Idilės
G a n a
Tik atlaidai, tik mažo kaimo šventės,
Tik mirusio kaimyno pakasynos.
Laukai sujudinti, dirvonai išpurenti,
Ir protėvių statyto namo sienos.
Praeina naktys. Rytas aušta...
Ar viso šito mudviem negana?..
Ant raustančiųjų debesėlių plausto
Atplaukia vėl miela, kukli diena.
S e n k a p i u o s
Jau pamiršta, kas nuo kada čia guli,
Tik žemė dar šventa, neariama,
Tik pora medžių, šimtmečių sausuolių,
Nejudina nei kirvis, nei ranka.
Tik kažin ko nuo kryžiaus seno, aukšto
Nueiti greitai niekaip negali –
Aplinkui vieškeliai, aplinkui žmonės vaikšto,
O tu kalnely stovi ir tyli.
V a s a r o s p o i l s i s
Miegojau ramiai, be sapnų,
Rugiai vien šlamėjo šalia,
Nuplauti šiltų vandenų
Dirvonai kvepėjo žole.
Tik brinko sėkla želmenų,
Į sielą šaknis leisdama...
Liūliavo palaimos tvanu
Užmerktom akim žaluma.
S e k m a d i e n i s
Dalgiai sukabinti kiemo gluosny,
Guli plūgai patvorio žolėj,
Ir vilnijančių rugių bangose
Miega pasinėrusi griežlė.
Begaliniame laukų tylėjime,
Rodos, klausosi visi namų kampai,
Kaip toli šventajam Pakylėjimui
Skambina varpai.
P a n a s
Į vešlią žolę krinta obuoliai.
Ūksmingame sode giliai
Švilpynę pučia Panas.
Tu praskleidi tyliai šakas...
Kažkas pasprunka pro rankas,
Padvelkęs vėsuma į veidą.
Ir nieko jau neberandi,
Tiktai rugių laukuos girdi
Nutolstantį skudučio aidą...
V a s a r v i d i s
Karštas vėjas nokina laukus,
Girios uogas ir sodų vyšnias.
Per pušynų viršūnes papūs
Į saulelės kasas auksines...
Varpų jūras pasupęs, nutils
Po sunkios, ilgo darbo dienos,
Ir žvaigždynų lietus pasipils
Ant žmogaus ilgesingos dainos.
I š k e l i o n ė s
Slėnio paupiu sulinkę gluosniai
Neša naštą vakaro miglos.
Aš grįžtu laimingas iš ilgos,
Iš ilgos ir tolimos kelionės.
Jau sodybose sumigę žmonės,
Vienos žvaigždės šlama virš galvos.
Lydimas gerų senelių gluosnių
Vėl einu per gimtąjį kaimelį.
V a k a r a s
Saulelė piliakalnin gula,
Dega pasakų krašto langai.
Miegoki, žeme motule, –
Perdien pavargai.
Jau sotūs lizdeliai tankynėj,
Jau pilna medaus aviliuos.
Keleiviai suradę nakvynę,
Jau dulkės nugulę keliuos.
Apylinkėn sutemos plūsta,
O mum nei klaiku, nei baugu –
Žemelė tik sapnui prisnūsta
Laimingos motulės miegu.
V a k a r o m a l d o j
Kai vakaro maldoj prašau kasdienės duonos.
Užlieja sielą man javų laukai.
Rodos, einu einu alsuojančiais dirvonais,
Po kojų sklaidosi pavasario rūkai.
Atleiski, Viešpatie, kad šitą pilką taką,
Kad žemę taip svaiginančiai myliu,
Ir kad širdis Tau šitiek tepasakius,
Pavirto vėl arimų grumsteliu.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį. Pateikiamos informacijos autorinės teisės priklauso atitinkamiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip nurodyta šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
|
JŪSŲ KOMENTARAS: