Ramunėlė
Pražydo pievoje gėlė,
Graži, liekna ir išdidi.
Žavėjos ji pati savim
Ir nerūpėjo jai kiti.
Bet visa tai gėlėms įgriso,
Nusprendė jos, kad negražu,
Žavėtis vientiktai savim,
Pamiršus viską kas aplink.
Gražuolę mūsų ramunėlę,
Išpuikėlę didziosios pievos,
Grakščiausią vasaros gėlelę,
Išvarė iš gimtosios vietos.
Nuliūdo vargšė našlaitėle,
Galvojo, ką ne taip padarė...
Liūdėjo, verkė, atgailavo,
Bet niekad to ir nesuprato...
2007 06 22
Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį. Pateikiamos informacijos autorinės teisės priklauso atitinkamiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip nurodyta šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
|
JŪSŲ KOMENTARAS: