Adomas Mickevičius "Laurai"
I.
Vos išvystu tave, širdis daužytis ima.
Ar kad mane pažinsi, begaliu tikėtis?
Bet ir tavaisiais skruostais karštis ima lietis,
Tai primena man rožės žiedo pabudimą.
Pradėjai dainą tu, aš apverkiau likimą.
Skambėjo tavo balsas, sielą man palietęs,
Lyg būtų angelas vardu ją švelniai kvietęs,
Ir amžinybės varpas skelbęs atleidimą.
Brangioji! Išdavikės tavo akys guvios
Vis dar užsidega, išvydę veidą mielą.
Tai kas, kad mums likimas palankus nebuvęs.
Kad vietoj tavo meilės tepatyriau gėlą?
Kitam tave paskyrė žemiškos jungtuvės,
Bet Viešpats man padovanojo tavo sielą.
|
Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį. Pateikiamos informacijos autorinės teisės priklauso atitinkamiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip nurodyta šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
|
JŪSŲ KOMENTARAS:
