas gandras, varnėnas ar kregždė galės vėl saugiai sugrįžti į savo namus.

Nemažai Lietuvoje gyvenančių paukščių nuo seno susiję su mūsų gyvenamąja aplinka ir yra tiesiogiai priklausomi nuo įvairios žmogaus veiklos. Neatskiriami nuo mūsų kaimo kraštovaizdžio ir baltieji gandrai, kuriuos vadiname nacionaliniais paukščiais, taip gerbdami jų ištikimybę mūsų kraštui.

Negi mūsų taip puoselėti paukščiai staiga ėmė kelti tokią grėsmę, kad ketintume griauti gandralizdžius, naikinti inkilus, baidyti sparnuočius ar draskyti ir naikinti jų lizdus? Tai tikrai niekuo nepaaiškinamos ir jokiais argumentais neparemtos nuotaikos, kurios, deja, vis dažniau nuskamba viešai.

Paslaptingojo viruso baimė yra tokia didelė, kad prarandame sveiką nuovoką. Europos šalyse, kur virusas aptiktas prieš keletą mėnesių, jis beveik nepaplito. Paukščių gripu nesusirgo ir nuo šios ligos nemirė nei vienas europietis.

Pravartu prisiminti visuotinę galvijų kempinligės isteriją ir kaip sėkmingai ligos plitimas buvo veterinarijos tarnybų sustabdytas. Kodėl dabar vėl puolame į paniką? Valstybinės įstaigos yra pasiruošusios gripo kontrolei, o visuomenė pakankamai gerai informuota apie naminių paukščių laikymo sąlygas. Įsiklausykime ir į tai, kad šiuo metu virusas plinta tik tarp kai kurių rūšių vandens paukščių.

Užsitęsusi žiema paukščius stipriai išvargino, todėl dabar jiems gresia badas ir mūsų pagalba gali būti ypač naudinga. Negi leisime, iki pavasario likus vos keletui dienų, paukščiams mirti badu? Iš bado pradėjusios gaišti gulbės ir antys tik dar labiau paaštrintų situaciją, todėl visus, kurie žiemą maitino paukščius, kviečiame tęsti pradėtą darbą. Manome, kad gamtą mylintys ir pažįstantys žmonės dabar gali pasirūpinti paukščiais, nepakenkdami nei sau, nei kitiems. Būtina kuo greičiau organizuotai pasirūpinti Lietuvoje žiemojančiais vandens paukščiais.

Labai tikimės, kad Aplinkos ministerija pritars mūsų kreipimuisi ir aktyviau informuos gyventojus apie tikrus rūpesčius ir paneigs tariamas grėsmes, susijusias su paukščių gripu. Taip pat norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad uždraudus Lietuvoje žieduoti laukinius paukščius, buvo sukelta daug bereikalingo nerimo visuomenėje.

Tokių priemonių netaikė nei viena iš Europos šalių, kuriose konstatuoti paukščių gripo atvejai.

Norėtųsi, kad šalies žiniasklaida, suprasdama savo misijos atsakingumą ir galią, nesiims perdėtai vertinti galimų paukščių gripo atvejų. Paukščiai yra neatsiejama mūsų aplinkos dalis. Pagarba jiems išugdyta daugelio kartų ir yra aukštos kultūros simbolis. Suprantame, kad gamtos dėsniai kartais gali kelti mums nerimą, tačiau privalome išsaugoti savigarbą ir išlikti atsakingais už kiekvieną gyvybę žemėje.

Kreipimąsi rengė Lietuvos ornitologų draugijos nariai, Valstybinių saugomų teritorijų ir nevyriausybinių organizacijų ornitologai:  R. Barauskas, A. Butleris, K. Čepėnas, dr. M.Dagys, dr. E. Drobelis, M. Jankauskienė, V. Jusys, habil. dr. P. Kurlavičius, dr. P. Mierauskas, R. Patapavičius, A. Pranaitis, L. Raudonikis, dr. B. Šablevičius.