Skaičiuoja laikrodžiai dūrius
Pilki namų stogai dainuoja.
Dulksna aptrauktas šaltas rudenio dangus,
O miesto pilkuma pakibus virš galvos man moja,
Kai vėjas gatvėj vaiko šiukšles ir lapus.
Seni gyventojai susėdę draugiškai aptarinėja dieną...
Vaikų būriai paklydo tarp laiptinių pilkumos,
O mums, jauniems - pagrot, išgert po vieną
Ir būt būry, pabūti lig aušros...
Laiptinėms šąlant, šąla ir pasaulis.
Nyku kažko, tik susileist ar pasigert..
Ir vėl depresija užlieja mano saulę,
Kuri po vakaro triukšmingo nebenori prisikelt.
Išgąsdinkim nekaltą skubantį praeivį,
Gal jis rytoj pabudęs prisimins taip mus.
Išgerkim, bet nenusigerkime už tai, kaip dienos eina -
Kaip laikrodžiai - skaičiuodami dūrius.
Išpildyk paskutinį mano norą, broli,
Nupieški varnas, miegančias ant ištiestų elektros linijos laidų,
Įrėmink atmintin ir paskubėk, atnešk tai guolin,
Norėčiau aš nebesapnuoti jų akių...
Pagrok man paskutinį kartą liūdną dainą,
Kad aš pamiršt galėčiau savo negandas visas.
Priminki man, kaip švirkštą panaudotą, mano klaidą,
Gimimą priešaušry, nužudžiusį mane.
Jonas Jovaišis, 10c klasė
"Šilo" vidurinė m-kla
Ukmergės rajonas
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį. Pateikiamos informacijos autorinės teisės priklauso atitinkamiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip nurodyta šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
|
JŪSŲ KOMENTARAS: