nušviesėjimas
giminės, gentys mieliausie
mėnulio šviesa pilnoji
akmenys žemę kilnoja
tamsybių karveliai lesa
mainos šviesa į myrio
ledai akyse sublyksi
prarastą angelystę
vaikausi po balso tyrus
laikas atbėga it žiurkė
šiepiasi – šoks į veidą
kaulų jėgą ir šiurpą
į kreidą, į kreidą siurbia
baltas esu ir atleidęs
kapų patvory palaidos
1992.XII.24–1996.IV.2
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.69.
|
Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį. Pateikiamos informacijos autorinės teisės priklauso atitinkamiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip nurodyta šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
|
JŪSŲ KOMENTARAS:
