LT   EN   RU  
2019 m. rugpjūčio 23 d., penktadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Psichologija
  Mokslas > Mokslo sritys > Medicina > Psichologija
Lankomumo reitingas Publikuota: 2006-05-07
Požiūris į asmenybę Rytų teorijose
Mūsų elgseną lemia kultūra ir šeima, kurioje mes augome, kurioje vystėsi mūsų jausmai, protas ir pasaulėžiūra. Tai yra mūsų realybė, mes gyvename joje žvelgdami į mus supantį pasaulį, taip kaip buvome išmokyti savo šeimoje ir visuomenėje. Mes pripažįstame tik tokį savąjį “aš”, kurį pažįstame.

Kiekviena religija apriboja žmogų. Religija - tai santykis su didžiausią ir stipriausią poveikį turinčiomis vertybėmis, kurios gali būti įsąmonintos arba neįsąmonintos.

Tolmundo knygos užima svarbią vietą judaizmo istorijoje. Ištisus šimtmečius Tolmundas buvo vienintelis tikinčiųjų žydų mokymo ir tikėjimo objektas. Viena iš pagrindinių Tolmundo idėjų yra absoliutus paklusnumas dvasininkams. Todėl Tolmundo knygose aiškiai atsispindi socialinė nelygybė, reikalavimai susitaikyti su esama padėtimi. Žmogui nuolat kartojama, kad jis yra menkas ir, kad amžinoji laimė bei linksmybė jo laukia pomirtiniame gyvenime. Tolmudinio judaizmo reakcinė esmė pasireiškia dar ir tuo, kad tolmudizmas smulkmeniškai reglamentuoja tikinčiųjų gyvenimą. Tikinčiajam reikia laikytis 613 taisyklių, 365 draudimų ir 248 nurodymų. Tolmudistinis induizmas netgi pasiekė visišką pergalę šeimos ir santuokos klausimuose. Tolmudistinis judaizmas dar stengiasi pavaizduoti žydų tautą kaip kažkokį fenomeną neturintį sau lygių istorijoje.
Kita teosofinė judaizmo srovė, pagrįsta neoplatonizmo emocijos koncepcija - vadinama Kabala. Ši kryptis Biblijos tikrosios prasmės ieškojo potekstėje, skelbė tikėjimą Biblijos teksto raidžių magiška galia ir ypač galimybe Dievo vardo raidžių kombinacijomis daryti įtaką gamtos ir visuomenės gyvenimui, propagavo sielų persikūnijimo koncepciją. Visą pasaulio įvairovę Kabala aiškino 10 skaičių, 22 raidėmis ir 4 kosminiais ženklais, kurių prasminiai ryšiai atsikartoja visais lygiais. Visą Kosmoso kūrimą, žmogaus evoliucijos kelią ir kiekvieną etapą šiame kelyje galima apibūdinti 10 skaičių – sefirų (šviesulių), kurie žmogui yra nelyginant švyturiai tamsoje:

1) 1 – Keter – aukščiausioji galia, viršūnė, karūna;
2) 2 – Hokhmah – tobuloji išmintis;
3) 3 – Binah – beribis protas;
4) 4 – Hesed – geraširdiškumas, malonė;
5) 5 – Gevurah – teisingumas;
6) 6 – Tiferet – grožis;
7) 7 – Nezah – pergalė;
8) 8 – Hod – šlovė;
9) 9 – Yesod – pagrindas, derlingumas;
10) 10 – Malkhut – tikrovė, karalystė.

Kabalos požiūriu šalia fizinės realybės (gamtos, kūno, materijos) egzistuoja dar trys – psichinė (formuojanti), dvasinė (kūrybinė) ir dangiškoji (dieviškos emanacijos – švytėjimo). Visi gamtos padarai yra susieti su kūrybiniu lygmeniu, ir tik žmogus dar ir su emanacijos – spinduliavimo pasauliu. Todėl visiškam ir tobulam žmogiškumui nepakanka apvaldyti savo psichiką ir kurti, dar reikia apšviestumo kokybės. Žmogui visos keturios realybės “įsodintos” viena į kitą, ir kiekviena iš jų gali būti prilyginta seferitų medžiui. Visai sąmonės apšviesta žemesnioji realybė pažadina aukštesniąją. Tai vyksta per Sefirotų sąveikas. Panagrinėkime Sefirotų medį vaizduojantį trijų aukštesniųjų pasaulių ryšį žmoguje. Žemiausias – sielos lygmuo. Reikėtų pabrėžti, kad viena svarbiausių žmogaus problemų yra inkarnacija (sielos įsikūnijimas). Pagal Kabalą sielos renkasi kūnus, bet jei pasirinkimas būna nevykęs, jei jo nesugeba priimti ir pamilti, susijungti ir identifikuotis su juo, tai tolimesnė evoliucija yra mažai tikėtina. Sefirotų medžio kamiene yra pažymėti kūno nesąmoningi jutimai, nuo kurių kylama per sąmoningą savo kūno identifikaciją į ego lygį. Kabalos požiūriu ego yra tik pati sielos formavimosi pradžia – apatinis jos veidas. Tikrasis sielos gyvenimo centras yra individualioji savastis. Tam, kad mes savo sąmone galėtume apčiuopti šį savo psichologinio pasaulio centrą reikia pastangų. Pirmiausia, reikia išmokti skirti savąjį “ego”, kuris gali “puoštis” įvairiausiais drabužiais ir slėptis po įvairiausiomis kaukėmis. Kitas žingsnis reikalauja ypatingo pasiryžimo ir drąsos: būtina pažvelgti į tai, kas yra nuo mūsų sąmonės paslėpta “šešėlyje”. Tai tarytum žengimas į tamsų ir klaidų mišką, o iš tiesų, visai realus kiekvienam asmeniui susidūrimas su savo individualia ir kolektyvine pasąmone. Pasiryždami dorai ir sąžiningai pažvelgti į save patį, mes peržengiame slenkstį, vedantį į psichologinę savastį – pradedame identifikuotis su ja ir formuoti savo sielą.

Psichologinė identifikacija yra pradžia atsivėrimo dvasinės, kūrybinės erdvės kiekviename iš mūsų. Šio proceso viršūnė – tai išdrįsimas pakelti akis į Dievą, pastanga užmegzti tiesioginį, betarpišką kontaktą su Aukštesniąja savastimi (SELF). Taip per savo individualią patirtį einame prie bendrųjų, transpersonalinių principinių dalykų. Užmegztas ryšys tarp individualiosios savasties ir aukštesniosios – dvasiškos savasties daro žmogui suprantamą sąvoką “Rojus žemėje”, - tai buvimas su Dievu, buvimas meilėje. Šio patyrimo antitezė – psichologinė skaistykla: begalinės kančios ir išbandymai, kurios nuolat lydi žmogų jo gyvenimo kelyje. Pasiekęs Šventojo slėnio arba Amžinojo spinduliavimo lygmenį, žmogus išmoksta įžvelgti mažus ir didelius stebuklus, kurių kupina mūsų kasdienybė, bet mes ne visada mokame juos pastebėti, o juo labiau kurti. Šis žmogus ir pats gali tapti šviesuliu, švyturiu kitiems.

Kabaloje labai svarbu per savo sielos patirtį prieiti prie amžinųjų žmogiškų vertybių. Joje labai ryškus konformistinės moralės pasmerkimas: ji ribota, prievartinė ir iš tiesų yra visų, vadinamųjų kompleksų priežastis. Autentiškas moralumas yra susijęs su atsakomybe sau ir Dievui. Pagrindinė ašis, kurioje vyksta mūsų dorumo augimas, tai perėjimo nuo ego prie individualios savasties kelias. Čia atsibunda mūsų sąžinė.
Kabala – tai išskirtinio moralinio reiklumo teorija. Jos pasekėjai turi:

1) pasiryžti pasiaukojamai eiti pasirinktu keliu;
2) maksimaliai įsisavinti oficialaus mokslo žinias;
3) pasiekti mokslų brandą ir apvaldyti aistras;
4) būti moraline prasme tyri, neslegiami jokių išankstinių nusiteikimų ir prietarų.

Kabalos pagrindinė idėja – žmogaus savimonės pilnatvė, jo asmenybės savirealizacija – didžiąja dalimi sutampa su esminiu humanistinės psichologijos ir filosofijos rūpesčiu. O svarbiausia, tai gali duoti atsakymą, į kiekvienam iš mūsų kylantį gyvenimo prasmės klausimą.

Kitaip į žmogų žiūrima senovės kinų religijose. Daoizmas – tai religinė ir filosofinė sistema, susiformavusi 1 tūkst. p. m. e. viduryje, Kinijoje. Jos kūrėju laikomas Lao Dzė. Pagal daosizmo teorijas pasaulio harmonijos pagrindą sudaro:

1) dao (kelias) – pradžių pradžia;
2) dring – žemiški dao pavyzdžiai, idėjos;
3) de – dorybė, kaip dao apraiška individuose.

Dao – amžinas, nekintantis ir niekaip neišreiškiamas principas, kuriame glūdi visos formos, jėgos ir medžiagos, ir kuris sukuria viską, kas egzistuoja. Daiktų, gyvūnų, žmonių, dvasių ir dievų kūrimas bei egzistavimo palaikymas yra de – dao veikimas pasaulyje. Nors dao reiškiasi pasaulyje, tačiau visuomet lieka jam transcendentiškas. Daosizmo etikos pagrindą sudaro “neveiklumo” koncepcija.

Geras žmogus prilyginamas vandeniui, nes vanduo yra naudingas visiems, jis yra ten, kur ne visi žmonės norėtų būti. Toks žmogus turi būti arčiau žemės, jo širdis turi išgirsti vidaus balsą. Geras žmogus kaip ir vanduo, nekovoja, todėl ir nedaro klaidų.

Geriausias valdovas yra tas, apie kurį visuomenė žino tik tiek, kad jis egzistuoja. Geras tas, kuris reikalauja iš visuomenės meilės ir garbinimo. Blogiausias – tas valdovas, kurio visuomenė nekenčia. Todėl daosizmas teigia, kas neužsitarnavo pasitikėjimo, tas jo ir neturi.

Žmogus, su aukštuoju išsilavinimu, sužinojęs apie dao, stengiasi jį įgyvendinti; turintis vidurinį išsilavinimą, sužinojęs apie dao tai laikosi taisyklių, tai pažeidžia; neišsilavinęs – laiko dao pajuokos objektu.

Gimęs žmogus yra silpnas ir švelnus, o mirštantis – stiprus ir tvirtas. Visi nekenčia mirties, todėl, kad jie per daug stipriai įsikibę į gyvenimą. Kas niekina savo gyvenimą, tuo pačiu ir branginą jį. Daosizmo pagrindinės idėjos teigia, kad žmogus turi ne beatodairiškai kovoti už būvį, o siekti harmonijos su viskuo, kas egzistuoja, stengtis išsaugoti nepažeistą daiktų prigimtį ir natūralų pasaulio vyksmą. Tik netrukdydamas realizuotis pačių daiktų prigimčiai, žmogus galįs pasiekti norimą rezultatą. Vienpusiški egoistiniai interesai užgožia dao ir neleidžia pastebėti, kad priešybės pasaulyje sudaro harmoningą visumą.

Konfucionizmas buvo feodalinės Kinijos oficiali idealogija ir valstybinė religija. Pradinis konfucionizmo teiginys- viskas, kas vyksta valstybėje, turi derintis su dangum, kuris aiškintas ne kaip religinis vaizdinys ar religinė sąvoka, o kaip moralinė jėga, garantuojanti žmogui teisingą elgseną. Ši religija pagrįsta penkiais svarbiausiais principais:

1) hierariškos visuomenės narių tarpusavio priklausomybės (sūnaus – nuo tėvo, žmonos – nuo vyro ir t.t.);
2) žen – (žmonių soacialinius santykius lemiančio, reguliuojančio moralės dėsnio žmoniškumą), išmintingumo;
3) i – teisingumo;
4) li – ritualo, etiketo.

Geriausiai konfucionizmo idėjas atspindi Lun Ju (konfuciaus dialogai). Ši religija teigė: jauni žmonės turi rodyti pagarbą savo tėvams. Jeigu dar tėvui gyvam esant klausai jo paliepimų, o po jo mirties mokaisi iš jo darbų, seki jo pėdomis, tai galima pavadinti paklusnumu. Ritualų laikymasis atveda žmones į taiką ir ramybę. Norint pažinti žmogų reikia sužinoti kaip jis elgiasi ir išanalizuoti jo elgesio priežastis.

Žmogus nejaučiantis meilės kitiems, negali ilgai gyventi skurde ir džiaugtis. Žmogui, kuris sugeba mylėti kitus, ta meilė jam atneša ramybę. Protingam – tokia meilė suteikia naudą. Tiktai mokantis mylėti gali vienu metu mylėti ir neapkęsti. Mylintis žmogus – tai toks žmogus, kuris stengiasi eiti teisingu keliu ir iš jo neišklysti, padeda jo siekti ir kitiems. Ši religija skatina žmogų siekti teisingo kelio, vadovaujantis moralės principais. Reikia mokytis iš kitų žmonių atskirti blogą nuo gero. Atsargus žmogus retai klysta. Garbingas stengiasi būti lėtas žodžiuose, o greitas – darbuose.

Paklusnumas be ritualo – tampa sumišimu, atsagumas be ritualo – virsta baime, drąsa be ritualo yra kančia, teisingumas ir sąžiningumas be ritualo – virsta žiaurumu.

Kinų filosofinėse – religinėse doktrinose vyrauja du pradai - In ir Jan. In – tamsa pasyvumas, moteriškumas, daiktiškumas, žemė. Jan – šviesa, aktyvumas, vyriškumas, dvasingumas, dangus. Šių dviejų pradų priešybė ir vienybė laikomas visatos, gamtos ir žmogaus atsiradimo kūrybiniu šaltiniu. Iš In atsiradusios blogosios dvasios iš Jan – gerosios dvasios.

Doktrinos teigia, kad žmonėse slypinčios ir vienos ir kitos jėgos. Po mirties vienos einančios į dangų, kitos – į pragarą. Dvejetainės In ir Jan principas įsigalėjęs kinų pirmykštėse religijose, jį plėtojo daosizmas ir kunfucionizmas.

Pirmoji išsivysčiusi Indijos religijos forma – vadinama Vedizmu. Visi žinome, kad žmogaus kūnas yra sudarytas iš kaulų, raumenų, nervų ir t.t., kuriuos sudaro baltymai, riebalai, angliavandeniai ir amino rūgštys. Materialistinis mokslas pasitelkia tik šio lygmens sampratas. Tačiau Vedizmas teigia, kad egzistuoja dar vienas labai svarbus faktorius, kurio negalima aptikti preparuodami fizinį kūną, bet kuris padaro jį gyvu. Tai – Prana, subtili substancija, sąlygojanti būtinas gyvybei energijos perdavimą. Prana prasiskverbia visur. Ją žmogus gali gauti su maistu, vandeniu, saulės šviesa, kvėpuodamas. Dalis pranos aplink žmogų suformuoja kiaušinio pavidalo “pūslę”, turinčią labai ploną paviršiaus plėvelę, saugančią žmogaus kūną nuo energijos netekties. Iš įvairių kūno vietų “tekanti” prana gali turėti skirtingą spalvą. Spalvos lemia ne vien minties turinį, bet ir jėgą, ir nuotaiką. Būtent tai ir iškreipia žmogaus mąstymą, o dėl to mintis ir tampa matoma. Reikia suprasti, kad mintis – tai egzistuojančios terpės sujudinimas, kaip kad bangos vandenyje, yra realus vandens sujudinimas. Minties bangai žmogus gali suteikti bet kokią formą. Mintis gali tapti uždaru dariniu, sūkuriu, panašiu į mirtį. Minties struktūra bus stipresnė ir stabilesnė, jei stiprus ir aiškus bus noras. Daugelis minčių tuojau pat užgęsta, bet kai kurios įgauna tokią jėgą, kad gali atsiskirti nuo žmogaus ir egzistuoti savarankiškai. Minties sukūrys spinduliuoja energiją, sukelia virpesius. Šis spinduliavimas sukuria žmoguje tokią pat nuotaiką, kuri vyravo minties sukūrimo akimirką. Jei žmogus mėgins minties bangų atneštą norą atstumti arba jo nepriimti, jis tą sūkurį tik sustiprins. Tokiu minčių – norų dariniai – vadinami karma. Pats žmogus juos formuoja, o jie lemia žmogaus elgesį. Nuo savo karmos žmogus niekur negali pabėgti. Kuo labiau jis priešinasi, tuo labiau ji veikia. Yra dar viena karmos rūšis – tai vėliau realizuota karma. Tai dar du “kūnai”, egzistuojantys kartu su fiziniu žmogaus kūnu. Karma – rupa arba nuodėmių kūnas (astralinis kūnas) – tai žmogaus antrininkas jo norų ir troškimų plotmėj, tai visi žmogaus norai, pavirtę į materiją. Antras kūnas – tai buddchi – rupa, “minčių kūnas” (mentalinis kūnas) arba tai , ką mes vadiname intelektu. Ištikrųjų šį “kūną” sudaro ankstesnio potyrio minčių “prizmė”, pro kurią praėjęs grynasis požiūris į daiktus yra suskaidomas. Šiuose “kūnuose” užfiksuota atmintis išlieka po žmogaus fizinio kūno – mirties, tačiau, pakartotinai jai įsikūnijus fizinėje plotmėje, fizinio kūno atmintis ją slopina. Vaikas gimsta su savo karma, nuodėmių bagažu, nulemtu likimu, kurį galima atspėti. Tai ir yra “bausmė už nuodėmes”. Tačiau gyvenimas virsta kankyne tik tam, kuris nesupranta giluminės gyvenimo prasmės. Suprantančiam savo norų prigimtį gyvenimas sukelia pasitenkinimą, jis nekovoja už būvį, o gyvena patenkintas ir kitiems neša džiaugsmą. Tačiau ne visi žmonės supranta tikrąjį gamtos vystymosi tikslą, kodėl taip yra?

Vedas į šį klausimą atsako vienareikšmiškai – viso priežastis – “trys gunos”. “Gunos” – tai mūsų suvokimo pagrindinės sudedamosios dalys, arba kokybės. Visa, ką mes gamtoje matome, nėra nei gera, nei bloga. Gamta neturi jokių tipų, genčių, klasių. Tačiau norėdamas objektą pažinti, žmogus turi žinoti jo požymius, tipą, rūšį, paskirtį ir t.t. vadinasi, jis turi jį “nudažyti” savo intelektu tam tikra spalva. Tokių pagrindinių spalvų, kuriomis galima “nuadžyti” daiktą yra trys arba kitaip tariant mūsų vertinimą sudaro trys elementai: “sattna”, “radžas” ir “tamas”. Tai sanskrito kalbos žodžiai, atitinkantys “maloningumą”, “valdžią” ir “nemokšiškumą”. Guna sattna – tai teigiama kokybė. Guna radžas – tai griaunančioji koybė, kuriai būdingas aistros atspalvis, grobikiška, egoistinė nuotaika. Guna tamas – tai kvailo nesupratimo, delsimo kokybė. Šios trys gunos, kaip ir trys pagrindinės spalvos, sukuria visą kokybinį spektrą. Tai akiniai duoti mums gamtos. Gunos – tai iliuzijų šaltinis. Jeigu žmogus turi “geras akis” jis viską gali matyti taip kaip yra ištikrųjų. Šie “akiniai” padeda žmogui kurio nervų sistema yra silpna, kuris yra nepasirengęs matyti tiesos tokios, kokia ji yra iš tikrųjų. Į daiktus ir reiškinius bešališkai , be išankstinio nusiteikimo galės žiūrėti žmogus išvalęs savo nervų sistemą. Taip jis galės nusiimti nuo savęs sunkią karmos naštą, kurią pats buvo “užsidirbęs”. Visą ka matome aplink save – tėra tik trijų gunų žaismas. Tobula jų pusiausvyra – absoliutus skaidrumas, kurį neišsivystęs žmogus suvokia kaip tuštumą, o išsivystęs tai vadina transcendentine tiesa (t.y. niekuo neapribojama). Mažiausias šių kokybių disbalansas – tai pojūtis suvokiamas kaip materialus reiškinys. Už regimas įvairoves gamtoje slypi absoliuti dvasia, kuri yra vienintelis realybės kūrėjas ir šaltinis. Pagal idealistinę vedystų supratimą, individai yra ne kas kitą, kaip galutinis absoliutaus prado realizmas. Štai kodėl visai natūralu atrodo ir galutinis induistų etikos tikslas – pasiekti individualiojo “aš” ir absoliutaus proto vienovę.

Vedose yra sukauptas “dieviškas mokymas”. Vedas suprantamas kaip absoliutus metafizinis pažinimas, kurio negali paneigti laikas.

Vedizmą pakeitė Brahmanizmas susiformavęs pirmojo tūkstantmečio p. m. e. pradžioje. Ši religija rėmėsi tomis pačiomis vedų knygomis, tik kitaip jas traktavo. Brahmanizmo esmę sudaro mokymas apie beasmenio, neapibrėžto kūrybinio prado – Brahmano – ir individualios dvasios – Atmano – tarpusavio priklausomybę. Brahmados pagrindas – sansara, t.y. mirusio žmogaus sielos persikėlimas į kitą gimstantį organizmą. Periodiškai pereidamas į aukštesnį padėtį užimančio žmogaus kūną, siela tobulėja. Tapusi visiškai tobula, ji išsivaduoja iš sansaros (tobulesnių sielos persikėlimų) ir susilieja su visuotine dvasia – Brahmanu. Kad siela tobulėtų, reikia griežtai vykdyti savo luomui nustatytą pareigą (darmą). Jei žmogus nesilaiko darmos, jo siela pagal karmos (pomirtinio atpildo) dėsnį persikelia į žemesnį visuomenės padėtį užimančio žmogaus ar net gyvulio kūną. Brahmanizmas – propagavo dvasinį ir fizinį asketizmą kaip būtiną sielos išsigelbėjimo iš sansaros sąlygą; skelbė visuomenės susiskirstymą į 4 varnas (sluoksnius):

1) brahmanus – žynius;
2) kšatrijus – karius;
3) vaišijus – žemdirbius;
4) šudrus – tarnus ir vergus.

Dar vėliau atsiranda dvi religijos, nepripažįstančios Vedų autoriteto ir Brahmanų sukurtos kastų sistemos – tai budizmas ir džainizmas.

Džainizmas nepripažįsta nei demonų, nei dievų, antgamtinėmis būtybėmis laiko tik tobulybę pasiekusius žmones titankarus. Pagal džeinizmą, pasaulis sudarytas iš dviejų tarpusavyje nepriklausomų pradų – dvasinio ir materialaus. Dvasinis pradas – tai begalinė daugybė sielų, paklūstančių karmos dėsniui. Savo karmą žmogus galįs pagerinti dorovingu gyvenimu: askeze ir meditacija. Vienu svarbiausių džainizmo etikos principų yra draudimas kankinti ir žudyti gyvas būtybes. Pagal džainizmą menkiausio vabalėlio gyvybė yra taip pat vertinga, kaip ir žmogaus, nes ir viena ir kitą – amžinas. Galutinis džainizmo adeptų tikslas – nutraukti ryšius su materialiu pasauliu ir pasiekti nirvaną.

Ankstyvasis Budizmas visiškai neteikia reikšmės nei ritualui, nei teologinei ar metafizinei spekuliacijai ir apsiriboja tik moralės ir meditacijos principais. Šios doktrinos pagrindą sudaro paties Budos suformuluotas “keturios kilniosios tiesos”:

1) yra kančia;
2) yra kančios priežastis;
3) yra kančios įveikimas;
4) yra kelias kančiai įveikti.

Kančia ir išsivadavimas iš jos, Budos požiūriu yra dvi tos pačios tikrovės būsenos. Kančios pavidalu pasireiškia tikrovė – Sansara, kančios nebuvimas – nereikštinė tikrovės forma – Nirvana. Ankstyvajame budizme abi šios būsenos traktuojamos psichologiškai, vėliau joms suteikiama ontologinė prasmė. Kančių priežastį budizmo adeptai mato žmogaus troškime patenkinti savo norus ir baimėje, kad tų norų patenkinti nepavyks. Kančia neatskiriama nuo žmogaus gyvenimo, tačiau ji nesibaigianti ir žmogui mirus. Modifikuodami iš induizmo perimtą karmos valdomas reinkarnacijos idėjų, budistai laikosi požiūrio, kad “atgimimų ratas” pasmerkia žmogų kančiai. Karmos pagerinti neįmanoma, ją galima tik sunaikinti ir nebeatgimti. Budizmo doktrinos teigia, kad esą įmanoma pasiekti einant kilminguoju “aštungubu keliu”, kurį sudaro:

1) teisingas žinojimas;
2) teisingas nusiteikimas (vengtinas visko kas susiję su jusliniais malonumais, neapykanta ir pykčiu);
3) teisingas kalbėjimas (susilaikymas nuo melo ir tuščiažodžiavimo);
4) teisinga veikla;
5) teisingas gyvenimo būdas;
6) teisingos pastangos;
7) teisinga dėmesio koncepcija;
8) teisinga meditacija;

Budizmas teigia, kad eidamas šiuo keliu žmogus galiausiai suvokia, kad žmogaus asmenybė – individualusis “aš” yra iliuzija ir , kad realiai egzistuoja tik nepaliaujamai judantys būties elementai – darmos, iš kurių, žmogui mirus, susiformuoja naujas individas. Toks suvokimas leidžia jam įveikti tris svarbiausias aistras (geidulį, neapykantą ir klaidingą žinojimą) ir užgesinti savyje troškimą būti. Tuo būdu žmogus priartėja prie tobulo žmogaus idealo ir galiausiai išsivaduoja iš “atgimimų rato”, pasiekdamas nirvaną.

Naudota literatūra:
PSCHOLOGIJA TAU NR3 1994m.
Religijos žodynas 1996m.

Straipsniai.lt

Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį.

Atsitiktinės gairės:    Labradoras (2)    Sveikinimai Naujųjų metų proga (5)    Velniai (9)    Opel (4)    Kanapės (15)    Radvilos (32)    Šatrija (4)    Airija (9)    Procesoriai (28)    Džiaugsmas (2)    Metalistai (8)    Žvaigždės (19)    Sekimas ir privatumas (12)    Civilinė sauga (7)    Grupės (81)    Joninės (6)    Vilniaus bendruomenės (4)    Lobiai (12)    Prancūzų buldogas (2)    Psichologija (89)    Narkotikai (97)    Kelionių įspūdžiai (26)    Akvariumai (58)    Kovos menai (72)    SSL sertifikatai (6)    Filologija (2)    Windows (7)    Nekilnojamasis turtas (22)    Klaviatūros (11)    Egiptas (24)    IT parodos (10)    Emigrantai (22)    Valstiečių sąjunga (2)    LICS (17)    Kelionių organizatoriai (6)    Šventasis Pranciškus (3)    Arkliai (12)    Rokeriai (3)    Turizmo agentūros (10)    Krišnaizmas (3)    Alus (22)    Klonavimas (10)    Go-go (10)    Seimo Pirmininkas (2)    Moterims (34)    Mokslai (1219)    Krikščionybė (135)    Knygos (23)    Elektroninės muzikos grupės (3)    Mityba (43)
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!