Net nežinau rašyt eilėm ar proza? Tikriausiai derinsiu abu. Norėčiau aprašyti vieną naktį gimusias mintis. Tai tik spalvotas svajonių gurinėlis iš manojo iliuzijų pasaulio. O vis tik viskas prasidėjo taip regis paprastai... pirmiausia savo svajose išvydau piešinį ir panorėjau atkartot jį realybėj... troškau bėgti ir paimt teptuką, akvarelę, nes prisireikė daugybės laiko, kad mano pasaulyje atsirastų spalvų. Bet gal tai tebus spalvų chaosas? Jis tylės ir nieko nepasakos kitiems. Tad paėmiau rašiklį ir raidžių pagalba piešiu paveikslą - gyvenimo paveikslą....

Jaunimas - tai dar bręstančių ir dažniausiai Dievo gailestingumo nesuvokiančių, žmonių grupė. Rodos, gyveni, kad būtum laimingas, bet vis atsiranda kažkas, kas sukelia skausmą, liūdesį... Labai lengva, iškilus problemai, kaltinti Dievą. Kaltinti dėl mūsų pačių klaidų. Dievas yra labai gailestingas, geras ir dosnus, todėl matydamas mūsų kančias, jis tiesia pagalbos ranką. Tuo tarpu mes griebiame ją, brendame iš kančių, bet kai reikalai pasitaiso ir pagerėja, mes pamirštame Dievą, apleidžiame Jį ir apsimetame kurčiais bei aklais, tam, kad galėtumėme elgtis taip, kaip mums tuo metu yra paranku. O po to vėl nesuprantame kodėl esame nelaimingi... Jaunas žmogus dar yra nepatyręs žmogus,...

Ar kada nors gyvenime esi parašęs nors vieną laišką? Manau, kad taip… Beveik kiekvienas žmogus nors kartą yra parašęs laišką… Man patinka rašyti. Kodėl? Ogi todėl, kad rašydamas laišką tu nematai žmogaus, tu nematai jo akių. Neprivalai žiūrėti į jį, nors ir labai šlykščius dalykus nori pasakyti… Taip lengviau. Laiškai tavęs nesuvaržo, laiškai padaro tave laisvesnį… Neprivalau žvelgti į tavo pašiepiančią veido išraišką… O jei kas ne taip, paprasčiausiai gali viską nubraukti ir vėl pradėti iš naujo… Taigi ir aš tau rašau laišką. Nieko nebraukydamas. Viską rašydamas be klaidų. Viską išsakydamas. Viską, kas guli man ant širdies. Galbūt šiek tiek...

Galbūt sunkiausia apibūdinti meilę. Kas tai? Tikriausia niekas niekada į šį klausimą neatsakys. O aš pabandysiu. Mano mintys niekada nestovi vietoje.... kelyje.... trumpas kelias.... trumpas pasakojimas...... Vaikinas. Galbūt gražus. Supratingas ir užjaučiantis. Mylintis. Romantiškas. Na, žodžiu, man iki jo toli... Mergina. Labai graži. Supratinga. Galbūt ir linksma. Na, vienu žodžiu, beveik idealas. Ir atsitik tu man taip, jog jie susitiko. Netikėtai gatvėje pamatė vienas kitą, bet, deja, viskas tuo ir baigėsi... trumpam... gaila... nė kiek... ir vėl tas pats... juk gyvenimas sukasi ratu... jie vėl susitiko. Gal tai likimas... melas... šį kartą susitikimas truko ilgiau... pakalbėjo, pajuokavo... na, žodžiu, galbūt...

Pasaulis niekingas. Jis traiško mus kaip graikiškus riešutus, bet mes laikomės. Laikomės netgi tada, kai atrodo, jog nebėra už ko laikytis. Laikytis mes privalome… Meilė ir Mirtis… Kas tai? Daugeliui žmonių – tai gyvenimo tikslas. Be šito dueto mes neįsivaizduojam savo (kad ir kokio purvino bei šlykštaus) gyvenimo. Pažįstu daug žmonių, kurie į meilę žiūri su panieka. Jie tiesiog nekenčia jos. Bet juk meilė – tai prasmė. Be meilės nė vienas sutvėrimas negali išgyventi. Mes visi esame iš meilės – tad ir turime sekti tomis pačiomis karštomis meilės pėdomis. Jei visi niekintų meilę – išnyktų pasaulis. Žmogus – mylinti ir...

Kiekvienas žmogus dėl meilės gali padaryti viską. Paulius Kručas padarytų bet ką. Jo meilė tyra kaip krištolas, jis pats tyras kaip krištolas. Argi įmanoma tokiu būti? Žinoma, kad įmanoma. Paulius toks. Vaikinas neišsiskiriantis iš kitų, paprastas, bet kartu ir labai paslaptingas. Jis neturi gražaus veido, bent jau pats taip įsivaizduoja. Tai vienas iš jo kompleksų. Jo galvoje vienintelis įsitikinimas: " …aš negražus, aš niekam nepatinku ir tikriausiai niekada nepatiksiu…". Ši mintis gniuždo jį. Gniuždo dvasiškai. Bet Paulius Kručas negali niekuo sau padėti… jis jau toks… O tuo tarpu savanaudis kompleksas baigia suvalgyti jį gyvą…

Esu žmogus aš, žmogus, kurio visą sielą užvaldęs demonas. Tas demonas vardu – kuklumas. Jis užvaldė visą mano kūną, visą mano sielą, visas mano mintis. Užjaučiu save. Aš toks kuklus. Aš toks... aš per kuklus, kad galėčiau verkti... aš per kuklus... aš per kuklus, kad užkalbinčiau nepažįstamą žmogų... aš per kuklus...... Per kuklus verkti, per kuklus džiaugtis, per kuklus liūdėti. Kodėl aš toks?... Aš visą gyvenimą gyvenau uždaroje erdvėje. Mano siela tuščia ir apkerpėjusi. Aš tiesiog nekenčiu savęs. O, kad galėčiau džiaugtis gyvenimu, kad galėčiau išlieti visus savo jausmus, kad galėčiau visą savo jautrią sielą parodyti pasauliui, bet aš per...

Ir vėl tapau pačiu blogiausiu. Ir vėl ant mano galvos bėda. Galbūt būtų pats laikas susimąstyti? O gal ir ne. Aš – kvailys. Pagaliau supratau. Štai tas įvykis, kuris pakeitė mano jaunatvišką gyvenimą. Bent jau kažkuriam laikui. Jei ne aplinkiniai, aš būčiau ramus. Bet... tik jie neleis man ramiai gyventi. Tik dėl jų aš dabar kentėsiu. Bet kentėti aš mėgstu. O gal ir ne. Štai dabar atsiskleidė dar viena mano pusė. Kvailys ir mažvaikis. Nenoriu tokiu būti, bet taip jau yra. Pasirodo, viskas turi pabaigą. Kažkuriam laiko tarpui baigėsi ir mano gyvenimas. Galėtų tas laiko tarpas greičiau prabėgti. Bet aplinkiniai...

Kaip ir kiekvienas mažas berniukas, taip ir Tomukas norėjo mažo, meilaus šuniuko. Kas gi nenorėtų? Šuo – geriausias žmogaus draugas. Draugų juk niekada nebus per daug. O toks ištikimas draugas, kaip šuo, niekad niekada nesukliudys. Didelis, didelis noras turėti šuniuką spaudė Tomuko širdį. Visi turi, kodėl aš negaliu turėti? Tėti, nupirk man šuniuką… mama, tu nupirk man šuniuką. Nupirkit pagaliau man šuniuką… Noriu, noriu, noriu šuniuko… Tokie įkyrūs verkšlenimai tikriausia kiekvieną išvestų iš proto. Tomuko tėvai – ne išimtis. Jie myli savo sūnų. Jie negali ištverti tokių verkšlenimų, jų širdys negali atsilaikyti tokiems meiliems prašymams.

Jis juda vis tolyn ir tolyn. Žingsniai lėti, tačiau jis labai greitai pranyksta už horizonto. O ten atranda tai, ko tikrai nesitikėjo… Arka… Eina artyn jos ir tikisi, kad perėjęs ją, pereis į geresnį pasaulį, sutiks geresnių žmonių… Sustoti jis negali… o jei būtų sustojęs. Būtų likęs savo svajonėse, būtų džiaugęsis jomis. Bet vien tik į priekį…… tai ne arka…… Tai paprasčiausios klojimo durys. Jo svajonės supliuško kaip muilo burbulas. Bet gal taip ir geriau. Dabar jo galvoje nauja mintis, naujas geismas. Jis nori išsiaiškinti, iš kur čia klojimas ir kur dingo visa gyvybė. Apsidairo… Už jo, tolumoje, mažas miškelis,...