motinos portretas
mirusi motina grįžta pas savo našlaitį
regi, kaip šlaistosi lietūs be vietos, kaip garma nuo šlaito
kaip eigulys iš Kairėnų, praėjusiam amžiuj tapytas
brenda per amžiną dangų, kur mėnuo dar regi pražydus
žydės portretą ir blyškią per lietų valstietės mergaitės
galvutę su verbomis, dar iš Lukiškių turgaus Kaziuko
liūdi užburtos palaimintos – laimė nejau ir nuo jų nusisuko? –
Baltupių eglė, sesuo ir žmona, o numirusi trečiąją parą
po atgimimo sapnuoja viena vis tą patį geltoną košmarą
žviegia saulutės kelmų iš po suodino sniego šalpusnių
Dieve, uola neprislėk, kad po kryžių saulutėm nubusčiau
varvarčiom eglės sakais, tai, sakai, visą kelią ir lijo?
nieko, našlaiti, neteisk ir prieš nieką nešveisk kalavijo
lieka teisybės tenai – vien raudonos ražienos po pjūčiai
ištakos vien iš dantų, iš sutinusių lūpų kampučių
tvino tie lietūs ir tvins, negali jų, sūnau, nemylėti
mano portretą pažins, šunimi išlaižys iš paletės
1995.IV.15–1996.III.26
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.91.
Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį. Pateikiamos informacijos autorinės teisės priklauso atitinkamiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip nurodyta šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
|
JŪSŲ KOMENTARAS: