GARDINIŲ PILIŲ STILIUS
Medininkų, Krėvos ir Lydos pilių nežymius skirtumus nulėmė topografinės sąlygos. Krėvos apylinkės pakankamai kalnuotos, čia pilį galima buvo pastatyti kurioje nors kalvoje, tačiau žemuma numatyta sąmoningai, laikantis iš anksto pasirinktos moduliacinės ir kompozicinės sistemos. Šios trys pilys vertintinos ne tik kariniu, fortifikaciniu, bet ir estetiniu architektūriniu požiūriu.
Nieko nėra lengviau kaip prisegti etiketes „lietuviškai savita, originalu, nepakartojama" ir atsisakyti ieškoti ryšio su to meto daile ir architektūra, su jų stiliais už Lietuvos sienų. Romaninė ir gotikinė architektūra, galima sakyti, apėmė visą Europą, tačiau prancūzų gotiką lengva atskirti nuo anglų, italų ar vokiečių. Senosios lietuvių pilys stilistiškai buvo giminiškos Europoje vyravusioms architektūros kryptims, todėl svarbu nustatyti — kokioms.
Visų trijų pilių akmenų mūrijimas vienodas, Europoje gana retai pasitaikantis. Lygindami net su netolimoje kaimynystėje esančia Naugarduko pilimi, pamatysime skirtumą. Naugarduko pilies mūro kiautas viduje ir išorėje mūrytas iš plytų, o vidurys prigrūstas smulkių akmenų, plytų nuolaužų ir kalkių skiedinio. Gardino Koložės cerkvėje lauko akmenys — tik sienų dekoratyviniai elementai, išdėstyti fasaduose simetriškai ir nugludinti taip, kad net blizga.
Lietuvos pilys iš daugelio Europos pilių išsiskiria visų pirma akmens mūrijimu. Štai ką apie Baltarusijos pilis rašo architektūros istorikas V. Čantūrija: „Pagal statybines medžiagas Baltarusijos pilių architektūra skirstoma j medinę ir mūrinę. Negalima sakyti, kad mediniai įtvirtinimai buvo pirmasis, vėliau išstumtas pilių statybos etapas. Medinių ir mūrinių pilių statyba vyko paraleliai, betarpiškai ir dažnai vienodai sprendžiant gynybinius uždavinius. Medinių pilių statybą lėmė ne tik tai, kad buvo miškų — geros statybinės medžiagos, bet ir tradicinis baltarusių mokėjimas dirbti su šia medžiaga. Kai kada mūrinės ir medinės architektūros elementai susipina viename ir tame pačiame objekte.
Pavyzdžiui, Oršos pilyje ant mūrinių sienų buvo mediniai bokštai, o Vitebske į bendrą medinę įtvirtinimų sistemą buvo įkomponuoti mūriniai bokštai. Šie pavyzdžiai rodo, kad akmuo ir medis gynybiniuose Baltarusijos įrengimuose vienas kitą papildė.
Netgi per 1558- 1583 m. karą Ivanas IV aplink Polocką statė ne mūrines, o medines pilis, Baltarusijos teritorijoje, įėjusioje į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, mūrinės pilys buvo statomos tik vakarinėje dalyje, lietuvių kaimynystėje. V. Čan-tūrija šį reiškinį aiškina taip: „Šitoms žemėms iki XV a. grėsė nuolatinis pavojus iš kryžiuočių. Stipri gynybinių įrengimų linija ėjo per Trakus, Vilnių, Medininkus, Gardiną, Naugarduką, Lydą ir Krėvą. Centriniuose ir rytiniuose Baltarusijos rajonuose esančios mūrinės citadelės atsirado vėliau, tik XVI—XVII a."
Minėtosios pilys gynė kraštą nuo kryžiuočių, betgi apskritai pilys buvo statomos ir prieš totorius, ir prieš savuosius kunigaikščius. Jos buvo statomos gynimosi tikslais, o tautų arba kraštų, kuriems nebūtų reikėję nuo ko nors gintis, ankstyvojo feodalizmo epochoje negalėjo būti. Lietuvoje mišrios konstrukcijos pilių, kokios buvo Oršos, Vitebsko pilys, nebuvo. Baltarusijos dalyje, priklausiusioje Kijevo Rusios valstybei, mūrines cerkves imta statyti daug anksčiau negu Lietuvos mūrines bažnyčias, tačiau su mūrinėmis pilimis buvo atvirkščiai. Mūrinės cerkvės Polocke, Vitebske ir Gardine atsirado XII a., tačiau įtakos Lietuvos pilių architektūrai jos negalėjo turėti. Jų kita paskirtis ir kita statybinė medžiaga. Cerkvės nebuvo statomos iš lauko akmenų riedulių, kuriuos surišti daug sunkiau negu plytas, išdegtas iš molio arba padarytas iš uolų akmens. Senovės Egipto statybininkai piramidžių akmenims sutvirtinti nevartojo jokių skiedinių: plokštės šliejosi viena prie kitos, jas laikė jų pačių svoris. Kalkakmenio luitai taip pat buvo suleidžiami taip, kad į jų tarpą neįmanoma įkišti peilio ašmenų. Rišamosios medžiagos nevartojo senovės graikai ir romėnai. Kalkių skiedinys — viduramžių išradimas. Jis buvo labai nevienodos sudėties. Sienoms mūryti iš riedulių reikėjo ne bet kokio, o ypač gero kalkių skiedinio.
Kad gesintos kalkės būtų patvaresnės, jos būdavo pūdomos keletą metų specialiose duobėse. Nestandartinio formato plytų arba akmenų sienoms mūryti buvo naudojamas stambiagrūdis kalkių skiedinys (kalkių tešla, sumaišyta su žvyru arba smulkia plytų skalda). Sukietėjęs toks skiedinys prilygdavo dabartiniam aukščiausios rūšies cementui.
Lietuvoje vartota statybinė medžiaga buvo nepaslanki išradingoms dekoracijoms, o pagal jas lengva būtų nustatyti architektūros stilių. Visų trijų pilių planas stačiakampis, o Lydos — panašus į kvadratą. Sienų monumentalumas, pusapvalės arkos ir detalių santūrumas — romaninės architektūros požymiai. Betgi Medininkų pilies bokšte yra perdengimų kryžminiu skliautu, kai kurios angų arkos smailios, laužytos — o tai būdinga gotikiniam stiliui. Panašu į dviejų stilių sintezę. Ar toks reiškinys nepastebimas kaimyninėje Livonijoje, kuri nuo XIII iki XVI a. buvo glaudžiai susijusi su Vokiečių imperįja? Viešpataujančią klasę Latvijoje ir Estijoje sudarė beveik išimtinai vokiečiai. Todėl šių šalių architektūra panaši į vokiečių architektūrą. Tačiau, kaip pažymi estų architektūros istorikas V. Vaga, panaši tik pačiais bendriausiais bruožais. „Atskiros vokiečių architektūros vystymosi fazės ne visada rasdavo atgarsį Livonijos architektūroje, vokiečių architektūros vystymosi dėsniai ne visada buvo taikomi Latvijoje ir Estijoje. Čia visų pirma galima atkreipti dėmesį į pastangas statyti bazilikos ar halės tipo bažnyčias: šių pastangų etapai iš esmės skiriasi nuo to paties proceso Vokietijoje"'. Didžiausią įtaką vokiečių architektūra dariusi miestų statybai. Pilių statyba iki visiško Estijos ir Latvijos užkariavimo buvo panaši į Naugardo ir Pskovo architektūrą. Iki XIV a. vidurio žymų vaidmenį Pabaltijyje vaidino Gotlando salos mūrininkai. Tačiau, V. Vagos teigimu, ankstyvoji mūrinė Livonijos architektūra nebuvo Vakarų Europos arba Naugardo architektūros atgarsis. Joje nėra aklo svetimų formų mėgdžiojimo, nėra jų mechaninio perkėlimo į naują dirvą. Livonijos architektūroje nemažai originalių dalykų ir kūrybinio išradingumo. Vis dėlto ji nesudaro savos atskiros mokyklos ir sunkiai priskiriama kuriam nors pagrindiniam Europoje vyravusiam stiliui. Joje pastebimas perėjimas nuo romaninės prie gotikinės architektūros.
Livonijoje susiduriame su panašiu reiškiniu, kokį aptikome Lietuvoje, tyrinėdami Medininkų ir kitas gardinio tipo pilis. Livonijos, kaip ir Lietuvos, XIV a. mūrinė architektūra pasižymėjo formų paprastumu ir pastatų monumentalumu, lygių plokštumų pamėgimu, vengimu pabrėžti dekoratyviškumą, sudėtingų detalių kombinacijos atsisakymu. Tiek Lietuvoje, tiek Livonijoje pirmieji mūriniai pastatai buvo pilys. XIII—XIV a. Latvijoje ir Estijoje buvo pastatyta apie 150 pilių. Iš visų Europos šalių Livonija buvo tankiausiai nusėta pilimis. Livonijos pilys sudaro vienodžiausia statybos ir architektūros paminklų grupę. Kaipgi paaiškinti ankstyvajai Pabaltijo architektūrai būdingą reiškinį — perėjimą nuo romaninės prie gotikinės architektūros? Reikia pažvelgti plačiau į Rytų Europos architektūrą, kurioje susiklostė rusų stilius, dažnai vadinamas rusų bizantikos stiliumi. Nagrinėjant šį klausimą, būtina remtis naujausia tarybine literatūra.
Kai Kijevo Rusioje po krikščionybės įvedimo buvo pereinama nuo medinės architektūros prie mūrinės, Vakarų Europoje prasidėjo romaninio meno suklestėjimas, apėmęs XI ir XII a. Būdamos arčiausiai Vakarų Europos, su romaninio meno pasauliu susisiekė Haličo-Volynės ir Polocko kunigaikštystės. Per šias dvi kunigaikštystes ir pateko romaninės architektūros formos į rusišką dirvą. Nemažą vaidmenį romaninio meno formų asimiliacijoje suvaidino Naugardas ir Pskovas, iš seno turėję glaudžių prekybinių ryšių su Vakarais. XII a. antroji pusė ir XIII a. pirmasis trečdalis buvo glaudžiausių ryšių tarp Kijevo Rusios ir Vakarų epocha. Totorių^ įsiveržimas nutraukė šį suartėjimo procesą. XII a. romaninį stilių keitė gotikinis, plitęs iki XVI a. Gotika Rusijoje nerado atgarsio. Totorių-mongolų jungo laikotarpiu Vakarų Europos ir Rusios meno keliai išsiskyrė.
Nauji aktyvūs Kijevo Rusios ryšiai su Vakarų pasauliu prasidėjo paskutiniame XV a. ketvirtyje, kai Ivanas III pakvietė iš Italijos įvairių meistrų Maskvos Kremliui statyti ir dekoruoti. Tie meistrai atnešė šiaurės Italijos renesanso tradicijų. XVI a., kai Vakaruose renesansas pasiekė savo zenitą ir paplito manie-rinė kryptis, vėl prasidėjo rusų meno atsiskyrimas nuo Vakarų.
Svarbiausi prekybos keliai, jungę Rytų Europą, buvo Dunojus, Magdeburgas ir Pabaltijys. Šių kelių reikšmė keitėsi priklausomai nuo politinių įvykių. Jais patekdavo į Rusią pavieniai amatininkai ir keliaujančios cechų grupės. Iki bažnyčios skilimo 1054 m. religija šiems ryšiams netrukdė. Tik XII a. pr. ėmė reikštis priešiškumas Romos katalikams, tačiau tuo metu jis nebuvo dar toks stiprus kaip vėlesniais laikais. XIII a. pirmojoje pusėje Kijeve veikė dominikonų vienuolynas, nuo 1184 m. Naugarde — vokiečių šv. Petro bažnyčia, o nuo XII a. pab.— gotlandiečių šv. Ulavo bažnyčia. Šiose bažnyčiose pamaldos būdavo laikomos lotynų kalba; visi kulto dalykai buvo vakarietiški. Romaninis stilius paveikė rusų architektūrą, nors ne iš karto. XI a. Kijevo ir Černigovo pastatuose romaninės architektūros pėdsakų nėra. Statyba, planiniu sprendimu bei išorės dekoru šių miestų pastatai panašūs į Konstantinopolio bizantinės architektūros pastatus. Ankstyvąjį ir neabejotiną romaninės architektūros poveikį rusų kultūros istorikas V. Lazarevas randa Naugardo šv. Sofijos sobore, pastatytame 1045—1050 m. Tačiau nei šio soboro, nei kitų XII a. pab. ir XIII a. pr. rusų architektūros paminklų negalima priskirti romaniniam stiliui — tėra to stiliaus įtaka.
Gotika nedarė rusų architektūrai ir apskritai menui įtakos ne tik dėl totorių-mongolų antplūdžio, bet ir dėl katalikų bažnyčios agresijos, kurią vykdė kryžiuočių ir kalavijuočių ordinai. Antra vertus, nemažą vaidmenį swaidino gotikinės architektūros konstrukcijų specifika. Iš jos negalima buvo pasisavinti kurį nors vieną elementą. Šios grupės pilys buvo tarsi stilistinis įvadas į gotiką, todėl jas be didelės rizikos galima pavadinti progotiki-nėmis. Vietiniai gotikos skirtumai daugiausia dekoratyviniai. XIII—XIV a. rusų meistrai architektūroje, ypač fortifikacinėje, daug ką skolinosi iš romaninio, o ne iš gotikinio stiliaus.
Turint bendrą Rytų Europos XII—XIV a. architektūros krypčių vaizdą, darosi aišku, kodėl Lietuvos ir Livonijos ankstyvąsias pilis sunku priskirti kuriam nors vienam Vakarų Europoje vyravusiam architektūros stiliui, kodėl Medininkų pilyje galima rasti romaninių ir gotikinių elementų. Iš Vakarų į Rytus romaninės architektūros įtaka plito tam stiliui baigiantis ir atsirandant gotikai. Gotika rusų-pravoslavų žemių nepasiekė, jos įtakos sferoje atsidūrė Livonija ir katalikiškoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis. Medininkų, Krėvos ir Lydos pilių negalima pavadinti nei romaninėmis, nei gotikinėmis, o vėliau statytose pilyse ir ypač kulto pastatuose neabejotinai vyrauja gotikinė konstrukcija bei dekoras.
PAMINKLO VERTĖ
Baigdamas prisimenu pokalbį su senute, pilies saugotoja. Ji skundėsi tais lankytojais, kurie pilyje elgėsi nepagarbiai ir įspėti atsikirto: „Vieta juk ne šventa".
Kulto pastatų interjerai su paveikslais, skulptūromis, vitražais veikia lankytojų jausmus. Tačiau ne mažiau puošnūs yra buvę ir dvarų rūmai. Kartais pamirštame, kad juos dažniausiai puošdavo žymūs architektai ir dailininkai. Maža to, kai kuriuose feodalų rūmuose yra buvusios bibliotekos, paveikslų galerijos, orkestrai; juose yra svečiavęsi arba gyvenę žymūs rašytojai, dailininkai, istorikai. Feodalinės, kaip kiekvienos kitos klasinės visuomenės, kultūroje buvo reakcinės ir pažangios kryptys, kurios reiškėsi pasaulėžiūra ir ideologija. Tik visa tai žinant, galima pasakyti, ko vertas tas ar kitas paminklas.
Neretai nusiskundžiama, kad barokiniai ar klasicistiniai dvaro rūmai žalojami naudojant juos ne kultūros ar buities, o ūkio reikalams arba jie paliekami nykti tušti. Neužtenka paskelbti, kokio amžiaus ar kokio stiliaus pastatas. Ne stilius lemia paminklo vertę, o jo istorinė reikšmė. Jeigu pastatas pagal paskirtį nepritaikytas dabarties reikalams, jis laikomas apleistu, nors prikalta lentelė ir skelbtų, kad tai paminklas, saugomas valstybės. Toks restauruotas, bet nebaigtas tvarkyti paminklas — Panemunės pilis (Gelgaudų pilis Vytėnuose). Greta jos parkas su tvenkiniais — ideali vieta poilsio namams.
Medininkų aplinka skurdi: medžiais ir krūmais apaugusi tik pilies fosa, bet užtat pilis yra prie didelio kelio, ir į ją užsuktų daugiau keliautojų, jeigu pilies kieme vietoj išnykusių gyvenamųjų namų ir ūkinių pastatų būtų vieta, kurioje galima būtų pailsėti. Tada atsirastų laiko pagalvoti, ką gali papasakoti pilies akmenys, kada ir kokie žmonės juos kilnojo, ko jie savo darbu siekė.
Miestuose prie gatvių ir aikščių yra lentos su užrašais, aiškinančiais, kuo nusipelnė tas žmogus, kurio vardu gatvė ar aikštė pavadinta. Reikėtų, kad ir Medininkuose prie pilies vartų atsirastų lenta, kurioje paeiliui būtų surašytos svarbiausios pilies istorijos datos. Jeigu tarp kitų žinių bus paminėta, ką čia veikė apsistoję Napoleono kareiviai, keliautojas turės prisiminti 1812 metų karą. Jeigu prisiminimo neužteks, kils noras apie tą karą pasiskaityti istorijos vadovėlyje arba enciklopedijoje. Ėmus samprotauti, kokiam stiliui pilies architektūra priklauso, reikės kreiptis į Europos kultūros istoriją.
Jeigu praeities kūrinys dabarties žmonių nedomina, jis nelankomas pažinimo ar pagerbimo tikslais, tas kūrinys, panašiai kaip neskaitoma knyga, yra ne paminklas, o daiktas seniena.
Medininkų pilis turi išlikti tokia, kokia yra, o turistai ar šiaip keliautojai, susipažinę su jos praeitimi, suvoks istorinę bei estetinę šio statinio vertę. Tuomet pilies saugotojams nereikės apgailestauti, kad ji nepasižymi stulbinančiomis legendomis.
1984
