Taškas
Nukrito saulė už kalnų, už miško,
Aš net nepastebėjau, kaip aptemo kambarys.
Sėdėjau ir piešiau eiles, žodžius ant stiklo,
Kol dingo mano draugės saulės atspindys...
Lekios šešėliai už tvoros, baidys šiukšles,
Kažkas iš darbo grįš, rakins duris,
O mano eilės visiškai aptems, vėliau išnyks,
Kol pasiliks tik juoda, balta ir raudona...
Koks rausvas vakaro dangus, kai leidžias saulė,
O klevas sprogdamas nuleis šakas,
Kol aš sėdėsiu ir rašysiu sonetus, apgaules,
Kol grįšiu į namus susirakinęs virvėmis rankas,
Kol žvakė degs - gyvensiu, užges - numirsiu tyliai,
Tai tu priėjusi užpūsi liepsną,
Kurią aš šitiek metų auginau ir vyliaus,
Kad teks gyventi amžinai, bet ne...
Visi numirsim, kaip lietus, kaip sniegas,
Užgesime lyg laužas, liks tik pelenai,
Bet aš žinau, išeisiu pirmas,
Paliks tik mano eilės ir sapnai.
Ir šis eilėraštis ne išimtis, tai taškas,
Kurį ištėkšdamas lape dedu,
Jau galas, saulė nusileido,
Nebematau ant lapo vienišų raidžių...
Jonas Jovaišis, 10c klasė
"Šilo" vidurinė m-kla
Ukmergės rajonas
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį. Pateikiamos informacijos autorinės teisės priklauso atitinkamiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip nurodyta šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
|
JŪSŲ KOMENTARAS: