Apie garsinį paveikslą
į lūpas – žodžius,
išnešiojau,
išmokiau jais piešti
apledijusią gatvę, nusagstytą spalvotom dėžutėm,
pirmyn ir atgal judančiom ir viduje slepiančiom
juoką, raudonį, džiūstančią rakštį piršte.
Tame lape, kur beveidis aš ir
ryškia žiema apsigaubęs kuprotas senamiestis
nepamiršk, sakiau, šio akcento,
atsimeni?!
Atsimeni dulkėtus užkulisius apsuptus dvokiančių bromų,
kur
bėrėme pirštus ant kaklo ir pečių...
Spalvotose teatro duryse mus šnipinėjo tik
Kasparas, Merkelis ir Baltazaras...
laukimu pagelto veido lapas, susiraukšlėjo džiūstantis guašas
ir stebuklo nesulaukę trys karaliai išsliūkino
senamiestin nuliūdę.
Visus juos neseniai mačiau stotelėj ant suoliuko
prisigėrusius rudens ir guašu dvokiančiais veidais.
Šalia ten šniokštė spalvotos dėžutės
taškydamos sniegą purvais.
Smiliumi pamėginau pripiešti ir save beveidį,
Bet tik auč!
Akimirksniu piršte sudžiūvo rakštis
Ir taip gera gera... prieš akis
žiemoj paskendęs kuprotas senamiestis
ir mano mėgstamiausiu lūpdažiu
išpuoštas šnabždantis molbertas...
|
Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį. Pateikiamos informacijos autorinės teisės priklauso atitinkamiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip nurodyta šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
|
JŪSŲ KOMENTARAS:
