Krintant į rudenį
Toks lengvas ir saldus jausmas,
Rudeniui krintant į mane.
O gal tai aš krintu į rudenį...?
Užvaldo švelnus jaukumas matant,
Kaip nutrūksta gyvenimai...
Lapai palieka sustingusius medžius.
O kas gi jiems belieka jei tik neišnykti?
Ir sakytum lapai pykstasi su medžiais...
Ne, jie paprasčiausiai žino, jog turi išsiskirti.
Ramiai krisdami, jie atiduoda save susimąsčiusių šlavėjų šešėliams...
O kam save turi atiduoti žmogus., kai tik niekas yra šalia?
Toks lengvas ir saldus jausmas,
Krintant į rudenį...
Juk Jis Tave pagaus.
Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį. Pateikiamos informacijos autorinės teisės priklauso atitinkamiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kaip nurodyta šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
|
JŪSŲ KOMENTARAS: