Pareiti
Nebepareinu, nebeparvažiuoju, galiu tik atvažiuoti,
ir aš Pasvaly, kai man būdavo baisiai gera
arba labai negera, turėdavau kur pareiti,
tos visos vietos, kurios dabar gyvena mano eilėraščiuos,
tie visi žodžiai, kurie dar gyvena, neberanda
jau savo daiktų, ateinu aš su žodžiais, daiktai
jų nelaukia, neatpažįsta, mūsų namo kieme
ne tik šuo, jau ir žmonės įtarūs, vaikštau,
gal taikaus apvogti, pasiglemžti brangiausią jų turtą,
žalumą tėvo sodintos obels, mano išmindžiotą taką
ir taką lig mirusių malkinės, jų būsimą prisiminimą
lig negyvenimo galo, vienintelę vietą pareiti.
Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.19.
Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį. Pateikiamos informacijos autorinės teisės priklauso atitinkamiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip nurodyta šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
|
JŪSŲ KOMENTARAS: