Šventoji versmė
Prie gruoblėto ąžuolo rymoja
Girių Dievas veidu mediniu,
Samanotos Girių Dievo kojos
Plaunamos šventųjų vandenų.
O šaltini miško stebuklingas,
Į tave rankas pavargusias tiesiu.
Ir jėga pavasario audringa
Plaukia nesuvaldoma tamsiu
Labirintu atgaivinto kraujo,
Plaukia liūtim karšta, laukine...
O, jaučiu... tai žemė atnašauja
Girių Dievo garbei ir mane.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį. Pateikiamos informacijos autorinės teisės priklauso atitinkamiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip nurodyta šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
|
JŪSŲ KOMENTARAS: