|
Akimirkos sentencija |
|
|
Žmogus atsiskleidžia galinėdamasis su kliūtimis. |
|
|
A. de Sent Egziuperi |
|
|
|
|
Draugai |
|
|
|
|
Reklama |
|
|
|
|
|
Atsiminimas. Numeris. Vienas.
Mano motina dirbo skalbėja.
Paryčiais aš lydėdavau ją
Aukštalubėn skalbyklon senamiestin
Paskui iki ketvirtos popiet
Stebėdavau kaip milžiniškose skalbyklėse
Sukasi nešvarios Vilniaus paklodės
O motina niūniuodavo šlagerius
Ir prieš apmusijusį veidrodėlį
Vis ryškindavo savo siaurutes suskeldėjusias lūpas
Plūsdavosi, kad menkai šildo
Ir žvilgčiodavo į didžiulį laikrodį
Ant sienos
Kurio minutinė rodyklė
Nejudėjo pakibus
Tarp septynių ir aštuonių
Tai mums ir būdavo tik valandos
Skalbiančiai ilgos
Motina akyse vydavosi į mazgą
Arba riesdavosi į kablį – nežinau dabar –
Tuomet
Labai draskydavo paširdžius
Kai eidavom namo
Pro Vitrinas ir Žmones
Abejingai atspindinčius Mano
Veidą
Motinos Lūpas
Ir Skalbyklos Kvapą
Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį. Pateikiamos informacijos autorinės teisės priklauso atitinkamiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip nurodyta šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
|
JŪSŲ KOMENTARAS:
|
|
|
|