|
|
Akimirkos sentencija |
|
|
|
Laikas, kai jo maža, tampa vertingas, ir, patikėkite, jo užtenka viskam. Daug laiko turi tik nieko neveikiantys |
|
|
Nikolajus Rerichas |
|
|
|
|
|
|
|
Draugai |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Reklama |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Milžinkapis
Aš mažas žemės kauburėlis
Platybėj nokstančių laukų.
Prabėga debesio šešėlis,
Keleivis praslenka taku.
Ir vėlei vienišas lieku
Platybėj nokstančių laukų.
O tolumoj, prie krašto girios,
Sodybų rūksta kaminai.
Iš ten kregždutė atsiskyrus
Į mane atskrenda dažnai,
Atnešdama žmonių mintis,
Šventas kaip mano paslaptis.
O aš tik žemės kauburėlis,
Toksai buvau, toksai lieku.
Bet plazda milžino šešėlis
Ir ant manęs, ir ant laukų.
Klausai – lyg šnekintų tėvai
Tai mano urnų pelenai.
Praeina amžiai kaip nebūta,
Keleiviai dingsta tolumoj.
„Sudie“ pasakiusi kregždutė
Su saule skubinas namo...
Ir vėlei vienišas lieku
Sargyboj miegančių laukų.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
|
Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį. Pateikiamos informacijos autorinės teisės priklauso atitinkamiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip nurodyta šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
|
JŪSŲ KOMENTARAS:
|
|
|
9.
|
Vakaro debesys viršum piliakalnio
|
|
|
|
|
