sine ratione
danguje kopinėja bažnyčių varpai ir senobinės rylos
ritas raudonais stogais jų nostalgiškos saldžios melodijos
jodau, sapnuojantis klerkas, nusenusį dviratį
pro kaštonų ir kėnių eiles, pro regėjimų sodinius
voras lipa voratinklio giją ir išlipa laisvę
žvilgsnio švytintys pirštai glosto ąsotį:
tu pamiršai, kas esi iš tikrųjų, palaistyk
runą ir augalą, dulkės šešėlį, besotę
išaugtinę nuspuogusią paauglio svają
atminimų albumo geltoną leliją, levandą
suokia devyniasdešimt devynios dausų kanarėlės pas Svalią
brenda Milašius žolynais – vienintelės savo neranda
žengia šventoriaus kapelių varpai krištoliniai padange,
juodai apsirengę
plaukia dunojus giesmių pasiūbuodami tartum irkluotų
susivarto pakojy ir meiliai sapnan įsirango
sfinksai ir liūtai, nušokę nuo vartų, ugnim karūnuotų
ir bėgioja prie žalio fontano, jo vandeniu žaidžia
laka dangų, raudoną ir baltą – drumsta albinosės akis
nes nėra priežasties: ir varpai, ir lelijos, ir žaizdos
verias Dievui ir sau, jiem nė motais,
kaip eilėraštis juos apsakys
1990.VIII.7–1996.IV.7 (Velykos)
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai . - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.42.
Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį. Pateikiamos informacijos autorinės teisės priklauso atitinkamiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip nurodyta šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
|
JŪSŲ KOMENTARAS: