Atlydys
Marguodami kepurėm
ryškiaspalvėm,
ritina po kamuolį
spalvoti mažutėliai,
pabiromis ant sniego.
Kiekvienas sau po rutulį –
svajonę prisnigtą,
po vieną slaptą,
miniatiūrinę katedrą.
Kruopštus tai darbas,
Dieve duok,
kad tik nesubyrėtų.
Namų languos –
breigeliškos žiemos atspindžiai,
aliejiniais dažais kvepia šalčiai.
Kokie čia amžiai?
Kieno šie potėpiai?
Purūs balandžiai
caksi ir caksi
į skardinę palangę.
Mažų architektų širdys,
gniauždamos sniegą,
pakyla į dangų ir sliuogia
tįstančiais ledo bokštais.
– Tai tik sekma diena –
septintoji! – sušuko,
nužėręs žvirblius
ir trupinius kiemsargis.
Šaižiai atvėręs langą,
išsilenkė gniūžtės,
kvėptelėjo į plaučius ir
kad užgrojo armonika
vestuvinį maršą per visą kiemą.
Kad išgūžėjo pamergės ir pabroliai,
lydėdami apsnigtus
nuotaką, jaunikį
ir angeliškus vaikučius,
nuometo įsitvėrusius.
Svečiai gi paliko kaušti
drobėse Breigelio.
Juos pagrobė visus
varnaspalviai automobiliai,
išpuošti plastmasinėm gėlėm,
lėlėm ir aukso žiedais.
Vežė tilindžiuodami
žvangučiais –
tolyn… tolyn…
nuo snieginių katedrų
tilin… dilin…
nuo Breigelio
tilin… dilin…
nuo artimų širdžių,
nuo viens kito,
nuo sekmadienio,
kurį ištirpdys
atlydys
tilin…dilin…
galvažudys
tilin…dilin…tolyn…tolyn…tilin…dilin...
|
Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį. Pateikiamos informacijos autorinės teisės priklauso atitinkamiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip nurodyta šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
|
JŪSŲ KOMENTARAS:
